Kaip manote, kokią įtaką žmonių gyvenimui šiais laikais turi religija?
Manau, kad tai – dviprasmiškas reikalas. Jei vertinsime tą sveiką, teisingą religiją, galima sakyti, kad jos yra per mažai. Tačiau jei kalbame apie išorines pseudo-religijas, tuomet jų yra per daug. Žmonės šiais laikais priima greitus sprendimus, ieško greitų atsakymų. Skubėdami jie religiją pasidaro patys. Tokios religijos nepadeda. Priešingai, jos dar labiau sujaukia žmogų. Religija ir tikėjimas yra be galo svarbu, o kuo daugiau gyvenama materializmo apsupty, tuo labiau reikia dvasinės atramos. Kitokiu atveju žmogus yra suvalgomas.
Minėjote pseudo-religijas. Kas tai?
Žmogaus prigimtyje yra religinis pradas, nori jis to ar nenori. Žmogus gali neigti krikščionybę, neigti islamą, kitas tradicines religijas. To neigimo pagrindu jis pats nepastebi, kaip kuria naują, asmeninę religiją, besiremiančią jam šventomis tradicijomis. Naujai atsiradusios šventumo sąvokos bei papročiai žmonėms tampa savotiškais stabais. Tų stabų vaikymasis veda į sumaištį. Galbūt tame yra sinkretizmo dalelių, o gal tai tik asmeninių įgeidžių pasekmės. Žinoma, baisiausias stabas religijai yra pinigas – jį irgi galima priimti kaip religiją. Jeigu žmogus gali viską dėl jo atiduoti ir viską parduoti bei traktuoja jį kaip gyvenimo tikslą, tokiu atveju pinigas tampa analogišku stabu, religijos apraiška.
Galima sakyti, kad keičiasi visuomenės vertybės?
Taip visada buvo ir bus, tai matosi žvelgiant istoriškai. Žmogus krypsta vieną kartą į vieną, kitąkart į kitą pusę, tada atsipeikėja grįžta atgal ir ima ieškoti tų tikrųjų vertybių, kurios puošia ne jo išorę, bet vidų.
O moralės normos ar keičiasi?
Čia yra panaši situacija, kaip ir su vertybėmis. Ji priklauso nuo daugelių veiksnių, tačiau išlieka stabilu tai, kas yra žmogaus prigimtyje. Moralė svyruoja tiek, kiek žmogus apgaudinėja save.
Vis labiau įsigalinti vartotojiška kultūra – kliūtis religijai?
Žmogaus prigimtyje yra religinis pradas, nori jis to ar nenori
Negalėtume teigti, kad ji yra kliūtis, tačiau jei panagrinėtume tą tikrąją religiją iš dvasinės pusės, pamatytume, kad materialumas dažnai užgožia akis. Žmogus mano, kad materialume yra visas jo išsigelbėjimas bei visi jo gyvenimo tikslai. Taip statyti savo gyvenimą pradėjęs žmogus pradeda matyti, kad gyvenimas ima byrėti. Tada jis nesupranta, kodėl. Paimkime paprastą pavyzdį, tą pačią šeimą. Jei šeimoje remiamasi dvasinėmis vertybėmis, tarpusavio santykiais, tuomet dvasiškumas išlieka. Tačiau jei remiamasi vien materialumu, tuomet reikėtų paskaityti tą labai gražią pasaką, berods, gegužės mėnesio „Artumos“ („Artuma“ – katalikiškas mėnraštis šeimai, – aut. past.) numeryje. Ten rašoma apie tai, kaip džiaugiamės vaiku, tačiau visai neturime jam laiko. Mes nuperkame jam šuniuką, kad jis galėtų su juo pažaisti, tačiau šiam paprašius su juo pabūti, atsakome, kad turime daug rūpesčių ir reikalų tam, kad jis galėtų gerai gyventi, būti viskuo aprūpintas, galėtų atostogauti užsienyje. Tačiau tada mes nebematome žmogaus ir kyla klausimas, kaip grąžinti žmogų ir ką padaryti, kad jis tokiu būtų. Tam ir yra religija, dvasiniai reikalai, Dievas – tam, kad pasakytų: „Žmogau, tu turi neįsikibti į materialius dalykus. Materija turi tarnauti tau, o ne tu jai.“ Dažnai mes tai supainiojame.
Visuomenė šiuolaikiškėja. Ar Bažnyčia nelieka pernelyg konservatyvi?
Įdomu, kurioje srityje. Normų klausimu niekada nebus diskusijų, nes normos išlieka nekintančios. Jos yra sugalvotos Dievo, o ne žmogaus. Principiniai dalykai niekada nesikeis, tačiau pateikimo formos keistis gali visada. Šitų dalykų nereikia sumaišyti: formos ir esmės. Šių laikų žmogus sako: „O gal nereikia išpažinties.“ Deja, išpažintis yra sakramentas, kurtas Dievo, ir ji niekada nedings. Bet forma gali būti kitokia: galbūt nereikia klūpėti prie klausyklos, galbūt verčiau būtų einama į kažkokį kambarį prašyti išrišimo. Forma nekeičia esmės, kuri yra svarbiausia.
Pastaruoju metu kyla daug diskusijų dėl celibato. Kokia yra jūsų nuomonė – ar jis iš tiesų būtinas?
Mano nuomone, būtinas. Būtinas tam, kad būtų paprasčiau gyventi ir dirbti Bažnyčioje. Jeigu aš rūpinuosi ir vienu, ir kitu, ir trečiu, yra širdies susiskaldymas. Antras dalykas, yra toks Bažnyčios principas, kad kunigai kilnojasi iš vienos vietos į kitą. Tai nėra pastovus gyvenimas, šeimai tai keltų problemų.
Tačiau pažiūrėkime į pasaulietinę visuomenę, tarkime, į diplomatų gyvenimus. Jie dirba valstybės labui, taigi irgi rūpinasi daugiau nei vien savimi. Gyvenamąją vietą taip pat nuolat keičia, kuria tas pačias apkalbėtas problemas šeimai, tačiau jiems pavyksta…
Nemanau, kad tai yra geras dalykas ir diplomatiniame gyvenime. Pats pažįstu ne vieną tokią šeimą ir visgi jie susiduria su sunkumais, nėra patenkinti esama situacija, mieliau jau gyventų Lietuvoje, čia ir dirbtų. Taip pat nereikėtų supainioti diplomatinio gyvenimo ir kunigo gyvenimo subtilybių – viena yra lankytis valstybių sostinėse, o visai kas kita – mažose šalies gyvenvietėse. Yra ir trečias aspektas: kunigai neturi savo gyvenamojo būsto ir gyvena bažnyčiose. Įsivaizduokite, jei kunigas miršta, kur tuomet turi dingti jo šeima? Ji būtų išmetama į gatvę, mat ten atvažiuotų kitas kunigas… Arba kažkas turėtų užtikrinti kunigo šeimos gerovę.
Grįžkime prie kalbos apie šiuolaikiškumą. Susidaro įspūdis, kad tikrąją religiją išpažįsta vis mažiau žmonių. Ar Bažnyčia stengiasi kokiu nors būdu palaikyti savo auditoriją?
Galbūt mes norėtume masių, kaip kad buvo Atgimimo laikais. Tačiau tie laikai, kai visi ėjo paskui užsimerkę, seniai baigėsi. Dabar yra kiti laikai, kai ateina mažesnės žmonių grupelės, tačiau jos ieško gilesnio bendravimo, požiūrio. Joms reikia bendruomenės. Manau, kad Bažnyčioje tokių mažų grupelių ateitis yra labai graži. Jos išvyksta į įvairias keliones, būna kartu. Kitą kartą net nespėji visų apeiti, sužinoti, kas ko tikisi, tačiau tokios bendruomenės yra labai būtinos ir labai reikalingos.
