Gimęs 1939 metais Kluoniškiuose, Kauno apskrityje, A.Sutkus jaunystėje užsidirbti duonai mėgino vartydamas durpes. Tačiau nuo mažumės tuberkulioze sergančiam vaikinui sunkus darbas baigdavosi iš nosies tekančiu krauju. Kaip sako menininkas, pirmo atlyginimo neužteko dviračiui, tad jis nusipirko fotoaparatą. Dabar Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato darbai eksponuojami visame pasaulyje. Londone lietuvio fotografijų įsigijo Victoria & Albert muziejus.
Po pasaulį keliauja Antano Sutkaus paroda „Kasdienybės archyvai“. Juose užfiksuoti tiesiog paprasti Lietuvos žmonės: Vilniaus senamiestyje vykstantis maratonas, Katedros aikštėje kalėdinėmis eglutėmis nešinos moteriškės, bedančiai kareiviai, susiraukšlėjusios
močiutės rankos, kaimo panelės, didelės vaikų akys. Taip pat – garsios poros, prancūzų novelisto ir filosofo J.P.Sartre'o IRi jo draugės, rašytojos Simone de Beauvoir, 1965-ųjų viešnagė Lietuvoje. Penkias dienas Lietuvoje praleidusius prancūzus lydėjo tuomet 26–erių A. Sutkus.
„j.P.Sartre'as ilgai nepastebėjo, kad aš fotografavau – turėjau tik mažą aparatą, neprašiau jo pozuoti. Be to, mes visą laiką su juo kalbėjom apie literatūrą. Paskutinę kelionės dieną jis paklausė manęs, ką aš rašau: poeziją ar prozą. Atsakiau, kad nerašau net meilės laiškų, nes esu fotografas. Jis labai nustebo ir pasakė, kad nemėgsta fotografų, išskyrus vieną – Bressoną (Henri Cartier-Bresson)“, – prisimena vienas garsiausių nūdienos fotografų.
Man pakanka vien to malonumo, kad Lietuvos fotografija padarė įtaką Prancūzijos vaizduojamajam menui.
Antaną Sutkų galėtume drąsiai lyginti ir su Van Goghu, meistriškai tapiusiu kasdienybę. Arba su Martynu Mažvydu – lietuviškos raštijos pradininku. Tačiau, su kuo belygintume – lietuviškos fotografijos mokyklos kūrėjas, bene garsiausias Lietuvos fotomenininkas Antanas Sutkus vis tiek yra savitas.
Jo autoritetą jau seniai pripažino visas pasaulis – nuo Japonijos iki Skandinavijos šalių. O prancūzai A. Sutkui dėkingi ne tik už neįkainuojamą rašytojo J.P.Sartre'o fotografijų kolekciją. Lietuvos fotomenininkas tikrai padarė įtaką prancūzų skulptūrai.
– Kaip menininkas augote tais laikais, kai fotografija turėjo tiesiog „teisingai” vaizduoti gyvenimą: be jokių nukrypimų nuo paprasčiausio fotožurnalizmo ir socialistinės realybės fotoreportažų. Kokios aplinkybės lėmė, kad netgi tais laikais tapote pasaulinio lygio menininku ir vienu lietuviškos fotografijos mokyklos pradininkų?
– Žodžiai „žurnalizmas“ ar „reportažas“ nėra blogi. Žinoma, žurnalistinė fotografija turi savo specifiką, tikslus. Tačiau reportažas yra metodas, naudojamas ir meninėje fotografijoje. Tai yra vadinamoji akimirkos, „gyvenimo fotografija“. Daugelis didžiųjų pasaulio meistrų – prancūzai Henri Cartier-Bressonas, Robert'as Doineault ir kiti – dirbo reportažo metodu.
Savo kūrybinio kelio pradžioje studijavau žurnalistiką Vilniaus universitete. Bet iškritau, nes man ten pasirodė nuobodu, tokios studijos nieko neduodavo. O kai „susirgau“ fotografija, studijoms natūraliai nebeliko laiko. 1961 m. pradėjau dirbti laikraštyje „Literatūra ir menas“. Tai ir buvo pradinė mokykla. Iki šiol prisimenu griežtą redakcijos atsakingąjį sekretorių. Atneši menininko portretą, o jis sako: „Sutkau, drekis (niekalas – aut. past.), eik daryt iš naujo“. Norėjau įdomiau tuos žmones parodyti...
Pradėjęs dirbti žurnale „Tarybinė moteris“ važinėjau į komandiruotes po visą Lietuvą, pradėjau kurti ciklą „Lietuvos žmonės“. Fotografavau labai daug liaudies meistrų (Lionginą Šepką, Stanislovą Riaubą), jų meną. Labai daug davė ir bažnyčių fotografavimas 1967 m. Jų esu apvažiavęs daugybę – apie 200.
– Kaip jums pavykdavo nufotografuoti žmogų išties įdomiai? Juo labiau žinomą menininką.
- Fotografija yra šviesoraštis: tinkamoje šviesoje reikia pagauti žmogaus psichologiją, dvasinę būseną. Stengiausi atskleisti charakterio bruožus. Dabar, žvelgdamas į archyvą, prisimenu, kad nelengva būdavo kultūros garsenybes fotografuoti. Menininkai imdavo kasdieniškai pozuoti, įsijausdavo į stereotipinę pozą. Kalbėdamasis stengdavausi juos atpalaiduoti ir šitaip tų stereotipų išvengti. Jie buvo dideli visuomenės autoritetai, pakylėti kone aukščiau už dvasiškius. Negalėjai jiems taip paprastai pavadovauti.
1969 m. oficialiai pripažinta lietuviška fotografijos mokykla: Maskvoje, Žurnalistų sąjungos salėje, surengta pirmoji tarptautinė grupinė paroda „Devyni Lietuvos fotografai“. Prisiminkime tuos laikus. Specialistai sakė, kad Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkams lemiamos įtakos turėjo dvi srovės: vadinamoji humaniškoji vokiečių socialinė fotografija ir sovietinės kinematografijos vizualiniai eksperimentai.
Taip, tada Lietuvos fotografija norėjo skirtis nuo visos kitos sovietinės fotografijos. Norėjome pabrėžti, kad čia Lietuva. Todėl posakį apie sovietinės kinematografijos eksperimentus vertinčiau skeptiškai. Juk Sovietų Sąjungoje nebuvo eksperimentų.
Sovietiniai filmai buvo neblogi, bet „falšyvi”. Puikiai žinojome, kad kinematografas meluoja. O mes stengėmės sakyti tiesą. Negalėčiau įvardyti, kas nuo pat pradžių man darė įtaką – net leidinio „Sovietskoje foto” neskaičiau. Matyt, lėmė intuicija ir mano didelis literatūrinis užtaisas. Daug skaičiau, mat nuo mažų dienų sirgau tuberkulioze, taigi ištisus metus praleisdavau sanatorijose.
Sutikčiau, kad man didelę įtaką darė italų kinematografas, Ingmaras Bergmanas. Galbūt ir grupė „Magnum”, kuriai vadovavo H.Cartier-Bresonnas. Taip pat R.Doineault. Jie labai įdomiai, pasitelkę reportažo metodą, rodė žmonių gyvenimą.
Tokiomis aplinkybėmis 1969 m. subūrėme organizacinį komitetą Fotomenininkų sąjungai įsteigti – vienintelei tokiai organizacijai SSRS! Aš buvau iniciatorius, vėliau –
pirmininkas. Tiesa, 1974 m. mane buvo pašalinę „už nacionalizmą” – 4 metus išbuvau pavaduotoju.
Kai A. Sutkus jį lydėjo 1965 m., Sartras nežinojo, kad lietuvis yra fotografas...
– Kas jus įkvėpė mąstyti plačiau? Ar fotografai turėjo savo „Amerikos balsą”, padėjusį laužyti standartus? Jūsų kartos Dievas lyg ir galėjo būti Ernestas Hemingway, mokęs bohemiško gyvenimo, amžinos nemigos ir laisvės.
