Kas patraukė pirmą kartą režisuoti dramos spektaklį?
Šią mintį su pjesės autore Akvile Melkūnaite gvildenome daugiau nei trejus metus. Akvilė yra vertėja, dirbanti su teatru, dalyvaujanti gastrolėse. Ji yra išvertusi ir Jeano Luco Lagarce'o pjesę „Tolima šalis“, kurią Gintaras Varnas pastatė Kauno dramos teatre.
Kažkada, skrendant į vienas gastroles, Akvilė lėktuve man pacitavo kelias ištraukas iš kitos J.L.Lagarce'o pjesės „Mes, herojai“. Sakė „Tau turėtų būti įdomu, nes aš joje matau labai daug tavęs.“ Išgirdęs, supratau, kad tai yra absoliučiai mano – radau daug atitikmenų tarp personažo ir savęs, tarp savo minčių ir ten parašytų. Sugalvojome daryti. Bet iš tos pjesės mes paėmėme tik situaciją (keliaujančio teatro ar cirko šeimą) ir keturis, mano galva, atraminius personažus.
 |
| Gyčio Ivanausko teatro nuotr./Spektaklis „Marko (Kavolių kabaretas)“ |
Kokie tai personažai?
Jaunėliui Marko, kurį vaidinu aš, svarbesni didesni ir kilnesni tikslai, nei jie kelia sau toje keliaujančioje trupėje, kuri kas antrą dieną vaidina tą patį nusibodusį spektaklį.
Aktorės Juditos Zareckaitės personažas Silvija (Marko sesuo), trumpai pasakius, gyvena ant debesies. Aš radau bendrumo tarp Silvijos ir Juditos, nes pastaroji bendrauja labai nuoširdžiai ir atvirai, tačiau kartais kalbantis kažkur išplaukia į savo pasaulį ir po to sako: „Atsiprašau, negirdėjau – ką sakei?“ (Juokiasi)
Silvijos sužadėtinis Kovalskis, kurį vaidina Darius Gumauskas, yra naiviai, gal net primityviai mąstantis, bet kartu labai konstruktyvus – jis žino, kaip reikia daryti verslą net iš teatro. Tuo pačiu jis yra bailys, nes svarsto, ar labai nori tos naštos. Tai – labai ūkiškas personažas. Tiek man, tiek Akvilei pasirodė, kad Darius puikiausiai galėtų susitvarkyti ir būti labai įdomus personažas.
Eglės Mikulionytės ponia Madam vėlgi nėra taip toli nuo pačios Eglės. Ji žino savo vertę, ką gali ir ką galėjo scenoje, bet nepadarė. Ji turi šviesų prisiminimą apie savo dvasinę tėvynę ir didžiausią gyvenimo meilę...
Spektaklyje daug jūsų pačių asmeninės patirties?
Nenoriu sakyti, kad tai bus autobiografiniai ar biografiniai išsipasakojimai, teatro užkulisių atidengimas... Nemanau, kad tai žiūrovui yra įdomu. Svarbiau yra keturių absoliučiai skirtingų personažų, kuriuos sieja bendra tema – teatras, kolektyviškumas, šeimos bendrumas.
Jauniausias personažas Marko, kaip ir didelė dalis Lietuvos jaunimo, turi daug iliuzijų, naivių minčių. Juk žmonės dažnai galvoja, kad nori kažko daugiau, tapti žvaigždėmis, jaučiasi tai galį, o žiūrėk – išbėga į užsienį, porą metų padirba kavinėje ir grįžta. Tik klausimas, ar kai sugrįžta – jie dar kam nors yra reikalingi?..
Kalbantis su kolegomis, paaiškėjo, kad visi kažkada turėjome tokių minčių, pamąstymų. Tik kai jau esi įleidęs čia šaknis ir žinai, ką darai, klausimas – ar verta aukoti tuos kelerius metus. Ypatingai teatre. Per porą metų tave labai greitai užmiršta – ne tik žiūrovai, bet ir kolegos, režisieriai. Išvažiuoji, nes jautiesi nereikalingas, o grįžti – ir tu iš tiesų niekam nebereikalingas!
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gytis Ivanauskas |
Kaip šiam spektakliui susirinko būtent šie žmonės?
Idėjos generatoriai ir autoriai buvome mes su Akvile, todėl diskutavome, kas tiktų šiems personažams. Labiausiai imponavo asmenybė ir sceninė patirtis, taip pat žiūrėjome, kad aktoriai būtų artimi personažams. Pavyzdžiui, man absoliučiai nesvetima tai, ką kalba Marko.
Personažų vardai atsirado vėliau iš mūsų pačių, aktoriams kartu kuriant visą dramaturginę sistemą ir siužetinę liniją – iš mūsų išgyvenimų, patirčių ir net nuoskaudų.
Akvilė labai gražiai ir žaismingai sudėliojo tekstus. Iš pradžių galvojome, kad šis spektaklis bus didelė drama – bet kuo toliau, tuo labiau jis panašėja į šmaikščią komediją, bent jau pirmoje spektaklio dalyje. Tos nuoskaudos ir sudėtingos temos, žinoma, išlenda, tačiau Akvilės dėka – be didelės tamsos, niūrumo ir sielvarto. Gyvenimas ir taip niūrus bei sudėtingas, kad scenoje vėl tą patį rodytume.
Tavimi patiki talentingi žmonės – spektaklyje vaidina už praėjusių metų darbus „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanoti geriausias aktorius ir geriausia aktorė. Kiek tau tai svarbu?
Nemanau, kad nors vienam iš tų aktorių, kurie turi tuos apdovanojimus ir dalyvauja šiame spektaklyje, rūpi titulai. Kaip bebūtų skaudu ir gaila, bet tas suteiktas titulas absoliučiai niekinis – nei tave kas nors labiau gerbia, nei tu daugiau uždirbti, nei kam nors labiau rūpi. Džiaugiuosi, kad tai yra protingi žmonės, nesinaudojantys titulais. Man smagu, kad jie turi tą titulą, bet ne titulas turi juos. Jie – entuziastingi ir norintys daryti, dėl to aš juos gerbiu.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gytis Ivanauskas |
Kokią mintį naujuoju savo darbu norėtum perduoti žiūrovams?
Pagrindinės temos nenorėčiau išduoti, nes esame sutarę su kolektyvu, kad mes apie tai nekalbėsim ne spektaklio metu. Tačiau šia premjera siekiu nustebinti ir lengvai išprovokuoti žiūrovą. Norėtųsi, kad žiūrovai per premjerą atpažintų save, tą kolektyviškumą, bendrumą, o taip pat ir nesusikalbėjimą. Mūsų šokio teatre žmonės įpratę matyti šokį ir judesį, todėl smagu bus padaryti jiems staigmeną – kai pamatys ne tai, ko tikėjosi.
Spektaklį kūrėte teatro laboratorijos principu – kaip tai vyko?
Vasarą visi išvykome į kūrybinę laboratoriją pas vieną iš aktorių į sodybą, kuri yra Kavolių kaime. Didžiulė prabanga visus žmones turėti vienoje vietoje, kai jiems nerūpi telefoniniai skambučiai, kai jiems nereikia kur nors išbėgti ar skubėti, nėra spektaklių ar kitų repeticijų. Mes leidome sau vasarą kelias savaites pabėgti ir labai nuoširdžiai padirbėti.
Kurdami teatro šeimą scenoje, mes save įmetėme į tą pačią situaciją – visi buvome vienoje krūvoje, valgėme iš vieno katilo, vienas kitam padėjome ir ūkiniuose reikaluose, kad ir pjaunant žolę. Labai suartėjome su visa ta situacija ir vienas kitu. Tokie reiškiniai Lietuvos teatre yra labai retas dalykas.
Daugiausia laiko užėmė pačios pjesės parašymas: mūsų tekstų, mūsų patirčių sujungimas. Kabareto – kaip žanro – Lietuvoje niekada nebuvo ir nėra, bet tai nereiškia, kad mes čia kuriame kabaretą. Tai – daugiau vidinis kabaretas žmonių santykiuose, bergždžiame nesusikalbėjime, kai kiekvienam rūpi skirtingos problemos.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gytis Ivanauskas |
Šiuo darbu tau smagu pailsėti nuo šokio?
Ne tai kad pailsėti, bet visada smagu ieškoti. Man absoliučiai neįdomu susirasti savo braižą ir kepti spektaklius vieną po kito visiškai vienodais štampais.
Teatras man visada buvo įdomus – dramoje esu ilgiau negu šokyje, drama man visada buvo pirmoje vietoje. Dabar supratau, kad tą dramą galiu pažinti, būdamas ne tik aktorius, bet ir režisierius. Yra ir kitų kampų, iš kurių gali pažinti teatrą – aš nesiruošiu sustoti, nes man tai rūpi ir teikia pasitenkinimą.
Gal kas patartų: „Tu gal jau šok, nebevaidink“ ar atvirkščiai. Tai ką man nusikapoti rankas?! Nedaryti galima visada. Tiktai nedaryti yra ne mano charakteriui. Aš galiu eiti ir klysti – ir galiu leisti sau klysti, neklausydamas patarėjų, kurie neturi jokio supratimo.
Tavo gyvenimo tempas, regis, nesikeičia – vėl skęsti darbuose, nors ne taip seniai dėl organizmo išsekimo gulėjai ligoninėje...
Taip, mano gyvenimas toks: darbai, darbai, darbai, o tada ligoninė. (Juokiasi) Paskui vėl tas pats. Kai manęs klausia, kada aš sustosiu, atsakau: „Taigi ligoninė sustabdys!“
Aš į tai žiūriu su ironija. Galėčiau susimažinti darbų, leisti sau pailsėti, sumažinti įtampą, bet tai ne mano charakteriui. Gyvenime niekada neturėjau stabilumo, visada dirbau keliuose teatruose, todėl man tai tapo norma.
Kita vertus, kai turi daug veiklos ir užsisuki darbuose, galbūt nebekankina klausimai ir abejonės, kokių kyla tavo kuriamam personažui Marko?
Mano asmeniniai svarstymai ir abejonės buvo anksčiau. Dabar aš pakankamai stabiliai jaučiuosi ir racionaliai suvokiu, ką darau teatre. Gilių abejonių nebėra – juk aš jau nebe piemuo. Norisi vietoj abejonių nukreipti mintis į naują veiklą ir idėjas. Abejonė visada numuša ūpą ką nors daryti. Todėl dabar galvoju, ką dar naujo sukurti, kas man ir žiūrovui būtų įdomu.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gytis Ivanauskas |
