Šis produktyvus rašytojas, kuris bandė tradicinių naratyvo struktūrų ribas, labiausiai garsėja 1957 metų knyga „Permaina“ (La Modification), atsidūrusia tarp pagrindinių prancūzų literatūros kūrinių.
Joje dėstomos vyro, traukiniu keliaujančio iš Paryžiaus į Romą susitikti su mylimąja, mintys. Triukas čia yra tas, kad istorija yra parašyta antruoju asmeniu, vadinant pagrindinį veikėją „tu“.
Ši knyga pelnė M.Butorui prestižinę Renaudot premiją.
M.Butoras mirė Kontamine prie Arvo ligoninėje Prancūzijos rytuose netoli Šveicarijos sienos, pranešė „Le Monde“.
Jo mirtį patvirtino leidykla „Gallimard“.
1926 metais netoli šalies šiaurėje esančio Lilio gimęs M.Butoras studijavo filosofiją ir literatūrą, tapo mokytoju ir dirbo daugiausia užsienyje – Egipte, Anglijoje, Graikijoje.
1958 metais jis grįžo į Paryžių ir parašė daugiabriaunių, nesuklasifikuojamų darbų: knygų, esė, eilėraščių, dažnai semdamasis įkvėpimo iš užsienio kelionių.
Jis buvo susijęs su pokarine Naujojo romano grupe, kuri metė iššūkį visuotinai priimtoms idėjoms apie siužetą, chronologiją ir aprašymą.
8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose M.Butoras dėstė literatūrą virtinėje universitetų, tarp jų – Nicos universitete. 1991-aisiais jis išėjo į pensiją iš Ženevos universiteto.
„Rašyti yra griauti užtvaras“, – sakė jis per savo darbų retrospektyvą Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje 2006 metais.
