Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 15d. 18:52

Įsivaizduoti Lietuvą. 100 metų, 100 vizijų. Marija Drėmaitė: Tautos panteonas

Marija Drėmaitė
Monikos Jasevičiūtės nuotr. / Marija Drėmaitė

Istorija yra ne tik tai, kas įvyko, bet ir tai, kas neįvyko ar tebuvo įsivaizduota. Knyga „Įsivaizduoti Lietuvą. 100 metų, 100 vizijų. 1918–2018“ (sud. Norbertas Černiauskas, Tomas Vaiseta, Marija Drėmaitė, „Baltos lankos“) pasakoja apie politikų, menininkų, mokslininkų ir kitų intelektualų per šimtą metų (1918–2018) sugalvotas ir propaguotas Lietuvos ateities idėjas, planus ar siekius, kurie turėjo padėti paaiškinti gyvenamą tikrovę ir paskatinti tolesnę šalies raidą.

Knygoje kalbama apie tai, kas nebūtinai įvyko, bet būtinai įsivaizduota, – apie tai, kas pavadinta Lietuvos šimtmečio vizijomis. Knygos autoriai (istorikai, menotyrininkai, menininkai ir kitų sričių ekspertai) atliko netikėtą veiksmą – matydami praeitį jie žvelgė į ateitį – į visas per šimtą metų įsivaizduotas ateitis – ir pateikė originalių ir negirdėtų istorijų. Taip autoriai atskleidė praėjusio šimtmečio prieštaringumą, dinamiką ir įvairovę, kai optimizmą keitė tragedija, tikėjimą – neviltis, pažangą – sąstingis, laisvės troškimą – svetima valia, ir atvirkščiai. Šios vizijos leido pamatyti Lietuvos istoriją platesniame visai Europai ir pasauliui būdingų procesų kontekste. Tai drąsus ir naujas būdas žvelgti į mūsų šalies praeitį, kurios sėkmės įkvepia, o žlugusios svajonės sukrečia. Vizijos atskleidžia, iš kokių troškimų iškilo Lietuva.

Leidyklos „Baltos lankos“ nuotr./„Įsivaizduoti Lietuvą. 100 metų, 100 vizijų. 1918–2018“ sudarytojai: Norbertas Černiauskas, Tomas Vaiseta, Marija Drėmaitė
Leidyklos „Baltos lankos“ nuotr./„Įsivaizduoti Lietuvą. 100 metų, 100 vizijų. 1918–2018“ sudarytojai: Norbertas Černiauskas, Tomas Vaiseta, Marija Drėmaitė

vizija nr. 31

Tautos panteonas

Marija Drėmaitė

1928 metais, rengiantis paminėti Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, pasirodė daugybė valstybinių, visuomeninių ir privačių iniciatyvų – šalį apėmė paminklų statybos bumas. Nukrypo žvilgsnis ir į tautos panteono – iškiliausių Lietuvos vyrų (sic!) atminimo paminklo – poreikį. Dar tais pačiais metais surengtas architektūrinis paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios konkursas.

Idėja pastatyti paminklinę bažnyčią, kuri turėtų įprasminti nepriklausomybę ir atlikti tautos panteono vaidmenį, kilo dar 1922 metais. Vis dėlto pasiūlymas sulaukė ir kritinių nuomonių. Diskusijose dalyvavę intelektualai, visuomenininkai ir meno aplinkos žmonės pažymėjo, kad nepriklausomybės paminklui geriau tinka ne (katalikiškos) religinės, o neutralios paskirties statinys, ir siūlė verčiau remti nacionalinio muziejaus statybą.

Diskusijų kėlė ir pasirinktas paminklinės bažnyčios projektas. Konkurse akcentuotas siekis sukurti „lietuviškos dvasios“ pastatą, tačiau autoriai labai skirtingai tą dvasią įsivaizdavo. Statybai atrinkto trečiosios vietos laimėtojo Karolio Reisono projekte buvo pavaizduotas grandiozinis pastatas: iškilusi ant 40 m aukščio kalvos, Babelio bokštą primenanti spiralinė 90 metrų aukščio struktūra turėjo sutalpinti 5–6 tūkstančius maldininkų, o penki į viršų siaurėjantys aukštai simbolizavo penkis lietuvių tautos vergavimo amžius (taip tuomet buvo interpretuojamas unijos su Lenkija laikotarpis). Bokšto išorę juosiančius spiralinius laiptus turėjo puošti marmurinės kolonos su bronziniais šviestuvais, tarp kurių įkomponuoti lietuviški kryžiai ir skulptūros. Viršūnę projekte vainikavo septynių metrų aukščio Kristaus figūra. Norėta statinį iliuminuoti elektros šviesa, kuri vakarais net tolimiausių Kauno apylinkių žmones sutelktų vakaro maldai. Pagrindinį pastato įėjimą numatyta įkomponuoti taip, kad po pamaldų pabirę žmonės į miestą leistųsi įspūdingais laiptais, papuoštais Lietuvos istorijos scenomis.

Daugelis meno kritikų projektą įvertino nepalankiai, esą senamadiškas ir eklektiškas pastatas neatspindi modernios tautos dvasios. Pasirodė ir ironiškų komentarų, esą Kauno kepėjai dabar turės pavyzdį bankuchenams (šakočiams) kepti. Tačiau iš tiesų projektas nebuvo įgyvendintas dėl lėšų stokos. Architekto paprašyta parengti ekonomiškesnį variantą, kuris buvo patvirtintas 1932 metais. Kartu pakito ir bažnyčios architektūrinis sprendimas – pastatas išliko didingas (70 m ilgio ir 26 m pločio, su 70 m bokštu, apžvalgos aikštele ant stogo ir panteonu rūsyje), tačiau tapo racionalus ir modernus.

Bažnyčia buvo statoma iš suaukotų lėšų, per visą Lietuvą rengtos simbolinės „plytų pirkimo“ akcijos. Statybą solidžiai parėmė ir valstybė. Tačiau iki sovietinės okupacijos 1940 m. birželį bažnyčios užbaigti nespėta. Nacių okupacijos metais ji naudota kaip sandėlis, vėliau sovietai čia įrengė radijo gamyklos cechus, o bokštą papuošė šūkiu „Šlovė komunistų partijai“. Tik 1988 m., naujos nepriklausomybės išvakarėse, bažnyčia grąžinta tikintiesiems. Jos restauravimas ir statyba užbaigta jau nepriklausomoje Lietuvoje 2004 metais.

Temos: 1 15min kultūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Gyvenimas