Sausio 13-ąją Šv.Kotrynos bažnyčioje kartu su chorais „Liepos“ ir „Liepaitės“ atliksite kompozitorių G.B. Pergolesi ir J. M. Haydno kūrinius. Kokią funkciją atlieka menas, minint tokias jautrias tautai datas?
Menas turi padėti prisiminti. Lietuviai labai greitai viską užmiršta – net tie, kurie kadaise buvo išvežti, kartais prisimena tai kaip visai gražius laikus.
Nors Sausio 13-osios įvykius minime kaip tragišką datą, tačiau aš šiame pasipriešinime matau patosą ir jėgą. Tai buvo stiprus dvasinis pasipriešinimas ir jo pergalė! Pavyzdžiui, graikų ir persų kare žuvo labai daug žmonių, bet graikai šventė pergalę. Sausio 13-oji man labiausiai asocijuojasi su pergale, nes tada buvo tikras karas be jokių apsimetinėjimų.
Todėl klausytojams Sausio 13-osios prasmę pasiūlysime prisiminti su rimta sukaupta klasikine muzika. Religinė J. M. Haydno „Mišių“ muzika nėra paviršutiniška – ji labai tinka tokioms progoms. Kita vertus, tai nėra pesimistinė muzika – joje yra labai daug grožio ir vilties.
Su kokiomis mintimis jūs pats prisimenate šią datą?
Nestatau savęs į tų didelių kovotojų gretas, bet galiu pasakyti, kad buvau pirmas žmogus, kuris tą rytą, Sąjūdžio pakviestas, atsistojo prie Seimo budėti. Aš pasitraukiau, kai jau visi buvo pasitraukę. Ir kiekvieną dieną ten stovėjau... Mes įkūrėme Lietuvos piliečių chartiją, kad turėtume tam tikras pasipriešinimo struktūras, jei tie bjaurybės laimėtų. Bet dabar tiek daug politikų aiškina, kokie jie buvo reikšmingi, kad net gėda sakyti, kad kažką darėme kartu...
Kasmet Sausio 13-ąją, jei turiu laiko ir esu Vilniuje, apeinu Seimo rūmus tuo pačiu keliu, kurį mes buvome išmynę. Aš pažįstu visus, kurie ten stovėjo – mes keisdavomės: vieni ateidavo vakare, kiti budėdavo nuo ryto – gerokai po Sausio įvykių dar budėdavome...
Tada supratome, kad reikia solidarizuotis su tais žmonėmis, kurie buvo pirmoji Lietuvos nepriklausoma Vyriausybė. O juk koks buvo pradėtas šmeižto karas prieš juos! Nomenklatūra buvo žvėriškai išsigandusi ir ėmėsi vidaus kiršinimo priemonių, kurios, deja, pastebimos iki šiol...
Galite pateikti pavyzdžių?
Pažiūrėkit, kokios idiotiškos apklausos vykdomos šiomis dienomis. Žmonių buvo paklausta: „Ar jūs norite gyventi gerai, ar norite gyventi nepriklausomoje šalyje?“ Įsivaizduokite, kokia demagogija! Juk mes norime ir to, ir to, o pasirinkti turime tik vieną variantą. Vėliau viešai paskelbiami apklausos rezultatai, kad mažai kas nori tos nepriklausomybės.
Bet jei klausimą suformuluoja „Ar gintum Lietuvą šiandien?“, pasirodo, kad ją gintų ir tie, kurie prieš tai pasirinko gyventi gerai vietoj nepriklausomybės. Tai yra viešas tvatinimas žmonėms per smegenis! Ką tokios apklausos žadina? Kodėl žmonės verčiami kažkaip apsispręsti? Tai yra tiesiog propagandos priemonė...
Reikia būti labai naiviems, kad to nesuprastume ir nepastebėtume. Visose pasaulio valstybėse veikia kitų šalių žvalgybos, įtakos agentai. O mes visada buvome ir esame įtakos zonoje, kur ją reikia išlaikyti, kad vieną kartą vėl būtų galima susikelti kojas į Lietuvą...
Daug diskusijų ir net protesto akcijų sulaukė dirigento Valerijaus Gergijevo ir Sankt Peterburgo Marijos teatro orkestro koncertas Kaune Sausio 13-ąją. Kokia jūsų kaip muziko ir kaip piliečio nuomonė šiuo klausimu?
V.Gergijevas yra didelis Vladimiro Putino draugas, tai labai oficiozinis žmogus – jam Rusijoje suteikiamos išskirtinės galimybės ir užmerkiamos akys dėl jo vadovavimo principų, polinkio į komerciją. Gergijevas mėgsta koncentruotis į išoriškumą, efektą. Aš jį pažįstu, jis geras dirigentas, turintis savotišką pasaulį, tačiau nepasakyčiau, kad jis vienas geriausių pasaulyje.
Su tokia linksmo popso programa išeiti Lietuvoje gedulo dieną į sceną yra pasityčiojimas – tai yra spjūvis, sakantis, kad „mes su jumis visiškai nesiskaitome“. Jūs įsivaizduokite, jei jis, pavyzdžiui, nuvyktų į Prancūziją ir gedulo dieną ten surengtų tokį koncertą?! Bet šitaip jis nedarytų, to niekas neleistų! Ką, jis nežino, ką Lietuvai reiškia Sausio 13-oji? Žinoma, žino! Todėl susidaro įspūdis, kad tai padaryta specialiai ir visa tai atrodo kaip atvira provokacija.
Matydamas šių dienų Lietuvos pavojus ir išgyvenamus sunkumus, vis dar tikite tuo, kuo karštai tikėjote prieš 21-erius metus, budėdamas prie Seimo?
Taip. Aš myliu Lietuvą! Ir ne tuščiais žodžiais. Daug yra tokių šaukiančių, bet tai yra mano tėvynė ir aš turiu ką nors daryti dėl jos. Negaliu jos šmeižti, bet turiu stengtis, kad jai būtų geriau. Ta juoda propaganda apsuko tautiečiams galvas, jie pradėjo tikėti neva jiems kažkas kažką turi duoti, kažką gero padaryti. Tautiečiai masiškai išvažiuoja sunkiai dirbti į užsienį – bet neįmanoma išvažiuoti iš savo kalbos, iš savo patirties, kuri jau įvyko ir kurios negalima pakeisti. Lietuviai yra netokie!
Pažiūrėkit, ką vokiečiai padarė, kai 1945 metais buvo subombarduota Vokietija – jie atstatė savo šalį ir sukūrė gerbūvį. Manau, kad reikia Lietuvai padėti, reikia ją sukurti – niekas už mus to nepadarys. Aš tikiu, kad Lietuva turi išlikti.
