Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 16d. 11:03

„Jis visą laiką budėjo savyje“. Kolegos prisimena Romualdą Rakauską

Jonas Romualdas Rakauskas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Jonas Romualdas Rakauskas
Trečiadienio vakarą pranešta apie fotomenininko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Rakausko išėjimą. Kūrėjas mirė eidamas 81-uosius metus.

Multimedijos pasakojimas: Romualdo Rakausko „Žydėjimo“ paradoksai

Agnė Narušytė

R.Rakauskas buvo vienas iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos įkūrėjų, pirmeivių, drauge su Antanu Sutkumi, Aleksandru Macijausku, Algimantu Kunčiumi pradėję meninės fotografijos tradiciją mūsų šalyje.

Savo kūrybos kelią jis pradėjo nuo reportažinio, dokumentinio Vilniaus šiokiadienio ir kasdienybės įamžinimo. Septintojo dešimtmečio pabaigoje drauge su Sutkumi jie išleido taip pavadintą labai dinamišką ir įdomų albumą. Jame, tuomet dar visai jaunas Rakauskas, laipiojo stogais ieškodamas netikėtų Vilniaus vaizdų, kurie atskleistų jo kasdienes akimirkas. Vėliau panašios dvasios ciklą jis sukūrė ir apie Kauną, o neseniai Gintaras Česonis išleido Rakausko leidinį „Vilniaus ir Kauno šiokiadieniai“, kuris ir reprezentuoja fotografą – gyvenimo stebėtoją ir liudininką.

Žymiausius savo ciklus „Žydėjimas“ bei „Švelnumas“ jis sukūrė gyvendamas Kaune ir dirbdamas žurnale „Nemunas“. Būtent jo iniciatyva šis žurnalas labai didelį dėmesį skyrė fotografijai, iš esmės propaguodamas fotomeną kaip labai savitą ir reikšmingą kūrybinę raišką.

Jo buvimas šalia literatūros žmonių, kuriančių metaforas ir pasakojimus, stipriai paveikė ir jo paties kūrybą. Būtent tada jis suvokė, kad ir fotografija gali eiti šiuo keliu, turėdama literatūrai būdingų išraiškos priemonių. Juk Rakausko tikslas buvo kurti ne reportažą, dokumentiką, bet meną. Šitaip jis ir atrado tą savo kelią, kurį šiandien galime vadinti „rakauskišku“.

Žymiuosius jo ciklus galima matyti kaip naivų, romantišką meną, kuris, maža to, puikiai tiko tuometinės sistemos ideologijai. Juk iš Rakausko darbų tiesiog sklinda optimizmo nuotaika. Nei Macijauskui, nei Sutkui, nei Kunčiui negalėjai to prikišti. Prie optimistinės, šventinės to meto fotografijos įvaizdžio nemaža dalimi yra prisidėję būtent Rakausko darbai.

Išties „Žydėjimo“ cikle į akis pirmiausia krenta žiedlapių romantika, šokantys vaikai, bobutės po obelimis, berniukas su triušiuku rankose, jausmingi ir poetiniai siužetai. Šie darbai įsimenantys, gražūs, todėl jį nėra sunku pamėgti. Jo darbų nereikia aiškinti – širdis pati prilimpa prie Rakausko fotografijų.

Tačiau žurnalistiką studijavęs Rakauskas savo kūryboje tikrai neužsiėmė banalybės tiražavimu. Jo fotografijos atsirado labai konkrečiu laiku – kai televizijoje, spaudoje, kino filmuose dominavo statybų, modernėjančios Lietuvos pasakojimas, fizinius darbus dirbančių moterų įvaizdis. Todėl daugelis buvo išsiilgę lyriškų ir gražių vaizdų. Pačiam fotografui šitoks matymas ir mąstymas buvo natūrali jo vidinio pasaulio išraiška.

Kita vertus, pats Rakauskas prie „Žydėjimo“ temos priėjo labai filosofiškai ir giliai. Žvelgiant į jo ciklą, susidaro įspūdis, kad žydėjimas yra begalinis, tačiau iš jo paties pasakojimų tapo akivaizdu, kad pavasarį žydėjimo etapas – tai tik trumpas mirksnis. Pats fotografas ištisus metus ruošdavosi šiam fotografavimui, galvodavo siužetus, vietas, kur važiuos, o medžiams pradėjus žydėti, nuo Dzūkijos patraukdavo per visą Lietuvą. Jis gaudė žydėjimą ir buvo jo piligrimas. Tokia buvo Rakausko kūrybinė programa.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, „Žydėjimas“ įgauna jau ne tik romantiško atspalvio, tačiau ir gylio – mąstymo apie viso ko laikinumą. Tai visiškai ne saldi, o egzistenciškai rimta ir net sukrečianti tema. Užtenka prisiminti nuotrauką, kurioje įamžinta po obelimi, žiedams byrant, stovinti močiutė arba traktoriaus verčiama žydinti obelis. Būtent šis darbas labai jautriai ir simboliškai pasakoja apie Lietuvos pokario tragedijas, ištremtus, išvietintus žmones, tuščias likusias sodybas, numelioruotus gyvenimus, laukus ir istoriją, kolektyvicaziją ir priverstinį iškeldinimą į gyvenvietes. Todėl šis ciklas, kaip ir kiti Rakausko darbai – tai, visų pirma, pasakojimo visuma.

Nepriklausomybės laikotarpiu jis sukūrė ciklą „Užuovėja“, kuriame įamžino kaimo žmonių gyvenimus. Rakauskas į juos žvelgė labai subtiliai ir švelniai, bandydamas pagauti jautrias jų bendravimo, buvimo vienas su kitu akimirkas. Šios fotografijos, kaip ir visa Rakausko kūryba, yra sklidina švelnumo ir žmogiškumo. Ir tai yra jo kūrybos esminis bruožas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Agnė Narušytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Agnė Narušytė

Donaldas Kajokas

Romualdas buvo labai geranoriškas visais atžvilgiais žmogus. Jeigu jam kas nors ir nelabai patikdavo, jis nusišypsodavo, nutylėdavo. Gal kur nors su bičiuliais vėliau ir pasisakydavo, bet niekada savo priešingos nuomonės į akis nedrėbdavo. Tiesa, šypsningai, draugiškai pasiginčyti galėjo, bet į piktumą nepereidavo.

Jis visą laiką budėjo savyje. Labai svarbius dalykus buvo permąstęs, nebrukdavo jų kitiems, tačiau susitikus dviese su Romu galėdavai kalbėti ir filosofinėmis, ir žmogiškomis, ir gana intymiomis temomis. Jį visada buvo miela sutikti.

Atsimenu ir jo metodą. Jeigu fotografuodavo žmogų, tai jis visada būdavo tas, kuris kalbėdavo, tarškėdavo ir tu pamiršdavai pozuoti, įsitempti. Tapdavai natūralus. Taip jis plepėdamas atlikdavo savo darbą. Turbūt tai daugelio fotomenininkų metodas, tačiau man jis stipriausiai įstrigo iš Rakausko.

Kai jau jis buvo pasiligojęs, kelis kartus bandžiau jam paskambinti. Bet jis sakė: ne, gal jau dabar nekalbėkime – man jau labai sunku.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Donaldas Kajokas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Donaldas Kajokas

Artūras Morozovas

Augti Kaune buvo labai ypatinga, nes parodų atidarymuose būdavo patys fotografai. Tokie grandai, kaip R.Rakauskas ar Aleksandras Macijauskas, niekada jų nepraleisdavo, kas man, kaip jaunuoliui su fotoaparatu, darydavo didžiulį įspūdį.

Jie skirdavo daug dėmesio debiutuojantiems menininkams, o su Rakausku susibičiuliavau būdamas studentas. Jis išgirdo, kad fotografuoju, pasakė: mes vieninteliai tokie du Lietuvoje – fotografas turi mokėti ir rašyti, gludink savo akį, bet nepamiršk ir žodžio. Taip ir buvo. Kol Rakauskas dirbo „Nemune“, jo nuotraukos visada buvo persipynusios su tekstu.

Rakauskas – nuostabus pasakotojas, kurio istorijos itin įtraukdavo. Trumpai tariant, jis buvo kompanijos siela. Vakar kaip tik peržiūrėjau senas, prieš dešimt metų darytas savo juosteles, kuriose užfiksuota Kauno bohema. Iš tikrųjų, aplink Rakauską burdavosi žmonės, jis buvo stipri asmenybė. Turbūt dėl to šiandien visiems taip skaudu, nes apie jį turime tik gražiausius atsiminimus.

Paskutinį kartą su juo buvome susitikę prieš septynerius metus, nes vėliau jis dingo iš viešojo gyvenimo. Dar bandžiau jam skambinti, truputį pasikalbėjome, bet viską apie jį sužinodavau iš Gintaro Česonio arba Antano Sutkaus.

Būdamas humanistas, Romualdas užpildė labai trūkstamą vietą Lietuvos fotografijoje. Jis buvo įvaldęs poetinį naivumą gerąja prasme – kaip ir jis pats, taip ir jo kūryba buvo sentimentali ir nuoširdi. Pamačius jį Kauno senamiesčio Vilniaus gatvėje, visada kildavo šypsena, nes žinojau, kad tai bus geras ir nuotaikingas potyris.

Neringos Rekašiūtės nuotr./Artūras Morozovas
Neringos Rekašiūtės nuotr./Artūras Morozovas

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

01:09:17
00:37
17:27

15min metų knygų rinkimai

Tema

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata