Savo režisūrinį debiutą – šeimyninę dramą „Pašėlęs Bilas“ („Wild Bill) – jis dedikavo savo tėvui, kuris nespėjo sulaukti filmo premjeros. „Tiesiog bandžiau sukurti filmą, kurį pats norėčiau žiūrėti. Neturėjau didelių lūkesčių ir stengiausi negalvoti, kaip žiūrovai jį įvertins, tačiau jaučiuosi laimingas, kad žmonėms patinka ši istorija ir jos herojai“, – „15min“ sakė D.Fletcheris.
– Kas paskatino jus, garsų aktorių, sėsti į režisieriaus kėdę?
– Vaidinu jau 40 metų ir tiesiog pajutau, kad atėjo laikas išbandyti save naujoje srityje. Gimė filmo idėja ir ryžausi tapti režisieriumi – šiame darbe man patiko absoliučiai viskas.
Bet vaidyba visada liks mano pirmąja meile, o režisūra yra nauja ir labai jaudinanti patirtis, suteikianti didelės energijos. Labai tikiuosi, kad ateityje galėsiu užsiimti ir viena, ir kita veikla.
– Kiek patarimais padėjo jūsų žmona Dalia Ibelhauptaitė? Juk dabar namuose gyvena jau du režisieriai.
– Dalia visada mane palaiko ir padeda bet kokiuose darbuose – ar tai būtų vaidmuo, ar režisieriaus darbas. Tačiau namuose mes esame tiesiog vyras ir žmona, turintys pakankamai skirtingas veiklas.
– Kas įkvėpė jus būtent tokiai istorijai, kurią parodote filme?
– Norėjau papasakoti istoriją apie vyrą, kuris yra dar vaikas, ir apie vaiką, kuris jau yra vyras. Turėdamas šią idėją, netikėtai perskaičiau žinutę, kaip moteris išvyko atostogauti, palikusi du savo vaikus vienus namuose. Šios mintys tiko viena kitai ir taip viskas susidėliojo į vieną istoriją, kurią surašiau į filmo scenarijų.
– Tikriausiai daug kas iš jūsų mažiausiai tikėjosi sulaukti šeimyninės dramos. Sukurti vaidmenys leido spėti, kad jūsų režisūrinis debiutas bus komedija ar bent jau filmas apie nusikaltėlius.
– Aš numaniau, ko žmonės iš manęs tikisi ir nusprendžiau tų lūkesčių nepateisinti. Norėjau susukti kino juostą, kuri būtų brandesnė ir kur kas atsakingesnė nei vien kriminalinė komedija.
Manau, kad visos šeimos gali tapti laimingos, jei šeimos nariai vienas kitą pasistengtų suprasti. Mano įsitikinimu, abipusį supratimą lemia kalbėjimasis ir bendravimas. Taigi mano filmas yra apie šeimas, kurios mokosi bendrauti ir augti kartu.
– Filmą dedikavote savo pernai anapilin iškeliavusiam tėčiui. Kiek ši kino juosta asmeniška?
– Mano tėtis mirė visai prieš pat filmo montavimo pabaigą – jis taip ir nepamatė galutinio rezultato. Tačiau spėjau parodyti darbinę filmo versiją, kuri jam patiko – po peržiūros tėtis man pasakė keletą pačių nuostabiausių dalykų.
Filmo scenarijų, kuriame daug dėmesio skiriama tėvo ir sūnų santykiams bei jų problemoms, įkvėpė ir asmeninė patirtis. Aš myliu savo tėtį ir man pasirodė tinkama pasakyti tai viešai filmo, kuris kalba apie tėvo ir sūnaus santykius, pabaigoje.
– Kokią pagrindinę mintį norite perduoti žiūrovams savo filmu?
– Noriu pasakyti, kad niekada nėra vėlu pasikeisti, bandyti ir padaryti ką nors gero žmogui, kurį jautiesi nuvylęs praeityje. Viltis visada gyva.
Filme „Pašėlęs Bilas“ skamba charakteringa muzika – kiek ji svarbi jūsų filmui?
Tarp muzikos ir vaizdų yra stiprus ryšys, jie vienas kitą papildo, sustiprina. Aš surinkau daug muzikos kūrinių, kurių mėgstu klausytis, ir sudėjau juos į savo istoriją – dėl to jaučiuosi labai laimingas.
Esate sakęs, kad jums kūryboje svarbiausia meilė, viltis ir humoras – tai jūsų sėkmės paslaptis?
Visi šie žodžiai ir jausmai įdėti į filmo širdį. Manau, kad gera žiūrėti į meno kūrinį, kuris savo centre slepia šiuos dalykus, ir išgyventi pozityvius jausmus, pamačius tokią istoriją kaip „Pašėlusiame Bile“.
Su kokiomis mintimis ruošiatės kelionei į Lietuvą?
Ruošti man nereikia, nes Lietuvoje visada jaučiuosi laimingas. Tai mano antrieji namai.
 |
| Organizatorių nuotr./Kadras iš Dexterio Fletcherio filmo „Pašėlęs Bilas” (Wild Bill). |
