Dabar populiaru
Publikuota: 2021 gegužės 31d. 19:02

D.Katkus apie apsilankymą Šiaurės Korėjoje: „Tarsi teatre – viskas surepetuota“

Donatas Katkus
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr. / Donatas Katkus
Ką tik pasirodžiusioje prisiminimų knygoje „Užrašai iš Rokantiškių“ maestro Donatas Katkus suguldė daugybę pasakojimų apie sutiktas asmenybes, prisiminimus ir dienoraščius.

Dirigentas, pedagogas, vienas charizmatiškiausių muzikos komentatorių, Nacionalinės premijos laureatas D.Katkus visuomet atsiduria istoriją keičiančių įvykių epicentre, tampa jų iniciatoriumi, varikliu, tad drauge su muzikologe Rasa Murauskaite rašyta knyga „Užrašai iš Rokantiškių“ – ne tik asmenybės istorija, bet ir žvilgsnis į epochą.

Skaitytojų dėmesiui šios knygos ištrauka, kurioje D.Katkus dalinasi įspūdžiais apie keliones su Valstybiniu Vilniaus kvartetu į Šiaurės Korėją bei Kaukazą.

Birželio 2 d., 19 val. leidyklos „Tyto alba“ youtube kanale vyks virtualus šios knygos pristatymas.

Šiaurės Korėja

2014 m. birželio 21 d., apie 22 val., staiga man į kaimą paskambino Petras Repšys. Jau gulėjau ir bandžiau užmigti. „Kornelijus tau siunčia linkėjimų. Kalbam apie tavo vizitą Šiaurės Korėjoje. Tai kodėl neparašei atsiminimų?“ „Kad nerašau atsiminimų. Negaliu kalbėti, jau miegu“, – užbaigiau pokalbį.

Atsigulęs pradėjau galvoti ir po truputį prisiminti tą tolimą išvyką. Kam tas mano biografijos faktelis galėtų būti svarbus? Gal išeitų koks skaitalas? Bet ir skaitalus reikia mokėti rašyti. Kita vertus, juk tai mano gyvenimas, mano patirtis. Juk prisiminimai yra ne kas kita kaip savo gyvenimo patvirtinimas, nesvarbu, koks jis buvo. Juk viską visi rašo sau. Kitą rytą, sėdėdamas prieš saulę, vėl ėmiau grimzti į seniai užmirštą patirtį.

Ko gero, maždaug 1983–1984 m. buvo sudaryta grupė menininkų. Pamenu smuikininką A. Vinickį, pianistą Nikolajų Demidenką, Lenino premijos laureatę, SSRS liaudies artistę, sopraną Galiną Kovaliovą. Buvo grupėje ir kitas SSRS liaudies artistas, dainininkas V. Grinčenka, buvome įtraukti ir mes, Vilniaus kvartetas. Visi turėjome vykti į Šiaurės Korėją, festivalį, skirtą „didžiajam“ Kim Il Sung’ui, tada dar vadintam Kim Ir Senu, jo 73-iajam gimtadieniui.

Donato Katkaus ir Rasos Murauskaitės knyga „Užrašai iš Rokantiškių“
Donato Katkaus ir Rasos Murauskaitės knyga „Užrašai iš Rokantiškių“

Nusileidome Pchenjano oro uoste ir buvome pritrenkti. Mūsų laukė tvarkingai išsirikiavusi minia žmonių rūškanais veidais, visi iškėlę raudonų žiedų šakas, kai kas jomis mosavo. Nėjome tiesiai į stotį, o apsukome aikštelėje visą ratą, žengdami pro išsirikiavusią minią. Vėliau mus atvežė į gal 20 aukštų viešbutį gražiame parke, apjuostą spygliuota viela. Žiūrime, pilna užsieniečių, kaip vėliau sužinojome – muzikų, teatralų, šokėjų iš Prancūzijos, Šveicarijos, Švedijos. Su kolega Petru Kunca gavome kokių 20 kvadratinių metrų kambarį kažkuriame aukšte, iš kurio atsivėrė vaizdas į mokyklos aikštę. Anksti ryte čia imdavo skambėti maršai ir šimtai vienodai apsirengusių pionierių neįtikėtinai sinchroniškai mankštindavosi ir mokėsi kareiviškai marširuoti. Tai darydavo taip ilgai ir įkyriai, kad iš pradžių manėme, jog išprotėsime, tačiau po kelių savaičių pripratome prie to keisto ritualo.

Mieste taip ir neteko pamatyti vaikų, moksleivių, kurie eitų vieni, be mokytojų ar vadovų. Jie žygiavo kolonomis kaip kareiviai, nešėsi vėliavas, sutartinai mušdami kojomis. Tai darė įspūdį. Tačiau taip elgėsi ne tik moksleiviai. Kai kartą išvažiavome už Pchenjano, pamatėme, kaip tolumoje eina vienišas žmogus, aukštai kilnodamas kojas, tarsi kareivis prie Kremliaus.

Po kiek laiko buvome pakviesti pas sovietų meno delegacijos vadovę, kuri gyveno dar aukščiau, gal keturių kambarių milžiniškuose apartamentuose su virtuve. Gavome programą, kur ir kada koncertuosime. Vadovė buvo labai žmogiška ir pakvietė visus, kai tik norėsime, užsukti pas ją pašvęsti. Keletą kartų buvau ir aš.

Greitai supratome, kad į miestą taip pat paprastai iš viešbučio neišeisime. Kiekvienas turėjome po naują atskirą mersedesą su vairuotoju ir tik su juo galėjome kur nors pajudėti, žinoma, iš anksto pranešę, kur norime vykti. Kadangi nežinojome, kur norime, važiuodavome ten, kur vežė – į ekskursijas, kurių metu korėjiečiai rodydavo savo pasiekimus, rengė koncertus. Greitai supratome, kad mūsų šoferiai – kariškiai, greičiausiai – saugumiečiai ir net gana aukšto laipsnio. Kadangi buvome sovietai, jautėmės gana įprastai. Tai, kad kiekviename viešbučio numeryje mūsų pokalbiai buvo įrašinėjami, mums kėlė tik juoką – negi jie turėjo lietuvių kalbos vertėjų?

Visgi egzistavo ir vidinė kontrolė. Turėdavome rinktis pas vadovę ir išklausyti jos nurodymų ir pabarimų. Ačiū Dievui, per tas savaites kontrolė nuosekliai menko ir ryškėjo įprastas sovietinių žmonių moralinis pasileidimas. Kadangi mūsų judėjimas buvo suvaržytas, naudojomės vietinio viešbučio baro paslaugomis, o laiką užmušinėjome prie biliardo stalo. Pirmą ir paskutinį sykį tiek daug jį žaidžiau. Ypač susidraugavau su maskviečiu smuikininku – pylėme su juo biliardą nuo ryto iki vakaro.

Koncertai taip pat darė gerą įspūdį. Koncertavome milžiniškose, gal 4–5 tūkstančių vietų salėse. Įeini į užkulisius, o ten, prie įėjimo į salę, kabliai sienoje, ant jų, gal 100 generoliškų kepurių su visomis regalijomis. Nė karto nebuvo taip, kad, atvažiavę prieš 2 valandas, nerastume publikos – pilna tylinti salė. Tačiau numatyta koncerto pradžia būdavo labai netiksli – dažniausiai vėluodavo apie 2–3 valandas, kol pasirodydavo vadas. Pilnutėlė salė tylėdama laukdavo, kaip ir tarptautinė meno brigada užkulisiuose. Pirmose eilėse sėdėdavo vien tik uniformuoti svečiai. Po jų – tarpas ir tada generolai. Už jų tarpas – ir dar viena eilė, kurios viduryje kėdė, tarsi sostas, atskirtas nuo kitų. Scenoje, už uždangos, būdavo mergina su rūžava suknele ir rūžavomis gėlėmis. Laukia. Iš specialių šachtų pakildavo mikrofonų miškas (tokios automatikos dar nebuvau matęs). Laukdavome toliau. Nebūdavo kas veikti. Tik prancūzų baletas ir mūsiškė pora iš Didžiojo teatro jau mankštindavosi. Ir staiga – sujudimas. Ateina. Artistai – lauk iš scenos. Uždanga pakyla ir merginų minia, džiaugsmingai klykdama, bėga iki rampos. Visa salė atsistojusi entuziastingai šaukia – JIS ateina prie sosto. Pamosuoja ranka. Vadai užima savo vietas ir suskamba Vilniaus kvarteto atliekama Aleksandros Pachmutovos daina. Plojimai. Paskui iš eilės – visi kiti artistai.