– Ne visai taip. Mane kankina tik priverstinė nemiga – jeigu nori daug nudirbti, turi anksti keltis. O Hemingway? Mes greitai susigaudėm, kad be jo yra dar stipresnių rašytojų: V. Folkneris, D.Salingeris,
D. Kerouacas, F.S.Ficgeraldas ir daugybė kitų, ne mažiau įdomių. O Hemingway gal darė tokią įtaką: jaunimas jo pavyzdžiu galėjo pateisinti savo bohemišką gyvenimą –
vynas, moterys, laisva meilė. Tai kirtosi su mano, katalikiškai auklėto, tikinčio 16-mečio logika.
Už tokį mentalitetą esu dėkingas mane išauginusiems seneliams – Uršulei ir Vincui Urbonavičiams. Bet sovietai atskyrė mus nuo tikėjimo. Vos atvažiavau į Vilnių, iškart pasikvietė saugumiečiai ir pagrasino: „Jei dar kartą nueisi į bažnyčią, teks palikti universitetą”.
Atskyrimas nuo Bažnyčios yra tikėjimo susilpninimas. Tai mūsų kartos ženklas. O tikėjimas, kad ir koks būtų, yra tam tikrų moralės normų stuburas. Hemingway tik davė pasiteisinimą, kad tų normų nesilaikymas – nieko baisaus.
– Jūsų parodos jau daugelį metų rengiamos visuose pasaulio kraštuose. Fotomeninkai dažnai sako, kad fotografija yra būdas kalbėtis su pasauliu. Galbūt ji – netgi universaliausia meno kalba tarp tautų?
– Taip kategoriškai fotografijos neišskirčiau, nebent tik iš dalies. Manau, fotografijos parodų lankytojai visame pasaulyje perima mano intuityvų užtaisą, dvasinį ryšį su herojumi – ryšį, kuris padėjo gimti fotografijai. Fotografuodamas stengdavausi su žmogumi bendrauti, žiūrėti jam į akis, nes jose atsispindi siela, vidiniai prieštaravimai.
Tą, matyt, jaučia ir fotografijos vertintojai – nuo Geteborgo iki Japonijos. Bet literatūra taip pat yra puikus metodas susikalbėti su pasauliu! Tik ją reikia tinkamai išversti. Aš, pavyzdžiui, daugiausia gaunu iš literatūros. Ir ne tik užsienio – ir iš mūsų R.Granausko, J.Apučio, kitų. Gal todėl, kad esu persisotinęs fotografijos?
– Tačiau kur slypi susikalbėjimo su žiūrovu kodas? Gal ne visuomet teisingai suvokiama, ką norite pasakyti, ne visur tos pačios nuotraukos vertinamos vienodai? Beje, kažkur sakėte, kad Lietuvoje per parodas daugiau apkalbų negu tikrų kalbų su fotografu…
– Lietuvoje nė vienas žmogus neprieis pasišnekėti apie fotografiją. Visi šnekasi tarpusavyje, atidarymai labai formalūs. Pagiriamas, pašlovinamas kiekvienas. Tai – ne aptarimas. Rimtos diskusijos vyksta tik mūsų sąjungos kasmečiuose seminaruose Neringoje.
Užsienio žiūrovai skiriasi tuo, kad juos domina pati fotografija. Jie klausia, kas tai yra, ką aš išgyvenau, kur aš fotografavau, kas tas žmogus, kodėl jis toks, o ne kitoks?.. Labai dažnai su žiūrovu užsienyje pasikalbi taip, kaip su mūsų menotyrininku. Mane labai stebina, kad jie lietuvišką fotografiją labai tapatina su sava.
Prieina ir klausia: „Ar šiuos vyrus fotografavai ne Bordo provincijoje? Jie baisiai panašūs į mano kaimynus jaunystėje”. „Ne, sakau, aš ten niekad nebuvau…” Taigi kodas tas pats, suvokimas panašus.
– Ar būna, kad, tarkime, žmogus iš kito pasaulio krašto jūsų fotografiją pamato visai kitaip ir įžiūri tai, ko nenorėjote pasakyti?
– Žinoma. Ir labai dažnai. Bet tuo labai džiaugiuosi. Sakoma, kad kiekvienas sprendžia pagal savo „griešnumą”. Taigi kiekvienas ir suvokia pagal savo intelekto mastelį. Kuo dvasinė patirtis didesnė, tuo daugiau jis pamato. Žmonės kitų dalykų įžvelgia ir todėl, kad aš fotografuoju intuityviai, fotografijos nesugalvoju.
