Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 16d. 12:00

Giedrė Kazlauskaitė: Vaikai

Giedrė Kazlauskaitė
Lauros Vansevičienės nuotr. / Giedrė Kazlauskaitė

Geras poslinkis viešajame gyvenime – žmonės išmoko protestuoti. Blogas – mitingų tiek daug, kad kartais nespėji susivokti, pritari ekstatiškiems protestuotojų reikalavimams ar ne.

Pavyzdžiui, „prieš vaikų atiminėjimą“, kuriame dalyvauja padorūs ir išsilavinę žmonės, neretai praktikuojantys katalikai, be abejo, turintys vaikų. Matyt, įsijungia emocijos ir iracionalios baimės, kurios nuneša toli toli. Jiems nuoširdžiai rūpi, vaikus jie iš tikrųjų myli, bet jų akiratis (kaip tik dėl socialinės prarajos tarp tebeegzistuojančių luomų, burbulų ar kaip tą bepavadintume) neaprėpia to segmento, kuriam ir buvo sugalvotas vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Turbūt jiems atrodo, kad vaikus planuojama atimti iš jų pačių (už kokį nors nedidelį netobulumą).

Šiame kontekste mėgstamas vartoti terminas „policinė valstybė“ – bet tai valstybei, jeigu kas dar nemato, mes labai menkai įdomūs. Mes menkai įdomūs netgi vieni kitiems – labai nustebtume ir nusiviltume, suvokę, kad jei mumis ir domimasi, tai labiausiai iš mandagumo, kultūrinio įpročio.

Todėl stebina naivus tikėjimas, kad tokiam abstraktokam dariniui, kaip valstybė (kuri, priešingai negu skelbia poetiški populistai, vykdomosios valdžios mechanikoje vis dėlto nėra nei aš, nei tu), mes taip nuoširdžiai rūpime, kad ji ateis ir atims vaikus. Tiek mūsų vaikai, tiek mes patys valstybei įdomiausi pirmiausia mokesčių požiūriu. Kuo daugiau vaikų – tuo daugiau galimybių ateityje sumokėti senjorams pensijas. Ir panašiai.

Bet tiesa yra ta, kad žmonės masiškai geria ir neprižiūri savo vaikų. Kalba eina ne apie kokį nors mistinį „pliaukštelėjimą“, o apie kasdieninį apleistumą. Kai kada jiems pavyksta labai gerai tą slėpti, bet protarpiais išgirstame apie rezultatus per kriminalines naujienas. Todėl to nematyti yra nusikaltimas. Bendrininkavimas nusikaltime. Mes stagnuojame, užsiimdami plepalais apie „pliaukštelėjimo“ ir „žymaus fizinio smurto“ ribą, nes tokios ribos nėra.

Labiausiai iš to išlošė, kaip visada, influenceriai ir „aštrialiežuviai“ rašeivos, nepraleidę progos dar kartą patys pasigrožėti savo šmaikštumu. Be abejo, kažkokie vaikai čia niekam neįdomūs; vulgaria kalba sukurpti tekstai neša dividendus pirmiausiai jiems patiems. Ir jie gerai žino, kuo manipuliuoja – mūsų atjauta vaikų bejėgiškumui, rodos, manipuliacijoms kaip tik ir sutverta – tokio intensyvumo jausmų nesukelia nei skurstantieji, nei išnaudojamieji, nei neįgalieji, nei pagyvenę žmonės.

Tema yra jautri, todėl tik influencerio godulį išgyvenantis personažas gali sau leisti nejautrią antraštę – pavyzdžiui, apie tai, kad esą vaikus iš durnių reiktų atimti ir atiduoti gėjams. Nekalbant jau apie emocinio šantažo atvejus socialiniuose tinkluose. Visuomeninės aistros visada pasitarnauja įvairių rūšių lobizmui. Nuo pavienių žmonių, kurie neprašyti ima entuziastingai ir mėgėjiškai spręsti visuomenines problemas, norisi sprukti kuo toliau – didelė tikimybė, kad nėra išsprendę nuosavų. Vis dėlto čia reikia bendruomeninio darbo ir sutarimo.

Mes norime nuo visokio blogio, ypač nuo atėmimų, ginti vaikus, bet pirmiausiai teks atsigręžti į save – kuo sau taip skaudžiai primename girtuoklius ir smurtautojus? Kodėl prieš stojant į kovą su vadinamaisiais „vaikų atiminėtojais“, nepradėjus nuo savęs – nuo savo polinkio į pyktį ir agresiją, nuo valios viską kontroliuoti? Kodėl visą dieną paliekame juos darželiuose, mokyklose ir būreliuose, jei mums taip rūpi jų emociniai poreikiai? Kodėl juos apiplėšiame, dirbdami nuo ryto ligi vakaro, atiduodami auklėms, ištremdami pas senelius?

