Žaidimą sudaro teksto, spalvos, formos bei erdvės pažinimo užduotys, kurios yra pritaikytos vyresnio amžiaus žmonėms, nes šiuo metu naudojamos pradinių klasių mokiniams skirtos priemonės, kurios nėra patrauklios suaugusiems. Apie šio projekto kūrybinius iššūkius ir perspektyvas kalbamės su pagrindinio prizo laimėtoja K.Vaikšnyte.
– Ar tai pirmas jūsų dizaino darbų įvertinimas?
– Esu labai savikritiška, gal todėl mažai afišuoju savo kūrybą – ankščiau nesu bandžiusi sėkmės konkursuose. Tai buvo pirmasis kartas ir jis buvo sėkmingas, todėl šis laimėjimas išties motyvuoja imtis tokių projektų kaip šis ir yra naudingas ir man, ir visuomenei.
– Kas paskatino kurti projektą, skirtą nuo Alzheimerio sindromo kenčiantiems žmonėms?
– Šis projektas gimė bemąstant, ko trūksta senyvo amžiaus žmonėms. Vėliau, atsižvelgusi į mano aplinkoje esantį žmogų, sergantį Alzheimerio liga, iš senyvo amžiaus žmonių išskyriau būtent šią tikslinę auditoriją. Pastebėjau, jog sergantiesiems trūksta įvairių priemonių, padedančių sutelkti dėmesį, lavinti atmintį. Iš sergančio senelio poreikių gimė pirmasis žaidimo prototipas, o vėliau, kaip didesnės sergančiųjų grupės tyrimo rezultatas, atsirado specializuotas žaidimas „Aloizas“.
– Ar svarstėte kitas temų alternatyvas? Kodėl jas galiausiai atmetėte?
– Besirenkant baigiamojo darbo temą net nesvarsčiau apie temas, kurios nebūtų susiję su socialinėmis problemomis. Pagrindinės temos, kurias norėjau gvildenti, buvo Alzheimerio ir autizmo ligos. Norėjau įsigilinti į komunikacinių priemonių trūkumą bei sukurti tai, kas išties galėtų pasitarnauti. Savo aplinkoje neturėjau vaiko, kuris sirgtų autizmu, todėl pasirinkau sau artimesnę temą. Motyvavo ir tai, jog savo darbu galėsiu padėti savo artimam žmogui.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte žaidimo kūrimo procese?
– Bekuriant žaidimą reikėjo glaudžiai bendrauti su sergančiaisiais bei su juos prižiūrinčiais žmonėmis. Buvo sunku stebėti šia sunkia liga sergančius žmones – tai ir buvo pats sunkiausias momentas.
– Ar jūsų žaidimą išbandė realūs pacientai?
– Visame žaidimo kūrimo procese buvo tiriama tikslinė auditorija, jos poreikiai, sugebėjimai. Juos išgryninti padėjo ne tik bendravimas ir kiekvienos detalės išbandymas su sergančiaisiais, bet ir diskusijos bei patarimai, gauti iš socialinių ir slaugos darbuotojų, kurie turi daug patirties bendraujant ir lavinant sergančiuosius.
– Ar yra planų gaminti šį žaidimą masiškai?
– Labai norėčiau žaidimą išleisti į rinką, nes tikiu jo sėkme ir žinau, jog jis būtų naudingas juo besinaudojantiems sergantiesiems. Ateityje bandysiu jį pristatyti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, taip pat rasti žmonių, kurie padėtų išleisti žaidimą dideliu tiražu. Šiuo metu yra keletas susidomėjusių, kurie šį projektą vertina kaip perspektyvų, todėl tikrai nepaliksiu šios iniciatyvos dūlėti stalčiuje ir šis žaidimas nebus paskutinis projektas, šviečiantis visuomenę apie Alzheimerio liga sergančius žmones.
– Kokie Jūsų karjeros planai?
Mane visada žavėjo įvairių objektų kūrimas, todėl nusprendžiau į savo profesiją pažvelgti kitu kampu ir sujungti su produkto kūrimu, kuris komunikuotų su visuomene ir teiktų socialinę naudą.
– Kol kas planuoju stoti į magistro studijas ir gilintis į produkto dizaino sritį. Studijuojant grafinį dizainą man visuomet kažko trūko – pastebėjau, jog, atlikdama įvairias užduotis, visuomet atsiremiu į daikto pavidalą. Mane visada žavėjo įvairių objektų kūrimas, todėl nusprendžiau į savo profesiją pažvelgti kitu kampu ir sujungti su produkto kūrimu, kuris komunikuotų su visuomene ir teiktų socialinę naudą.
– Jei ne paslaptis, kaip panaudosite konkurse pelnytą 1000 EUR prizą?
– Kur išleisiu gautą piniginį prizą, dar nenusprendžiau, tačiau viliuosi, jog jis pasitarnaus tobulinant žaidimo idėją.
K.Vaikšnytės žaidimą „Aloizas“ ir kitus 14 konkurse nominuotų bei apdovanotų darbų galima apžiūrėti Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro kuruojamoje „Jaunojo dizainerio prizo 2015” parodoje, kuri veiks iki 2015 m. liepos 18 d. VDA ekspozicijų salėje TITANIKAS (Maironio g. 3.).