Mano metodas – bendravimas su žmogumi per fotoaparatą. Fotografuoji fotografuoji – kaip duobę kasi. Nežinai, kur tas aukso grynuolis: gal tu jį išmetei jau sulig pirma lopeta? O gal tik pabaigoje atradai? Bet duobę vis tiek turi iškasti iki galo, turi kaip reikiant pabendrauti. Kartais tai trunka valandą, o kartais – dvi tris. Ar net kelias dienas.
– Šioje vietoje maga paklausti apie garsųjį filosofą ir rašytoją J.P.Sartre'ą, kurio 100-ąsias gimimo metines prieš dvejus metus paminėjo visas pasaulis. Kokiomis aplinkybėmis jį susitikote?
– Dirbdamas „Literatūroje ir mene“, susibičiuliavau su poetu Eduardu Mieželaičiu – taip pat labai įdomia asmenybe. Kartą jis paskambino ir paklausė, ar norėčiau kartu su juo ir Mykolu Sluckiu lydėti per Lietuvą Sartre'ą ir jo draugę rašytoją S. de Beauvoir. Prisipažinsiu, apie Simone kūrybą nieko nežinojau. O Sartras man, 26 metų jaunuoliui, jau buvo egzistencializmo dievas. Buvau skaitęs daugybę jo kūrinių įvairiomis kalbomis. Taigi nedelsiau nė akimirkos – sutikau.
– Pirmiausia patraukėte į Nidą ir Kuršių Neriją. Kaip Sartre'as ir Beauovoir reagavo į tą unikalų kopų peizažą?
– Sartre'as žinojo, kad Antrojo pasaulinio karo metais kopose buvo laikomi karo belaisviai, tarp jų ir prancūzai. Jis buvo labai sujaudintas. Regis, gamta jį pribloškė. Sartre'as ir de Beauvoir buvo miestiečiai. Jie atrodė truputį sutrikę, kai su savo elegantiškais bateliais ir miestietiškais drabužiais atsidūrė smėlio ir vėjo stichijoje tarp Nidos kopų.
Kartą Sartre'as prisėdo kopos vidury ir nusiavė batus norėdamas išsikratyti smėlį iš batų. Simone de Beauovoir ėjo basa, ji rankinę nešėsi vienoje rankoje, o batelius – kitoje. Vieną dieną Sartre'as staiga sustojo, apsidairė ir pasakė: „Jaučiuosi lyg stovėčiau rojaus prieangyje“, nors vėjas pustė smėlį jam į akis. Mes stovėjome ant kopos. Po mumis, virš marių, ritinėjosi debesys, kurie atrodė kaip vatos gumulai. Sartre'as nusišypsojo ir pasakė: „Pirmą kartą debesys man po kojomis“.
– Daugelyje to meto nuotraukų Sartre'as ir de Beauovoir yra atsiskyrę nuo kitų. Akivaizdu, kad su kitais grupės nariais nebuvo nei akių kontakto, nei pokalbių. Kaip jūs bendravote?
– Iš pradžių atrodė, kad visi tie žmonės atsitiktinai atsidūrė vienoje vietoje tuo pačiu metu. Galbūt reikėjo šiek tiek laiko, kad atsirastų tam tikras pasitikėjimas. Galbūt mus vertė tylėti ir kerinti gamta. Lietuvos rašytojai buvo geri bičiuliai. Ir nors mes žavėjomės Sartre'u – juk egzistencializmas buvo jaunųjų intelektualų filosofija, – greta jo mes nejautėm jokios baimės. Sartre'as kalbėjo nedaug, bet jis buvo labai paprastas ir draugiškas.
– Kas įstrigo atmintyje apie šią neeilinę asmenybę?