Kodėl pasidarėme perfekcionistai net tėvystėje – ar tai ne kapitalistinio mąstymo, skatinančio dėti nežmoniškas pastangas visame kame, pasekmė? Kodėl taip sunku įsisąmoninti, kad ir smurtas, ir priklausomybės yra po truputį išgyvendintinos, jei jau ryžaisi turėti vaikų? Kad turime peržengti save, panaudodami vidinius resursus, pasikeisti, nepaisant to, jog labai norėtume daryti taip, kaip darė mūsų tėvai.

Valstybė tikrai nesikėsina į visiems mums šventą vaiko ir tėvų ryšį. Tiksliau, jis jai, banaliai kalbant, neįdomus. Bet ji, bent jau teoriškai, turėtų būti suinteresuota savo piliečių sveikata ir psichologine gerove – netgi tada, kai tuo nesuinteresuoti patys piliečiai. Kažkada esu regėjusi apklausas, kuriose į klausimą „Kas labiausiai atsakingas už jūsų sveikatą“ žmonės išvardijo valstybę, sveikatos priežiūros institucijas, mokyklas, savivaldybes ir kitus įdomius darinius, bet tik ne save pačius.

Todėl džiaugiuosi, kad pagaliau įstatymu atkreiptas dėmesys į tėvų alkoholizmo ir fizinių bausmių mastą, nes anksčiau apie tai kalbėti reiškė neskoningą humorą – „Šluotos“ žurnalo dvasioje. Ir tik nereikia sakyti, kad visiems mums buvo geriau „prie senos tvarkos“, kai kūdikius sumesdavo į šulinius arba tiesiog užmušdavo. Gyventi, nematant svetimų priklausomybių, yra patogu tuo, kad jų numanomoje tamsoje visada atrodai pats sau geresnis.

Kas be ko, socialiniuose tinkluose mes visi greiti pamatyti šapą svetimoje akyje ir papamokslauti, kaip blogai kas nors auklėja vaikus, dirba, elgiasi ir t.t. Iš to galima susikrauti visai nemenką socialinį kapitalą, ypač, jei užsiimi verslu. Suspindėti etiniu neprilygstamumu, socialiniu žvitrumu, parodomuoju jautrumu. Netgi mačiau kažkokį socialinį projektą – vadinamieji „selebričiai“ moko paprastus mirtinguosius, kaip auklėti vaikus nepliaukšint. Ciniška ne dėl to, kad aukles turinčios televizijos laidų vedėjos nėra mano autoritetas. Ciniška, nes jos tuos vaikus turi galimybę auginti gana palankiomis sąlygomis, lyginant su tais, kurie gyvena socialinėje nuošalėje. Nesinori sakyti „paribyje“, nes ribos neva nėra. Visi neva lygūs, tik ne viskuo.

Kuo čia dėta kultūra? Turbūt tuo, kad tokie patys santykiai įsisenėję ir kultūros lauke. Pliaukši, kas tik netingi. Bet tik pabandykit atimti dvasinius vaikus ir mokinius! Vyresnioji karta veikiausiai išsitrauks lozungą „Vaikai – tai mūsų ateitis“, turėdama omenyje, žinoma, ne vien pensijas. Tačiau vaikai – tai ir mūsų praeitis, parodanti, kaip neteisingai juos auklėjome, išmokydami visų savo ydų.

Pedagogikos teorijos kinta taip greitai, kad negali visos savo kasdienybės pašvęsti svarstymams, duoti vaikui planšetę ar ne. Vaikų auginimas yra sunkus darbas, bet tuo pačiu ir saviveikla. Tame esama daug erdvės tiek kūrybiškumui, tiek bukaprotiškumui – kankinimams pagal Montessori ar Waldorfo metodikas, pilietinio sąmoningumo ugdymui, religinėms indoktrinacijoms, patriotiškumui ir kitiems mūsų, suaugusiųjų, žaidimėliams. Galima su vaiku apskritai elgtis kaip su klientu (kai važiuoju viešuoju transportu, girdžiu tomis intonacijomis kalbinamus privataus darželių tinklo vaikus). Ir nebūtinai tai bus teisinga. Vaikai vis vien užaugs vienaip ar kitaip traumuoti. Be traumos nebūtų gyvenimo.

Kai išgirstu autobuse privataus darželio auklėtojos balsą, suvokiu, kad mano vaikas priklauso kitam luomui, negu tie jos kalbinami šešiamečiai. Nepavydžiu jiems, nepykstu; netgi džiaugiuosi. Vaikai turi savybę stulbinamai panašėti į mus – visai gali būti, mano duktė taps šių savo bendraamžių pavaldine, jiems tarnaus. Ji nėra mano klientė, man nereikia jai įsiteikti, dargi pamišusiai ją lavinti. Mudvi galime leisti viena kitai šlakelį pykčio ir susitaikymo. Mus sieja ydos ir gražieji, taurieji bruožai. Šito jau niekas neatims. Netikiu, kad suaugusi ji nuklystų į svetimą, aukštesnįjį luomą.

Giedrės Kazlauskaitės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“

Lrt.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas