Mano mažoji aštuonmetė dukra sako, kad tai – pati gražiausia šventė. Tik Kalėdos gražesnės, priduria. Tos žvakutės, kuriomis mirga visas Rasų kapinių šlaitas, iš tiesų šventiškos, jos byloja mūsų atmintį, daugybę protėvių kartų, nematomais saitais susietų su mumis, lydinčių mūsų darbus. Daugybę prosenelių ir visų, dėl kurių mes iš viso esame.
Mano tėtis palaidotas Rasų kapinėse, todėl kasmet, uždegusi žvakeles prie jo kapo, apeinu kapines, lankydama tuos, kuriuos gulinčius čia kadaise lankėme su tėvu ir broliu. Kipro Petrausko kapą, Vinco Mykolaičio-Putino su nuostabiu Vlado Vildžiūno antkapiu, Kazio Borutos (skulpt. Petro Aleksandravičiaus, archit. Simono Ramunio), kurio antkapis irgi įspūdingas – rūstus, konstruktyvus, galingas. Užsuku atiduot pagarbą Šlapeliams (Jurgio Šlapelio, Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės, Gražutės Šlapelytės-Sirutienės kapas), Liudvikui Kondratavičiui (labiau žinomas kaip Vladislavas Sirokomlė), tėtis primindavo, kad aplink V.Sirokomlę telkėsi būsimi 1863–1864 metų sukilimo vadovai, tarp jų ir Z.Sierakauskas. Beje, Rasų kapinėse palaidota apie keturiasdešimt 1863–1864 metų sukilimo dalyvių, nors ne visi kapai išlikę. Būtinai, kai būnu Rasų kapinėse, aplankau Vilniaus universiteto istorijos profesoriaus Joachimo Lelevelio kapą, kitus, ir, žinoma, Jono Basanavičiaus bei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio.
Kaip ir kiekvienais metais, mano mama skuba iš anksto sutvarkyti tėčio kapą, kad atėję jo aplankyti, nerastų prikritusių lapų ar kokios vėjo atneštos šiukšlės. Ji laikosi nerašytų tradicijos taisyklių rūpintis ir vasarą paskutine mirusiųjų vieta žemėje. Todėl dar gerokai prieš Vėlines sulaukiau jos skambučio, balsas iš susijaudinimo ir nerimo net trūkinėjo.
– O Dieve, kad tu matytum, kas čia dedasi, – sakė ji. – Medžiai iškirsti. Šiukšlių kalnai tiesiai ant mirusiųjų galvų, o ant Kipro Petrausko antkapio sėdi vyras darbo drabužiais, pasistatęs butelį, numetęs greta įrankius, geria, kojas sukišęs į kapą. Lietuviškai nesupranta ir nekalba, keikiasi rusiškai. Viskas išgriauta, praeit keliu negaliu.
Taip, tai Vilniaus miesto savivaldybė tvarko Rasų kapines. Mama sena, kojos nebe jauno žmogaus, duobės tikrai ne jai. Galvojau – na, iki Vėlinių vis tiek sutvarkys.
Tačiau atėjusi radau beveik tą patį – akmenų ir plytų krūvos tiesiai ant kapų, ant mirusiųjų galvų. Takas išraustas. Dalis būsimo šaligatvio (nesvarstysiu, ar dera kapinėse šaligatvis) plytelių, kurios šiaip jau ne vieną kilogramą sveria, atremtos į linkstančias nuo svorio ir šiaip jau nejaunas senųjų kapų metalines tvoreles, net negalvojant ką nors saugoti. Kai kurie istorinių kapų akmeniniai stulpeliai šviežiai nulaužti ir sumesti prie kapinių įėjimo. O pasukę nuo tautos patriarcho Jono Basanavičius kapo, kuris vis dar taip pat gražiai mirga žvakelėmis, uždegtomis daugybės žmonių, kiek apakinta tokios gausybės šviesos, vos neįkritau į atvirą šulinį, paliktą viduryje centrinio tako. Šis buvo apremtas tik keliomis lentomis, už kurių tamsoje ir užkliuvau. Ką bekalbėti apie mažamečius vaikus, kurių per Vėlines atsiveda daugybė šeimų?
Taip Rasų kapines tvarko savivaldybė. Atskiru punktu norėčiau pakalbėti apie Kipro Petrausko kapą – šis paminklas, pastatytas 1983 m. (skulpt. Algis Zokaitis, archit. Eduardas Stasiulis) man rodosi vienu gražiausių visose kapinėse. Granito užuolaida! Primenantis maestro nuopelnus Lietuvai. Tačiau šiais metais, pasilenkusi uždegti ant kapo žvakę, palypėjusi granito laipteliu, pajutau, kad jis nestabilus, kaip ir visi likę – sudėti tik dėl vaizdo, nesutvirtinti, juda taip, kad po jais, greičiausiai, duobė. Tad mamos pasakojimas apie asmenį su darbo apranga, kojas sukišusį į kapą, atrodė daugiau nei įtikimas. Šį kartą, pirmą po daugybės metų, iš kapinių išėjau net nepažiūrėjusi į jau taip pat Anapilin išėjusio Antano Kmieliausko vieną gražiausių skulptūrų – Šlapelių šeimos antkapį. Išėjau skubiai, prie M. K. Čiurlionio kapo palikusi gidę, pasakojančią vaikams apie šio menininko paskutinę nuotrauką. Mano atmintyje ilgam išliks kitokia nuotrauka – dabartinių Rasų kapinių vaizdas.
