A.Kezys anapus Atlanto mirė šių metų vasario 23 d. Netekome daugelis savo gero draugo ir gražios jungties, gijos ir ryšio su išeivija, kultūros renginių šauklio ir įkvėpėjo Algimanto Algimantausko iš Sticknių kaimelio. Taip jis save juokais vadindavo, nes gyveno Čikagos priemiestyje Stickney...
Daugiau apie fotografiją skaitykite čia.
Taip jis pasirašinėdavo ir draugams bei pažįstamiems siunčiamus elektroninius laiškus iš Sticknių kaimelio, tarsi priartindamas save prie kaimiškosios šiferinių stogų Lietuvos.
Algimantas Kezys (1928–2015) paliko mus šį vasarį, eidamas 87-uosius metus, sirgdamas sunkia iš šeimos paveldėta Alzheimerio liga Bostono senelių namuose, prabėgus tik mėnesiui po jo brolio žurnalisto, radijo stoties Niujorke savininko, Romo Kezio mirties.
Čikagos menininkas
Tačiau visiškai įsilieti ir asimiliuotis amerikietiškame kultūriniame gyvenime Algimantas Kezys nesiryžo ir nenorėjo.
Algimantas Kezys visų pirma yra Čikagos menininkas. Tos Čikagos, kurioje ištisus šimtmečius gyvuoja lietuvių bendruomenė. Skirtingai nuo kitų meninėje kūryboje besireiškiančių literatų, dailininkų, A.Kezys išsiveržė iš siaurokų lietuvių emigrantų bendruomenės rėmų ir buvo pripažintas kaip Amerikos menininkas, ypač nusipelnęs kuriant Čikagos, kaip modernaus miesto, įvaizdį. Jo parodos buvo rengiamos Čikagos meno institute, kūriniai įtraukti į muziejų kolekcijas. O pats fotomenininkas buvo dažnai kviečiamas ir dalyvavo rengiant personalines parodas įvairiuose Amerikos miestuose. Tačiau visiškai įsilieti ir asimiliuotis amerikietiškame kultūriniame gyvenime Algimantas Kezys nesiryžo ir nenorėjo. Asmeniniame pokalbyje man prisipažino, kad jam buvo siūlyta pasikeisti pavardę į Casy ir tapti tikru amerikiečiu. Bet kas iš to, atsisakydamas vieno, nežinia, ar gausi kita, pats su savimi ginčijosi ir klausė savęs menininkas...
Apie išeivių menininkų kartą taikliai yra pasakiusi JAV lietuvių dailininkė Elena Urbaitytė-Urbaitis (1922–2006), Niujorko meno sluoksniuose pelniusi pripažinimą: „Atsitiko taip, kad Amerikoje mes nepavirtome grynais amerikiečiais, o sugrįžę į Tėvynę, netapome savais.“
Tarp Čikagos lietuvių fotografų meninėje kūryboje A.Kezys neturėjo sau lygių.
Tarp Čikagos lietuvių fotografų meninėje kūryboje A.Kezys neturėjo sau lygių. O fotografuojančių tautiečių buvę nemažai: Kastytis Izokaitis, daug pasiekęs reklaminėje fotografijoje, vykdęs „Chrysler“ firmos užsakymus, Mafredas Jasevičius, turėjęs komercinę fotostudiją „Manfred studio“ Čikagoje, Algis Žukas, laisvalaikiu fotografuojantis moterų aktus, Jonas Tamulaitis, ilgus metus amerikietiškoje televizijoje dirbęs techniku, fiksavęs išeivijos renginius...
Teologijos studijos JAV
Algimantas Kezys į JAV atvyko 1950 m. Eksternu baigęs lietuvišką vidurinę mokyklą tęsė teologines studijas pas brolius jėzuitus, įgijo Lojolos universiteto filosofijos magistro laipsnį, toliau sekė aukštesnės studijos Belgijoje. Daug keliavo po Vokietiją, Prancūziją, Italiją, kelionių ir susitikimų patirtys neabejotinai atsispindėjo ir jo kūryboje, pasaulėvaizdyje.
Asmeniniame pokalbyje man prisipažino, kad jam buvo siūlyta pasikeisti pavardę į Casy ir tapti tikru amerikiečiu.
Griuvus geležinei uždangai ir Lietuvai išėjus į pasaulį su A.Kezio kūryba buvo galima susipažinti tik per jo dovanotus leidinius Vilniaus universiteto bibliotekai. Čikagoje tarnavo kunigu, buvo skautų ir ateitininkų kuratorius, laikraščio „Žvaigždės“ redaktorius, leidybos centro „Galerija“ savininkas, M.K.Čiurlionio Jaunimo centro direktorius.
Lietuvių Jaunimo centras Šaltojo karo laikotarpiu buvo pasiekęs veiklos apogėjų. Apie tai liudija ir LJC didžiulė virtuvė, kurioje atneštines vaišes galėjo pasiruošti 400 svečių. Ir tiek susirinkdavo, pvz., 1963 metais. Tačiau
ilgainiui šis centras tapo tik išeivijos parapijos renginių vieta, kur tikrieji amerikiečiai retai teužsukdavo, o didelėse savitarnos virtuvėse tyrojo spengianti tyla.
Darbštus ir talentingas žmogus
Algimanto entuziastingai veiklai aprašyti reikėtų daug puslapių. Tai darbštus ir talentingas žmogus: menininkas, organizatorius, leidėjas. Ir šiuose aprašymuose atsispindėtų visa Amerikos lietuvių panorama.
Dar būdamas jaunas už suaukotus dolerius nusipirko kino kamerą.
Jis – ir filmuotojas. Dar būdamas jaunas už suaukotus dolerius nusipirko kino kamerą. Ja fiksavo išeivijos gyvenimą, Jaunimo centro statybą. Tai, iš pirmo žvilgsnio, mėgėjiškas kino kameros pasukiojimas (kažkuo panašus ir tuo pačiu laiku kurtus brolių Mekų, pelniusių kino avangardininkų vardą, filmus). Bene vienintelis jis yra nufilmavęs rezistencijos veikėją prelatą M.Krupavičių, kitus politikos ir kultūros žmones. Dalis šios filmotekos saugoma M.Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje.
Algimantas per savo gyvenimą yra išleidęs per 100 savo ir kitų knygų, fotoalbumų. Tai – išeivijos paveldo fiksavimo dalykai, tarp kurių reikėtų paminėti Kauno ir Paryžiaus meno mokyklų auklėtinio Viktoro Petravičiaus kūrybos albumą, etnogafinį leidinį „Pensilvanijos angliakasių Lietuva“, enciklopedinį leidinį „JAV lietuviai menininkai“ ir kt.
O svarbiausi – jo paties fotografijos albumai, kurių leidimą parėmė broliai jėzuitai, išleido Lojolos universiteto leidykla. Tai vieni geriausių jo kūrinių, kai juos leidžiant galbūt nevaržė materialūs leidybos varžtai ir galimybės. Iš jų sklinda stiprus autoriaus vidinių išgyvenimų jausmas, meditacija, malda. Išėjo šeši nespalvotos fotografijos urbanistinių peizažų, miesto fragmentų albumai. Šio periodo A.Kezio kūryba pelnytai pateko į pasaulinės meninės fotografijos lobyną.
Jo kūryboje gvildenama ir Anapusybės, Anapilio tema, išvirstanti, abstrakčiomis, šviesos ir šešėlių formomis.
Autorius, išėjęs iš kunigo tarnystės, savo kūryboje toliau tęsė dvasinio nematerialaus pasaulio pažinimą. Jo kūryboje gvildenama ir Anapusybės, Anapilio tema, išvirstanti, abstrakčiomis, šviesos ir šešėlių formomis.
Kaip kunigas, savo tekstinės kūrybos leidinyje „Taisykime Viešpačiui kelius“ jis diskutuoja su Vatikano II susirinkimo sprendimais ir vertinimais, juos kritikuoja, svarsto istoriškumą Evangelijoje, istorijos ir mito sankryžas Senajame Testamente.
Savo kūryboje į lietuvišką paletę jis įnešė idealistinės filosofijos vėjų, kur šviesa ir forma vaidina svarbiausią vaidmenį, o „žurnalistinės lemiamojo momento“ teorijos čia nėra nė kvapo. Galbūt todėl mūsų krašte, daugelį metų auklėtame dialektinio materializmo sampratomis, „savomis“ tradicijomis, A.Kezio kūryba ir bendravimo kultūra sutinkama nevienareikšmiškai.
Tarsi su juo galima atvirokai, draugiškai bendrauti, bet visiškai neaišku, koks bus priimtas tolesnis sprendimas.
Visų pirma, galbūt dėl to, kad A.Kezys yra jėzuitų mokyklos žmogus, tarsi su juo galima atvirokai, draugiškai bendrauti, bet visiškai neaišku, koks bus priimtas tolesnis sprendimas.
Jis nepasiduodavo mūsų kraštuose prigijusios partinės disciplinos, telefoninio skambučio, „atkato“ taisyklėms. Gal dėl to ne visuose sluoksniuose buvo geranoriškai priimamas. Man jis atrodė kažkuo panašus į naujai iškilusios mūsų nacionalinės buržuazijos žvaigždės, mecenato Bronislovą Lubį, kuris nepaisydamas įtakų ir rekomendacijų iš didelės krūvos prašymų paremti kultūros projektus ištraukdavo tą ir ne kitą, finansiškai paremdavo, nes jam atrodydavo, kad jo labiausiai reikia Lietuvai.
Emigrantų terpė
Emigracija – ne saldus pyragas dėl savo uždarumo... Jam gyvenant palyginti nedidelėje diasporoje buvo ankšta, sumaterialėjusioje, vis daugiau „trečiabangininkų“ užpildytoje išeivijos erdvėje. Tai – naujai atvykusieji vadinamieji ekonominiai tremtiniai, mažai kuo besidomintys, nebesugebantys ir nenorintys įsigyti meno kūrinių, nes patys yra biedni, „senelių prižiūrėtojai, užpakaliukų šluostytojai“, „mūrininkai“. Buvo nelengva.
Nuolat jis bandė stebinti vis naujais kūriniais, kompiuterinės eros „manipuliacijomis“, vien tik tam, kad galima būtų suburti žmones į renginį pabendravimui. Deja, tokia šiandien Čikagos išeivių auditorija. Vien dėl šios aukos Algimantas „šventvagiškai kompiuteriniu būdu“ apdorodavo klasikinius aukso amžiaus savosios kūrybos darbus ir dėl to susilaukdavo kritikos.
Parodos Lietuvoje
Kai tik leisdavo galimybės, A.Kezys kiekvieną vasarą atveždavo į Lietuvą naują savo fotoparodą. Ypač įsiminė išsami retrospektyvinė paroda, surengta Lietuvos dailės muziejuje, Nacionalinėje galerijoje.
Man taip pat teko būti svečiu A.Kezio namuose.
Jis turbūt buvo vienintelis menininkas, pats būdamas iš anos kartos, atvykėlis, išeivių leksika kalbant „dipukas“, buvęs DP (pabėgėlių stovyklų gyventojas), sugebantis Amerikoje palaikyti ryšį ir su jaunąja „trečiabangininkų“ karta. Jo namuose, kai dar sveikata leido, visuomet prigužėdavo pilna jaunimo, vykdavo renginiai, čia lankydavosi daug kultūros žmonių iš Lietuvos.
Man taip pat teko būti svečiu A.Kezio namuose, kai dingstis susirinkti buvo vienos laikraščio „Amerikos lietuvis“ darbuotojos gimtadienis. Iš senosios kartos kompanijoje dalyvavo tik žurnalistas, publicistas Liūtas Mockūnas su žmona, daugiausia buvo jaunų žurnalistų, atvykusių iš Lietuvos. Gražiai bendravome, tai buvo savotiški vaikiški artistiški spėlionių žaidimai, svečiams pasiskirsčius į dvi grupes, kuriose atsiskleidė kiekvieno kūrybingumas, intelektas, asmeninės savybės. Buvo humoro, išdaigų ir mažai alkoholio.
Parodų atidaryme nedalyvaudavo dėl sveikatos
A.Kezys stengdavosi dažniau rengti parodas Lietuvoje. Eksponatus išsiųsdavo, bet pats dėl sveikatos jau negalėdavo atidaryme dalyvauti.
Tačiau Čikagoje nuolat rengdavo parodas-susitikimus, apie tai jis rašė viename iš vėliausių laiškų: „Kaip gal jau žinote, rengiu savo fotografijų parodą, kuri vyks tik vieną dieną – šį sekmadienį, gruodžio 18 d., nuo 1:00 val. po pietų iki 8:00 val. vakaro Jaunimo centro žemutinėje salėje (5620 S. Claremont Ave., Chicago). Kviečiu Jus ir Jūsų draugus apsilankyti. Nieko pirkti priverstinai nereikės! Lauksiu Jūsų visų. Tad iki malonaus pasimatymo. Alg Kezys. 2012 11 12.“
Tokių laiškų iš Algimanto Kezio gaudavo ne vienas mūsų krašto fotografas, kultūrininkas.
Tačiau šis laikmetis jau baigėsi ir svarbu, kad antrosios išeivių kartos menininko A.Kezio palikimas fotografijos ir filmoteka būtų deramai išsaugoti.
