Žmonių jūra, glėbiai gėlių ir ašaros
Dieną vilniečius gąsdinęs smogas toli gražų neatmušė noro keliauti į koncerto vietą ir galbūt paskutinį kartą pasiklausyti gyvai maestro V.Noreikos atliekamo Otelo mirties scenos finalo arijos. Šis kūrinys yra pristatomas kaip vienas sudėtingiausių savo atlikimu ir operos grandas penktadienio vakarą ariją sudainavo itin emocingai. V.Noreika spaudos konferencijoje sakė, kad nors didžioji scena jau bus praeityje, mažus koncertus jis rengs tol, kol galės savo balsu virpinti žmonių širdis.
Užgesus šviesoms ir iš minios pasirodžius keturiems solistams − V.Noreikai bei jo mokiniams, kylančioms operos žvaigždėms, Vaidui Vyšniauskui, Edmundui Seiliui ir Merūnui Vitulskiui žiūrovai plojo atsistoję. Jie dar kartą pakilo nuo kėdžių po pirmosios maestro arijos. Kilo ir dar kelis kartus, kol prasmės skaičiuoti nebeliko − susirinkę į paskutinįjį mylimo atlikėjo koncertą žmonės parodė, kaip stipriai jį myli.
„Ačiū už meilę“ − taip vadinosi maestro atsisveikinimo koncertas ir specialiai jam sukurta Algimanto Raudonikio daina. Ne tik maestro tarė padėkos žodžius − visi kartu su juo dainavę solistai skyrė po dainą už pirmąjį žodį, žvilgsnį ar susitikimą.
Itališkas, neapolietiškas, populiariosios muzikos dainas keitė ir lietuviški kūriniai, be kurių neapsiėjo nė vienas maestro koncertas: „Kad žmonės žinotų, kas aš toks esu“, − tarė V.Noreika ir uždainavo vaikystėje jam mamos dainuotą „Anoj pusėj Dunojėlio“. Tomis minutės salėje tvyravo mirtina tyla. Visų akys buvo nukreiptos į sceną − po dainos maestro pravirko. Susigraudino ir ne vienas žiūrovas. Tačiau kaip tikras profesionalas V.Noreika jau po keliasdešimties sekundžių šypsodamasis ir valydamasis akis nosinaite pranešė dainuosiąs „Švelnumą“.
Koncerto metu maestro buvo apdovanotas Žygimanto Augusto medaliu
Net opera ir nesidomintiems žmonėms puikiai pažįstama arija „O Sole Mio“ buvo sudainuota visų keturių solistų. Tikriausiai būtent šiuo kūriniu buvo pasiekta koncerto kulminacija − galingi vyrų balsai, žmonių aplodismentai atsistojus ir glėbiai gėlių.
Koncerto metu maestro buvo apdovanotas Žygimanto Augusto medaliu už nuopelnus Vilniaus miestui. Kaip prisiminė operos grandas − į Vilnių jis atvažiavo 1945 metų šaltą lapkričio naktį per lietų. Taip prasidėjo dabar garsaus ir gerbiamo vyro, o tada − vaikinuko su didelėmis svajonėmis kelias į pripažinimą. „Mano kelias“ − taip pat viena iš įsimintinesnių dainų koncerte. Ją atliko ne tik visi keturi solistai, bet ir koncerto svečias Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas, orkestras, kuriam visą koncertą dirigavo Vytautas Lukočius bei V.Noreikos gimtojo Šiaulių miesto valstybinis kamerinis choras „Polifonija“. Labai jautriai prasidėjusi, tyliais trimito potėpiais pagražinta po truputį daina vis garsėjo, gilėjo, stiprėjo ir galiausiai skambėjo beveik taip pat galingai kaip neapolietiškosios „O Sole Mio“ priedainis.
Visas koncertas buvo filmuojamas šešiomis profesionaliomis kameromis. Šviesos efektais ir kolonomis sukurtas įspūdis leido pasijusti tarsi tikrame operos teatre. Filmuojamas bus ir Kaune vyksiąs koncertas. Profesionalus geriausios kokybės vaizdo įrašas bus įkeltas į CD ir DVD. Atsisveikinimo koncertus maestro rengs iki spalio 27 dienos.