– Daug kas sako, kad jis buvo komunistas. Netiesa. Buvo žmogus kairysis, netelpantis savyje – juk atsisakė net Nobelio premijos. Jo pasisakymai buvo labai prieštaringi: tai „už”, tai „prieš” Sovietų Sąjungą. Tiesa ta, kad jis turėjo mylimąją Maskvoje – vertėją Leniną Zoniną, kuri lydėjo prancūzus ir Lietuvoje (manoma, Lenina buvo KGB pulkininkė). Vėliau biografai stebėjosi, matydami šį meilės trikampį mano nuotraukose. Nors L.Zonina stengėsi nepakliūti į nuotraukas…
Nuo pat pirmos akimirkos oro uoste mane sužavėjo jų kuklumas ir nuoširdumas. Sartre'as buvo prašęs surengti neoficialią kelionę. Todėl jų sutikimas buvo paprastas ir intymus. Abiem buvo įteiktos baltos ramunės.
– Ar su Sartre'u daug bendravote – kaip su visais savo nuotraukų herojais?
– Žinoma, daug šnekėjome apie literatūrą. Norėjau patikrinti save. Pavyzdžiui, ar teisingai manau, kad E.Hemingway per daug iškeltas, o V. Folkneris – rimtesnis. Sartre'as paklausė, kokia mano mėgstamiausia knyga. Pasakiau, kad Knuto Hamsuno „Alkis“. Jis susiraukė ir pasakė, kad Hamsunas buvo fašistas. Atsakiau, jog fašizmas yra blogai, bet knyga – nuostabi.
– Sartre'o bendražygis Francis JeansonAS apie jūsų fotografijas rašė: „Tokį kasdienišką Sartrą, kokį matome čia, sutinkame retai”. Kaip jums pavyko? Juk Sartre'as, kaip ir jūsų minėti Lietuvos menininkai, tikriausiai sustingdavo stereotipinėse pozose?
– Kai jį lydėjau 1965 m., Sartre'as nežinojo, kad esu fotografas. Sužinojęs, kas esu, labai nustebo: „Aš juk fotografų neprisileidžiu. Bet paskutinę dieną tavęs nuo stalo nenuvysiu… Tai bent nuotraukų atsiųsk.“
Nusiunčiau per L.Zoniną. Sartre'as man perdavė linkėjimų, nuotraukos jam patiko ir, pasak Zoninos, jis kone didžiavosi, kad pažįsta kadrų autorių. Dar ilgą laiką gaudavau Sartre'o sveikinimus. Didžiausią įspūdį J.P.Sartre'ui paliko kelionė į Kuršių Neriją ir Nidos kopas, įamžinta fotografijoje „Sartre'as kovoja su vėju Kuršių Nerijoje“.
– Kiek kadrų spėjote pagauti per tas penkias dienas, kol keliavote po Vilnių, Kauną, Palangą ir Neringą? Ir kodėl Sartre'as nepajuto, kad jį „medžioja” profesionalas?
– Koks ten profesionalas? Visų pirma, aparatėlis paprastas – rusiškas „Zenit”. Profesionalai visais laikais vaikščiodavo apsiginklavę kameromis kaip „omonininkai”. O aš atrodžiau kukliai. Nulėmė ir mano jaunas amžius – buvau 26-erių…
Sartre'o kataloge – 85 kadrai. O aš turiu apie 135 nuotraukas. Nemanau, kad padaryta daugiau nei 300 kadrų. Net stebiuosi: štai ką reiškia jaunystė ir vidinis užtaisas, kol siela švari, kol pilnas vidinės dvasinės energijos. Jei man dabar duotų Nobelio premijos laureatą ir savaitę laiko, sukurčiau 1–2 portretus.
– Daugeliui šių laikų jaunųjų menininkų sunku įsivaizduoti, kad tuos kadrus, dabar keliaujančius po pasaulį, įamžinote sovietinėse juostelėse „Svema”…
– Taip. Ir kiek dabar jas reikia retušuoti! Nes daugybę metų išstovėjo nejudintos. Juk kone iškart po kelionės į Lietuvą studentų demonstracijoje Sartre'as lipo ant barikadų su Mao ženkliuku... Natūralu, kad sovietai pradėjo jo nemėgti. Dėl tokios „užmaršties” ir nuotraukų autorystę buvau praradęs. Atkūriau ją tik po Nepriklausomybės.
– Beje, ar paties Sartre'o prašėte leidimo fotografuoti?
– Ne. Tai išeidavo kažkaip savaime. Kartą tik pasakė: „Valgant negalima fotografuoti.” Atsakiau, kad fotoaparato mygtuką spaudžiu tik tuomet, kai jis geria ir rūko. „Tada gerai”,– atsakė. Iš tikrųjų, daugelyje kadrų užfiksuota, kaip jis su Lenina Zonina kalbasi ir rūko, taurelę kelia. Dar neužgesinęs vienos cigaretės, Sartre'as dažniausiai prisidegdavo kitą. Godžiai įtraukdavo dūmą. Rūkė „Gitanes” be filtro.
– Tamsus rašytojo siluetas, palinkęs į priekį kopų fone – tai garsiausia jūsų nuotrauka. Herojus tarsi palinkęs prieš vėją skinasi kelią smėlynuose. Ar tiesa, kad vėliau pagal šią fotografiją Paryžiuje buvo sukurtas Sartre'o paminklas?
– Taip. Palinkęs į priekį, už nugaros sudėtomis rankomis Sartre'as stovi Nacionalinės bibliotekos kieme. Visai kaip nuotraukoje, tik šešėlio nėra. Mano nuotrauką prancūzų skulptorė Roseline Granet panaudojo skulptūros, kuri dabar stovi Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje, modeliui.
Prancūzai man jį parodė ir paklausė: kaip dabar su tomis autoriaus teisėmis?
Atsakiau, kad neturiu tiek pinigų, jog galėčiau bylinėtis. Ir apskritai, man pakanka vien to malonumo, kad Lietuvos fotografija padarė įtaką Prancūzijos vaizduojamajam menui...
Beje, pagal mano nuotrauką „Pionierius” vienas modernus Maskvos dailininkas nutapė paveikslą ir 1990 m. pardavė už 14 000 dolerių…
– Jūsų dažnai užsienyje klausia, ar susitikimas su Sartre'u pakeitė gyvenimą…
– Aš labai stebiuosi: o kaip galėjo pakeisti? Jo kūryba, žinoma, man darė įspūdį. Bet kaip asmenybė?.. Kažin. Mano gyvenimą tuo metu labiau pakeitė tai, kad buvau ką tik sukūręs šeimą.
Beje, dabar savo gyvenime atrandu daug panašumų su jo biografija: ir vidiniai prieštaravimai, ir noras išsakyti savo pilietinę poziciją… Mus abu vaikystėje seneliai vertė skaityti, tik aš vėliau tai dariau savo noru – nuo šešerių metų po 10–12 valandų per dieną. O kur dar blaškymasis su moterimis (nors šiandien nelabai gražu prisipažinti)… Tik Sartre'as nebuvo vedęs, neturėjo vaikų. O aš, kadangi buvau sukūręs šeimą, po skyrybų užmokėjau savo kainą.
– Ar nuotraukose atsispindi jūsų požiūris į jį kaip žmogų?
– Manau, atsispindi. Jutau didelį rašytojo demokratiškumą. Juk jis su manimi, tokiu piemeniu, šitiek laiko labai rimtai diskutavo apie literatūrą! Joks mūsų literatas man nebūtų skyręs tiek laiko. Manau, pagavau jo vidinę būseną.
– Grįšiu prie hemingvėjiškos filosofijos. O gal menininkas negali gyventi atsakingai, nenukrypdamas į šalį, nevaržydamas savęs?
– Atsakysiu kaip kunigas. Menininkas, jeigu jis tikintis, yra lygiai toks pat žmogus kaip kiti. Ir niekur, net Šventajame Rašte neparašyta, kad menininko ir mūrininko nuodėmės skiriasi. Jei parašyta „nesvetimoteriauk”, tas tinka ir menininkui, ir mūrininkui. Jei parašyta „nepersivalgyk ir nepersigerk”, tinka abiems.
Menininkas, žinoma, nuolat bando pasiteisinti. Man teko daugelį kartų gelbėti Fotomenininkų sąjungą nuo uždarymo (priminsiu, ji tokia buvo vienintelė SSRS). Todėl alkoholio neišvengiau – reikėjo „tvarkyti” reikalus Maskvoje. Man kaip asmenybei tas nebuvo į naudą.
– Per pasaulį keliauja dvi jūsų parodos: „Jeanas P. Sartre'as ir Simone de Beauovoir” bei „Kasdienybės archyvai”…
– Su Sartre'u jau baigiu, nes tuoj bankrutuosiu: retušavimas, spausdinimas – tai labai brangu. „Kasdienybės archyvų” tema dar nebaigta. Trūksta laiko. Atsikeli penktą ryto, pageri kavos, parūkai. Porą valandų padirbi su archyvais, gal net daugiau. Pagalvoji,
pamąstai... Ir į darbą važiuoji. Laimei, archyvams tvarkyti buvau gavęs mūsų Kultūros ministerijos ir Švedijos fotografijos centro „Hasselblads Center” stipendiją. Tai buvo labai rimta pagalba, nes archyvų tvarkymas yra milžiniškas darbas.
– „Kasdienybės archyvai“, 1959 metai. Kodėl jie įdomūs viso pasaulio žmonėms? Ar tai ypatingas laiko atspaudas, ar kaltas skvarbus jūsų žvilgsnis?
– Vienas bičiulis prancūzas pasakė, kad mano darbuose pamatė tokią vaikystę, kokios ir nesapnavo. Matyt, buvo užfiksuoti unikalūs momentai. Ta vaikystė, matyt, kažkuo ypatinga, kitokia nei Vakaruose. Bet palyginkite: ar dabartinė lietuviška vaikystė tokia, kaip mano nuotraukose? Ne. Masinė kultūra uždėjo savo ženklą: berniukai nori būti mafijozais, mergaitės – modeliais, barbėmis. Skudurinių Onučių niekas nebesiuva...
Aš jau seniai apsisprendžiau, kad turiu pasinaudoti galimybe grįžti į jaunystę. Tarsi Faustas. Dabar yra daug gerai fotografuojančių menininkų, ir man su jais rungtyniauti nėra prasmės. Juk jeigu aš negrįšiu prie senų archyvų, niekas be manęs to nepadarys. Manau, viskam – savas laikas. Dabar gaunu retą Dievo dovaną – galimybę publikuoti jaunystės darbus. Juos atrandu iš naujo. Buvau pamiršęs.
– Kiek man žinoma, jūsų patirtimi labiau domisi užsieniečiai, o ne lietuviai…
– Lietuvoje nėra patirties perdavimo tradicijų. Taip, užsienyje sutinku žmonių, kurie sako, kad yra mano mokiniai, kad mokėsi iš mano fotografijų. Bet aš ir pats mokiausi iš daugelio fotografų. Ypač kai 1975 m. mus pasiekė Vakarų fotografų albumai. Arba kai 1980 m. mane pagaliau išleido į kapitalistinį pasaulį (su vargu leisdavo net į Suomiją – kad nepabėgčiau).
Manau, geriausias patirties perėmimas vyksta žiūrint ir analizuojant darbus. Ir taip –visose srityse. Tarkime, skaitau reikšmingą romaną. Jei būčiau rašytojas, turbūt perimčiau autoriaus patirtį. Yra du keliai: sekti autoriumi arba atvirkščiai – ieškoti kitos kalbos.
– Esate sakęs, kad „anksčiau grožio ieškojome moters akyse, o dabar apimtyse”. Kad „nuotraukose dominuoja ne žmonės, o prabangios suknelės”. Kitaip tariant, Lietuvos fotografija išgyvena vertybių krizę, kaip ir mūsų visuomenė?
– Fotografija žiniasklaidoje baigėsi su Sąjūdžiu. Dabar vyrauja tekstinė fotografija – tai tik teksto iliustracija. Net Rusijos laikraščiai pateikia didelio formato stiprių socialinių fotografijų. O pas mus – mažos nuotraukytės, kurioms nekeliami ypatingi reikalavimai.
Paradoksas: Lietuvoje gyvuoja spaudos fotografų klubas, jame – labai geri fotografai. Bet iš pradžių geriausios nuotraukos eksponuojamos parodose, ten gauna apdovanojimus ir tik tuomet patenka į laikraščius. Tai reiškia, kad jų nereikia. O juk civilizuotame pasaulyje – atvirkščiai. Deja, tekstinės vinys akivaizdžios, o fotografinių trūksta. Tiesa, žurnaluose padėtis geresnė.
Vilnius, 2008 m.