Tiesą sakant, galiu pasakyti tik tai, ką jau kažkada rašiau – aš puikiai pamenu sovietmetį, Lietuvos kultūros naikinimo laiką, bet tokio brutualumo, tokios nepagarbos istorijai, paniekos mirusiesiems galėtų pavydėti net KGB. Taip, čia tvarko Vilniaus miesto savivaldybė, nuolat kelianti klausimą apie tai, kiek nusikaltęs savo tautai, valstybei buvo Petras Cvirka ir norinti žūtbūt nuimti jo paminklą. „Sutvarkyti“ dar vieną skverą. Jau turime „sutvarkytą“ Misionierių ansamblį, Gedimino kalną, Lukiškių aikštę, Reformatų skveras irgi „tvarkomas“, o ten, beje, irgi kapai, palaidoti mirusieji.
Tačiau šis mano pasakojimas ne apie projektus, sukėlusius daug diskusijų. Jis – apie pagarbą mirusiesiems, apie pagarbą tiems, kurie sukūrė mus, mūsų valstybę. Nežinau nieko baisesnio, kaip niokoti savo protėvių kapus. Nežinau nieko baisiau, kaip panieką, parodytą dabartinės miesto valdžios savo pačių tautai ir istorijai. Ne, aš negąsdinsiu protėvių vėlėmis – šitaip besielgiantys žmonės, greičiausiai, netiki jomis. Bet čia ne tik vėlės, čia mūsų istorija, mūsų valstybė. Ar ir tuo nebetikima?
__________________________________________________________________
15min susisiekus su Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros paveldo apsaugos skyriaus vedėju Dariumi Daunoru, jis teigė, jog nuo 2018 m. vykstanti Rasų kapinių rekonstrukcija turėtų būti baigta kitąmet.
„Šitos kapinės patenka į gražiausių Europos kapinių šimtuką. Jos, matyt, nuo pat Antrojo pasaulinio karo nebuvo tvarkomos. Buvo tvarkomos pavienės kapavietės, pavienės koplyčios. Bet, kaip žinia, kadangi labai daug lenkų pasitraukė po karo į Lenkiją, prižiūrinčių asmenų drastiškai sumažėjo ir kapinės nebuvo prižiūrimos. Nes teisės aktai nurodo, kad savivaldybė tik pjauna žolę, turi aprūpinti vandeniu, išvežti šiukšles ir t.t. Per tą ilgą laiko tarpą, kapinės buvo labai apleistos. Dėl to buvo nutarta pasinaudoti Europos struktūrinių fondų parama ir tas kapines sutvarkyti“, – sakė D.Daunoras.
Jo teigimu, šiuo metu tvarkybos darbus vykdo UAB „Ekstra statyba“. Pasiteiravus, ar savivaldybė yra patenkinta įmonės darbu, D.Daunoras teigė: „Nėra namų be dūmų. Bet jokių piktybinių dalykų nėra. Yra vykdoma techninė priežiūra, rašomos pastabos į žurnalą, paskui žiūrima, kaip rangovas reaguoja. Su pirmuoju rangovu, UAB „LitCon“ buvo problemų, o su šiuo rangovu problemų žymiai mažiau ir jos yra sprendžiamos.“
Paprašius įvertinti A.Kisarauskaitės komentare išsakytas pastabas, D.Daunoras teigė: „Visos problemos yra sprendžiamos techninės priežiūros ir projekto vykdymo priežiūros lygyje, įrašant tai į statybų žurnalą. Kalbant apie tai, kad kažkas kažkur pamatė... Taip, ten yra problemų, gali būti, kad plytos ant kapų – tada pasakoma, kad nebūtų tokių dalykų. O apie šulinį... Nežinau, aš nematęs fotografijų, akivaizdžių įrodymų, negaliu komentuoti.“
Atkreipus dėmesį, kad su Aistės Kisarauskaitės komentaru buvo publikuota ir neuždengto šulinio nuotrauka, D.Daunoras sakė pats teksto neskaitęs: „Gal tą šulinį uždengė už 15 min. Tokių problemų, aš sutinku, kad gali būti, ir jos yra sprendžiamos. Rytoj bus planuotė, pasakysim, kad buvo toks straipsnis ir pasakysim, kad nebūtų tokių dalykų.“
