Šiame straipsnyje yra tokia štai pastraipa:
Pats lyg ir esu pramintas garbės vaidila. Tačiau kai nėra dokumento ir antspaudo, tai bet kada galiu būti ir nebepramintas. Tarkim, jei žaidžiantiems indėnus padarai gerą įspūdį, ir jie tave išrenka Čingačguku arba Taikliąja Ranka, tai vis tiek maloniai nuteikia ir aš jaučiuosi pagerbtas. Juolab kad dauguma „naujųjų pagonių“ yra šviesūs žmonės, ir jie ne indėnus žaidžia, bet myli Tėvynę, kaip ir aš.
Be to, iš konteksto išplėšta jos ištrauka buvo patalpinta Lietuvių literatūros ir tautosakos feisbuko paskyroje ir, ten netikėtai užtikta, labai įskaudino mano draugus. Pirmiausia turiu pabrėžti, kad mano autorizuotame pokalbio tekste pastraipa iš tikrųjų atrodė taip:
Pats aš jokių vardų neturiu, bet lyg ir esu pramintas garbės vaidila. Tačiau kai nėra dokumento ir antspaudo, tai bet kada galiu būti ir nebepramintas. Bet aš jaučiuosi pagerbtas. Tarkim, jei žaidžiantiems indėnus padarai gerą įspūdį, ir jie tave išrenka Čingačguku arba Taikliąja Ranka. Tai vis tiek maloniai nuteikia, ir aš jaučiuosi pagerbtas. Juolab kad tai daugumoje šviesūs taurūs žmonės, ir jie ne indėnus žaidžia, bet myli Tėvynę, kaip ir aš. Todėl man tai didelė garbė.
O tokia ji gal nebūtų nieko užgavusi?
Kadangi pats 20 metų dirbu redaktoriumi, tai puikiai suprantu, kad redaktorius visuomet geriau už autorių žino, ką tasai norėjo pasakyti, todėl jau įpratau į tokius mano žodžių „pagerinimus“ žiūrėti pro pirštus. Bet šįsyk nuleisti nemačiom nebeįmanoma, nes privalau pasiaiškinti, o pasiaiškinti tegaliu dėl to, ką sakiau pats. Antai tokios sąvokos kaip „naujieji pagonys“ aš nepavartojau, man ji išvis atrodo agresyvi ir šališka, todėl dėl jos tegu aiškinasi redaktorius. Esama tekste ir daugiau visokio „pagerinimo“ (lotyniškai tai vadinama melioracija). Išvis, jeigu redaktorius mano geriau žinąs, ką reikia pasakyti, tai užuot kalbinęs kitus, geriau kalbėtų pats, savo vardu. Mano pavyzdys turėtų padrąsinti, jog kartais tai nesibaigia blogai.
Tačiau mano draugus užgavo ir tie žodžiai, kuriuos pasakiau aš. Tikrai to nenorėjau ir nė nenumaniau, kad jie gali būti išplėšti iš konteksto ir jus įskaudinti! Bet jeigu taip atsitiko, vadinasi, aš klydau. Nes jokia „tiesa“ nėra tiesa, jeigu ji įžeidžia draugus. Brangūs draugai, iš visos širdies jūsų atsiprašau! Ir drauge kaip galėdamas aiškiau pamėginsiu pasakyti, ką iš tikrųjų turėjau omenyje.
Esmė ta, kad aš nesu „kažkas“ ir į visokius iškilmingus vardus, kuriais netrunka pasipuošti tuštybė, nežiūriu labai rimtai. Kad ir „mokslų daktaras“. Argi mokslinis laipsnis savaime keičia mane ir padaro vertesnį? Bet aš labai gerbiu tuos žmones, kurie man tą laipsnį suteikė, todėl laikau jį sau didele garbe. Bet ir jie, vos man jį suteikę, iškart pajuokavo: „Dabar tu daktaras, tai turėsi mus gydyti!“ Nes aišku, kad susireikšminimas yra visai ne tai, dėl ko suteikiamas mokslinis laipsnis, ir kad jis tik iš dalies, tik sąlygiškai teatitinka tikrovę. Pasaulyje esama daugybės žmonių, neturėjusių mokslo laipsnio, prieš kuriuos žemai lenkiu galvą ir kuriuos net pavadinti savo mokytojais atrodo pernelyg įžūlu. Ir mano disertacijos vadovas, nors buvo mokslų daktaras (pagal mūsiškę nomenklatūrą), negynė disertacijos habilituoto daktaro laipsniui gauti, nes laikė tai laiko švaistymu, o jo tiesioginiai mokiniai, jau būdami habilituoti, dėl to ilgą laiką jautėsi labai nepatogiai, kol galiausiai jam buvo suteiktas atitinkamas garbės daktaro vardas. Mokslų daktaras nebuvo, pavyzdžiui, ir Džozefas Kempbelas (Joseph Campbell), vienas didžiausių XX a. mitologijos žinovų pasaulyje ir didelis mano autoritetas. Ir Jono Vaiškūno atlikta senovės lietuvių zodiako rekonstrukcija, mano galva, verta daktaro laipsnio, nors jis disertacijos negynė ir laipsnio negavo. Priminsiu, jog mokslų daktaras formaliai nebuvo ir daktaras (gydytojas) Jonas Basanavičius, kurio vardo apdovanojimas man ką tik buvo suteiktas ir tapo dingstimi minėtam pokalbiui su manimi. Savo širdyje aš nesijaučiu šio apdovanojimo visai vertas, bent jau ne anksčiau už ištisą virtinę vertesnių, jo dar negavusių! Tačiau lenkiu galvą prieš Joną Basanavičių ir jaučiuosi labai pagerbtas savo bendražygių, todėl šį apdovanojimą neapsakomai branginu. Vis dėlto tai nereiškia, kad galiu į save, kaip Jono Basanavičiaus premijos laureatą, žiūrėti visai rimtai. Sutikite, juk vis dėlto truputėlį juokinga: Dainiukas – Jono Basanavičiaus premijos laureatas! Mano bičiulių romuvių prieš kurį laiką man suteiktas garbės vaidilos vardas irgi verčia mane muistytis (Dainiukėlis – vaidila!), nors tuo pat metu jaučiuosi už jį labai dėkingas, labai pagerbtas ir nepaprastai džiaugiuosi jūsų pripažinimu!
Tai labai paprasta. Esmė ta, kad aš esu niekas, nulis, o nulį galima dauginti ar dalinti iš ko nori – jis vis tiek liks nulis. Tai ne skundas – tai neapsakoma laisvė, į kurią kviesčiau kiekvieną. Apie tai jau esu bandęs kalbėti, ir gal dar bus progų. Tik drauge išeina taip, kad visus man skirtus garbingus vardus pirmas manyje įvertina šaunusis kareivis Šveikas. Tarp jų – ir „vaidilos“ vardą. Bet jeigu aš šitaip žiūriu į save, tai nieku gyvu nereiškia, kad negerbiu jūsų! Aš jus nepaprastai gerbiu ir myliu! Tai ir norėjau pasakyti toje nelemtoje pastraipoje, kad ir labai nevykusiai.
Man labai skauda, kad jus užgavau. Darsyk prašau man atleisti!
O kad aš toks jau „niekas“, kaip statausi, tai nuo šiol neišsisukinėsiu ir su pasididžiavimu būsiu jūsų garbės vaidila, kol tik jūs leisite.