Vilniaus kamerinis orkestras, vėliau tapęs Šv. Kristoforo kameriniu orkestru – po Eduardui Balsiui skirto koncerto Meno darbuotojų rūmuose. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vilniaus kamerinis orkestras, vėliau tapęs Šv. Kristoforo kameriniu orkestru – po Eduardui Balsiui skirto koncerto Meno darbuotojų rūmuose. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Buvo dar vienas gana juokingas dalykas. Prancūzų baletą, kuris man labai patiko dėl savo fantastiškos technikos ir nuostabiai sulėtintų baleto judesių, publika sutiko gana šaltai. Pačių prancūzų reakcija buvo pritrenkianti – tarsi kokiame konkurse būtų užėmę paskutinę vietą. Merginos raudojo baisiausiai nusiminusios. Atrodė, kad esame ne Šiaurės Korėjoje, o Paryžiaus Eliziejaus Laukų teatre ir tas pasirodymas nulėmė jų gyvenimą ir visą karjerą.

Šiaip Šiaurės Korėjoje mūsų darbas buvo nesunkus ir atsakomybė nedidelė. Repetuoti beveik nereikėjo – kasdien vis tas pats. Svarbesni buvo turistiniai įspūdžiai. Man labai patikdavo važinėtis „mersų“ kolona visiškai tuščiomis gatvėmis be automobilių. Praeiviai, kurių gatvėse buvo nemažai, tuoj sustodavo ir atsisukdavo į mūsų mašinas. Pionieriai saliutuodavo, kariškiai atiduodavo pagarbą, paprasti žmonės nusilenkdavo. Taip ir važinėdavomės po miestą, lydimi pagarbos ir atsidavimo ženklų. Tolumoje matydavau, kaip mergina milicininkė ant pakylos reguliuoja judėjimą (tik kokį?..). Tuoj įsitempdavo ir rodydavo mums kryptį, kur važiuoti. Tarsi teatre – viskas surepetuota. Atvažiuojame prie metro, miesto pasididžiavimo. Viskas identiškai kaip Maskvoje, tik visur – akinama švara. Vos nusileidžiame eskalatoriumi – iškart traukinio vagonas. Sulipame ir važiuojame. Kelionė baigiasi gana greitai, nes, kaip paaiškinta, yra dar tik viena stotis. Įspūdis toks, kad iš savo „didžiosios tėvynės“ net nebuvome išvažiavę. Aplankėme pionierių rūmus, kur vaikai dirbo viską, kas tik įmanoma. Buvome nuvežti į poilsio parką, pilną žmonių. Jie spoksojo į mus, bet nesilenkė. Siūlė važinėtis amerikietiškais kalniukais. Nevažiavau, nes akyse stovėjo Šiaurės Korėjos sunkvežimiai – sunkiai įsivaizduojama technikos „saviveikla“. O jeigu kalniukai subyrės? Vis dėlto jie buvo pilni žmonių ir nesubyrėjo.

Na, o paskutiniai mano prisiminimai iš Šiaurės Korėjos susiję su gyvatės užpiltine. Atrodė, kaip čia neparagausi. Didžiulis butelis, o jame – rankos storio gyvatė, užpilta spiritu. Maktelėjau taurelę, ir viskas. Vaduodamasis iš mirties sirgau dvi dienas ir to negaliu užmiršti. Bet grįžau.

Kaukazas

Pagrindinės mūsų kelionės, iš kurių galėjome pramisti, buvo mūsų plačiojoje „tėvynėje“. Esu suskaičiavęs, kad grojome 300 SSRS miestų, daugelyje – ne po vieną kartą. Tais laikais važinėti po šitą šalį buvo kone žygdarbis. Visi didesni miestai turėjo savo filharmonijas, kurios dažniausiai veikdavo absurdiškai. Mus gražiai išsiųsdavo iš Lietuvos ar Maskvos, nupirkdavo bilietus – tuo tvarka ir pasibaigdavo. Labai dažnai tame mieste mūsų niekas nepasitikdavo. Gerai, kad kartais iš anksto sužinodavome viešbučio pavadinimą – patys iš oro uostų ar geležinkelio stočių turėdavome ten nukeliauti. Tais laikais visos stotys būdavo perpildytos žmonių, atrodė, kad visa valstybė kažkur išvažiuoja. Naktį stotyje nakvoti būdavo baisu, viešbučiai – pilni blakių ar klaikiai dvokiantys nuo jas naikinančių chemikalų. Dažnai nebūdavo kur pavalgyti, nes Sovietų Sąjungos viešbučių restoranai nuo 12 iki 18 val. būdavo uždaromi „na obed“ („pietums“). Krautuvėse taip pat nieko nebuvo, tik pilna žmonių ir eilių. Tuščių šaldytuvų languose iš spalvotų saldainiukų būdavo sudėtas užrašas „Slava KPSS“ („Šlovė komunistų partijai“). Tad dažnai alkani viešbučio kambaryje atsidarydavome Gurjevo žuvies fabriko konservus „Kilka v tomate“, o į mus pažvelgdavo šimtas juodų žuvies akių, mat į tuos tomatus greičiausiai dėdavo tik žuvelių galvas.

Mūsų prietelius Raimundas Katilius sakydavo, kad į Kazachstaną gali važiuoti be smuiko – vis tiek nereikės groti.

Dauguma filharmonijų tokių ansamblių kaip styginių kvartetas stengdavosi atsikratyti – pasirašo „Goskoncerto“ popierius, ir nešdinkis. Mūsų prietelius Raimundas Katilius sakydavo, kad į Kazachstaną gali važiuoti be smuiko – vis tiek nereikės groti. Dažnai salės būdavo labai prastos, šaltos ir pustuštės. Gerai, jei rasdavome vietinės muzikos mokyklos telefono numerį. Muzikos mokytojos su didžiausiu entuziazmu rengdavo mūsų koncertus, priversdavo ir savo filharmonijas kuo norsprisidėti. Žavėdavomės jų pasiaukojimu. Bet, aišku, buvo ir rimtų koncertinių vietų: be Maskvos ir Baltijos šalių, taip pat Leningradas, Ukraina, kai kurie didieji Rusijos miestai, Kaukazo respublikų sostinės.

Kažkuriais metais eilinį kartą koncertavome šiaurės Kaukaze – grojome Baku, paskui – Vladikaukaze. Tada Baku nustebino savo europietiškumu, itališkais pastatais. Bet atmintyje labiau išliko Vladikaukazas. Pavakare eini gatve – nė vieno žmogaus, tik prie chruščiovkių didžiuliai paauglių, o ir vyresnių žmonių, būriai. Visi su juodomis plačiomis kepurėmis – matyt, tokia mada. Stovi jie ir nekalba. Darėsi kiek nejauku nuo jų žvilgsnių. Vėliau sužinojau, kad jie, pasirodo, rinkdavosi dėl narkotikų, greičiausiai – dėl marihuanos, mat visos tos minios rūkė.

Vladikaukaze gyvenome viešbutyje „Kavkazkij“. Po koncerto nuėjome į restoraną pavakarieniauti. Žiūrim – nė vieno laisvo staliuko, visi apsėsti, bet nė vienos moters, išskyrus padavėjas. Sėdi tik vyrai su plačiausiomis kepurėmis. Salėje prirūkyta, tvyro prieblanda. Aukšta scena, virš kurios lotyniškomis raidėmis dega neoninis užrašas „Varjete“. Priešais sceną – šokių aikštelė, kurioje šoka vieni vyrai, rankas išskėtę tarsi lezginai, nors muzika – popsinė, sovietinė. Pažvelgus į salę darėsi nejauku. Nuėjome abu su Augustinu Vasiliausku prie bufeto, gavome keletą kepaliukų duonos. Vietų nėra, tai ir šašlyko negausim. Paprašėme šnapso. Bufetava nykščiu bakstelėjo į šoną – matom, prie šnapso dėžių sėdi tipas ir lyg snaudžia, nepaisydamas baisaus triukšmo. Priėjom, o jis neklausdamas, net neatsigręždamas į dėžes, vikriai iš už nugaros ištraukė du butelius degtinės, nors prašėme tik vieno. Tai su ta degtine ir grįžome į savo kambarius. Gulti negalėjome, nes naktį turėjome sėsti į Baku traukinį ir važiuoti atgal į Maskvą.

Ne vieną kartą yra tekę važiuoti nešildomame vagone prie išdaužto kupė lango. Žiemą, kai lauke būdavo 20 laipsnių šalčio, užkimšdavome tą skylę frakais

Kelionė ilga, bet vagonas normalus. O ne vieną kartą yra tekę važiuoti nešildomame vagone prie išdaužto kupė lango. Žiemą, kai lauke būdavo 20 laipsnių šalčio, užkimšdavome tą skylę frakais, o su viskuo kitu, kas ten būdavo, užsiklodavome. Na, o šį kartą normaliame Maskvos traukinyje pabudome gana vėlai, šilti. Švietė saulė, ir neskubėdami su Augustinu nuėjome į restorano vagoną papusryčiauti. Restoranas pustuštis, užimti tik keli staliukai. Kitame gale pasieniais sukrautos dėžės su alumi ir pienas tokiuose mums neįprastuose vyno buteliuose. Šalia sėdi tipas su baltu chalatu ir snaudžia. Netrukus pasirodė padavėja: „Ko užsisakysite?“ Sakom: „Iš pradžių – alaus.“ „Alaus nėra“, – atrėžia. „O kas ten?“. „Išsinešti“, – atsakė. Iškart supratome, kad pinigėliai varva iš butelių. Sumoki išsinešdamas už butelį, o paskui jie juos surenka vagonuose ir vėl parduoda. Gerai sugalvota. O mes einam pas tą baltą vaikiną ir gaunam alaus. Vėl prieina padavėja. „Ko užsisakysite?“ „O ko yra?“ „Nieko nėra“, – praneša. „Kaip? O ką ten, prie ano staliuko, valgo?“ „Išsinešti“.

Nueinu į virtuvę. Staiga duris man užstoja toks nedidelis vyrukas – stulbinamai elegantiškas, rudu kostiumu su dryžiukais, rudu šlipsu ir garbanotais kruopščiai sušukuotais rusvais plaukais su sklastymu šone. „Noriu valgyti“, – pranešu jam. „Nieko nėra“, – atrėžia, nors per petį matau metalinį kibirą, pilną kiaušinių. „Tai gal kiaušinių galima?“ Vyrukas tyli, tyrinėja mane. „Eikite prie staliuko“, – atsako. Nueinu, o po kurio laiko pasirodo padavėja. „Ko norėsite?“ – klausia. „Kiaušinių“, – sakau kiek garsiau. „Tik po vieną kiaušinį“, – paaiškina. Pagaliau pasirodo kiaušiniai – geriam alų, praryjame tą menką maistą. Po kurio laiko kviečiu padavėją atsiskaityti. Ateina ir rėžia: „Trys rubliai ir penkiasdešimt devynios kapeikos.“ Mes net žagtelėjome. Anais laikais kiaušinis kainavo 9 kapeikas, o už du kiaušinius šitiek? Ji nustebo dvigubai labiau nei mes.

Pagaliau atsiskaitėme, bet likome restorane – nebuvo kur skubėti. Traukinys ėmė lėtinti greitį. Staiga, matau, kad kažkodėl paskui stojantį traukinį bėga milžiniška minia žmonių. Mūsų „alininkas“ irgi staiga nubudo ir pradėjo eiti link pieno butelių. Sustojus traukiniui, minia apsupo mūsų restorano vagono duris. Per kelias minutes krūva pieno dėžių liko tuščios. Kadangi laiptų uždangos tas vyrukas neatidarė, kažkaip klūpomis įlipęs žmogus, net nebandydamas stotis, pradėjo maldauti: „Nors buteliuką pieno vaikeliams, nors buteliuką pieno.“ O mūsų vaikinas ėmė stumti lauk prašantįjį, palydėdamas keiksmais. Tada traukinys truktelėjo – žmogelis vos spėjo iššokti, pieno taip ir negavęs.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:20
02:37
01:14:11

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata