Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Artūras Tereškinas: Aukos paradoksai. Apie ką mąsto kraštutinis kairysis?

Neseniai socialiniuose tinkluose vienas kraštutinės dešinės atstovas pavadino mane „radikaliausiu leftistu“ (į lietuvių kalbą išvertus, kraštutiniu kairiuoju). Neabejoju, kad iš šio veikėjo lūpų tai nemažas komplimentas, juolab, kad normaliose Europos valstybėse jo politinių pažiūrų asmenys paprastai tituluojami neonacių vardu.
Artūras Tereškinas
Artūras Tereškinas / Eglės Navickaitės nuotr.

Kaip buvo galima suprasti iš šio asmens pasisakymo, Lietuvoje kraštutiniai kairieji nuolat skriaudžia vargšus radikalius dešiniuosius. Vis pamirštama atsiklausti jų nuomonės, ypač seksualumo ir kontracepcijos klausimais. Dėl to jų patriotizmo nugairintais veidais rieda sūrios nevilties ašaros. Net seksualinė skaistybė ir lytinis susilaikymas tų ašarų negali sustabdyti.

Ašaros ašaromis: sūrus patriotizmas spaudžia krūtinę kaip ilgai nepraeinantis rėmuo. Bet ne apie tai kalba. Girdėdamas nuolatines dešiniųjų radikalų dejones klausiu savęs: apie ką šiuo metu mąsto kraštutinis kairysis?

O jis mąsto apie aukos paradoksus. Jam ramybės neduoda buvimo auka klausimas. Aukos, pažeidžiamumo, galios, kontrolės problemos paliečia jautriausius kraštutinio kairiojo sąmonės regionus.

Pasak prancūzų sociologo Pierre’o Bourdieu, pagrindinės vyraujančios socialinės sistemos aukos yra paprasti žmonės, kuriuos supa nematomos priespaudos ir išnaudojimo struktūros. Jie gyvena iš pažiūros „normalų“ gyvenimą, tačiau jaučia nuolatinį nerimą ir kenčia.

Jausdamiesi išstumti iš visuomenės, šie žmonės mano, kad jų viltys ir planai žlugdomi arba beveik neįmanomi įgyvendinti. Kasdieniai vargai, kuriuos šie individai patiria, prisideda prie jų beviltiškumo. Todėl, cituojant Pierre’ą Bourdieu, galima kalbėti apie „esminį metafizinį vyrų ir moterų, kurie neturi socialinės priežasties egzistuoti ir kurie yra palikti nereikšmingam buvimui, nelaimingumą“.

Didesnė problema yra ne tai, kad moterys vis dar paverčiamos aukomis, o mūsų nesugebėjimas sukurti kitokio pasaulio, kuriame šalia teisinės pažeidžiamų moterų apsaugos galėtume atsisakyti tapatybės, kuri remiasi vien tik žala ir trauma.

Progresyvūs socialiniai judėjimai, tarp jų ir feminizmas, yra sukūrę savo aukų getus. Be abejo, lyčių nelygybė tebeklesti, bet didesnė problema yra ne tai, kad moterys vis dar paverčiamos aukomis, o mūsų nesugebėjimas sukurti kitokio pasaulio, kuriame šalia teisinės pažeidžiamų moterų apsaugos galėtume atsisakyti tapatybės, kuri remiasi vien tik žala ir trauma. Užstrigus aukos vaidmenyje, itin sudėtinga iš jo išsikapstyti.

Kita vertus, būti auka reiškia būti matomam ir girdimam. Kaip yra pastebėjęs ne vienas mokslininkas, šiuolaikinėse demokratijose būti ar tapti auka daliai individų – vienintelis būdas pareikšti apie save pilietinėje erdvėje arba, kitais žodžiais, tapti politinio diskurso dalimi. Aukos dauginasi kaip buožgalviai pavasarį. Vietoj herojų žiniasklaidos fabrikai gamina aukų rinkinius. Jei publika turi išugdytą užuojautos jausmą, parduoti save kaip auką – lyg nusispjauti pavėjui.

Tačiau dabar vis dažniau susiduriame su keistu paradoksu: tikrųjų aukų – socialiai atskirtųjų ir pažeidžiamųjų – balsus kolonizuoja tie, kurie turi ir galią kalbėti, ir valdžią tvarkyti kitų gyvenimus. Tai reiškia, kad aukos pasakojimą iš socialiai kenčiančiųjų ir nuskriaustųjų vagia tie, kurie turi ekonominių, politinių ir kultūrinių išteklių nebūti aukomis.

Štai kai kurie politikai, lengva ranka besišvaistantys kaltinimais tiek žurnalistams, tiek visuomenei, nuolat skundžiasi neaiškių jėgų mėginimu palaužti jų valią. Bet kokį skaidrumo siekį ar žurnalistų pastangas išsiaiškinti jų verslų ir politinių sprendimų ryšius šie politikai vadina „bandymu griauti valdžią, kurią išrinko žmonės“. Juk tik jie – tikrosios aukos, kurias nuožmiai ir negailestingai puola tamsos riteriai.

Dažnai aukos vaidmenį vaidinantys būna isteriški, teatrališki, melodramatiški kaip Petras Gražulis. Kartais jie slepia savo melodramas po storu mandagaus makiažo sluoksniu. Jų mintys rikiuojasi šitaip: mes neįtikėtinai geri, bet kiti mus puola. Mes tik nekaltos aukos, bet mums prikaišioja, kad mes rūpime tik sau patiems. Visi mus kritikuojantys yra ne tik mūsų, bet ir mūsų susikurtos fantazijos apie valstybę priešai. Laikykimės, sistema nemėgsta kitaip mąstančių. „Lietuva lietuviams!“ – skanduoja „aukos“, kovo 11 dieną marširuodamos Gedimino prospektu. Kitos „aukos“ joms choru atitaria „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“. Nors šie šūkiai seni, jie nuolat atgyja valstybinių švenčių progomis.

Kartais, pasakodami apie tai, kaip kiti juos pavertė aukomis, šie asmenys užsimiršta ir nebeįsivaizduoja kitokio buvimo. Troškimas atrodyti auka neįtikėtinai vilioja ir gundo. Kaltinti, skųsti, tyčiotis iš kitų šioms „aukoms“ – kaip atsiriekti kasdieninio pyrago riekę. Pasirašinėti peticijas siekiant nutildyti ar net uždrausti kitokius, ar tai būtų LGBT, ar LRT, ar smurtą patyrusios moterys, ar feministės – šioms „aukoms“ taip įprasta, kaip ir siuntinėti skundus etikos komisijoms ar partijų valdyboms. Aukos kaukė – jau ne figos lapas, o visas laurų vainikas, kuris padeda išgarsėti.

Prisimenant amerikiečių filosofės, kraštutinės kairiosios Wendy Brown mintį apie dešiniųjų politinių jėgų iš mūsų, piliečių, pavogtą aukos pasakojimą, galima teigti, kad šios jėgos dažnai dėvi aukos rūbą siekdamos pridengti siaurų interesų vaikymąsi, savo nuodingą pagiežą kitokiems, neapykantą iš tikrųjų vargstantiems ir kenčiantiems.

Šios antidemokratinės jėgos savo norą kontroliuoti, drausti ir bausti paslepia po veidmainiško susirūpinimo tauta ir valstybe lozungais: juk ne jie kalti dėl to, kad tauta išsivaikščioja, ne jie kalti dėl mūsų politinio bejėgiškumo ir tikrai ne jie kalti dėl savo konservatyvios desperacijos, temdančios bet kokį eilinio piliečio norą dalyvauti politikoje. Kai klausaisi jų dejonių, ausyse skamba senos dainos „O kaip aš?“ (angl. What about me?) žodžiai: „O kaip aš? Tai taip neteisinga. / Man jau gana, aš esu vertas to, ko nusipelniau. /Negi tu nematai, kad aš noriu gyventi?/ Ne, tu tik imi iš manęs daugiau nei gali man duoti“.

Sudainuokime šį priedainį kartu su australų roko grupe „Moving Pictures“ melodramatiškai iškėlę kumščius tiems, kurie taip įsijautė į aukos vaidmenį, kad nepamiršta kartoti tarsi prisukami mechaniniai triušiukai: progresyvūs leftistai mus, kitaminčius, persekioja! Reikia masinės mobilizacijos prieš sparčiai šliaužiantį globalizmą! Tik mes galime atsverti visuotinę degradaciją!

Tai tiek šiandien iš ironiškos kraštutinio kairiojo palėpės.

Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius