Šiame interviu jaunosios kartos mokslininkė kalba apie literatūrą ir joje atsiskleidžiančias istoriškai jautrias temas, šiuolaikines tendencijas bei socialines problemas.
– Paskaitoje kalbėjote apie lietuvių ir slovėnų literatūrų paraleles.
– Taip, esminiai mūsų kultūrų panašumai: abi šalys 10-ajame dešimtmetyje atkūrė nepriklausomybę ir 2004-aisiais įstojo į Europos Sąjungą. Slovėnijoje gyvena 2 mln., o Lietuvoje apie 3 mln. žmonių. Abiejose šalyse literatūra atlieka svarbią valstybės kūrimo funkciją, padėjusią išsaugoti kalbą, mitologiją ir kitus nacionalinius naratyvus. Abiejų šalių literatūroms įtakos taip pat turėjo socialistinė/komunistinė santvarka.
Kalbant apie slovėnų rašto kultūros vystymąsi, reikėtų paminėti Freisingo rankraščius, atsiradusius maždaug 1000-aisiais metais. 1550-aisiais Primožas Trubaras parašo pirmąją abėcėlę ir katekizmą, o po 30-ies metų Jurijus Dalmatinas išverčia Bibliją į slovėnų kalbą. Nuo Antrojo pasaulinio karo iki pat 1991-ųjų slovėnų literatūra formuojama politinių, socialinių ir kultūrinių struktūrų. Po karo Slovėnijoje komunistų partija paėmė viršų, todėl buvo manyta, kad Slovėnija yra viena iš karą laimėjusių valstybių. Be abejo, šalis buvo Jugoslavijos dalis, tačiau tai buvo mūsų pasirinkimas. 1948-aisiais disputas tarp Stalino ir Jugoslavijos lyderio Tito lėmė, kad Jugoslavija pasirinko eiti savu keliu. Galima sakyti, kad tuo metu pirmą kartą jautėmės turintys savo šalį.
Keista, kad ir šiais laikais šalyje vis dar esama labai daug nostalgijos. Yra manančių, kad anuomet viskas buvo lengviau, visi turėjo darbą, butą, daugiau atostogų. Tačiau tai nereiškia, kad režimas nebuvo žiaurus. Būtent rašytojai stipriai nukentėjo, jie negalėjo laisvai kurti, daug žmonių kalėjo, buvo įstaigų, veikiančių kaip koncentracijos stovyklos.
Keista, kad ir šiais laikais šalyje vis dar esama labai daug nostalgijos. Yra manančių, kad anuomet viskas buvo lengviau, visi turėjo darbą, butą, daugiau atostogų.
Reikia turėti omeny, kad Lietuvoje situacija vystėsi visai kitaip. Žinoma, Slovėnijoje taip pat viskas buvo nacionalizuota, bet be kolektyvizacijos. Svarbu ir tai, kad abi šalys turėjo stiprų partizaninį judėjimą. Buvau labai nustebusi, kad Lietuvoje šis judėjimas užsitęsė net ir po karo, maždaug iki 6-ojo dešimtmečio. Jūs buvote okupuoti Sovietų Sąjungos. Taigi, Slovėnijoje nebuvo „tikrojo“ komunizmo – buvo socializmas.
– Kalbate apie partizanus. Kaip jie buvo vaizduojami slovėnų literatūroje?
– Įdomu, kad po karo partizanų judėjimas buvo aukštinamas ir to meto literatūra partizaną vaizdavo kaip stiprų, nenugalimą, drąsų, kovojantį už tautą ir kalbą. Tačiau maždaug nuo 1960-ųjų literatūros lauke atsirado kūrinių, vaizduojančių žmogiškus žmones: bijančius, sutrikusius, darančius neteisingus sprendimus ir t.t. Tai nebuvo sutikta itin palankiai. Vis dėlto, po nepriklausomybės tokių naratyvų vis daugėjo. Taigi, net nacionalinis išsilaisvinimas turėjo ir tamsiąją pusę, partizanai yra nužudę žmonių. Paskutiniuosius dešimtmečius šie dalykai nebėra slepiami. Normalu pripažinti, kad taip buvo ir kad tai nėra gerai. Viename iš Slovėnijos istorinių muziejų įkurta paroda „Dark Side of the Moon“, skirta paminėti partizaninio karo žūtims. Nebeslepiant tamsiosios pusės imama diskutuoti, ryškėja revizionizmas.
– Revizionizmas?
– Šiuo atveju tai tam tikra ideologinė mintis, kuria norima perrašyti istoriją. Taip, nacionalinio išsilaisvinimo judėjimas egzistavo, tačiau tuo metu atsitiko ir dar kai kas. Tad žmonės nori pamatyti istoriją iš kitos perspektyvos. Kalbant paprastai, nacionalinio išsilaisvinimo judėjimui Slovėnijoje įtaką darė komunistų partija, kuri leido frontui ir partizanams atlikti ginkluotas operacijas prieš nacius ir fašistus. Tuo pat metu buvo kolaboruojamasi su okupuojančiomis jėgomis. Visa tai prasidėjo nuo uolaus antikomunizmo. Komunistinio išsivadavimo fronto idėja buvo daug pavojingesnė už pačią okupaciją.
Ginkluotosios pajėgos, žinomos kaip „Home Guards“ (Slovensko domobranstvo), susiformavo kaip priešprieša. Jie manė, kad komunizmas daug blogesnis už nacizmą. Nepaisant karo meto sudėtingumo, visuomenė, politika, menas sukūrė juodai baltą slovėnų partizanų ir „Home Guards“ santykį. Šiandien žmonės nori pažvelgti į tai kitu žvilgsniu. Galbūt „Home Guards“ neturėjo kito pasirinkimo arba komunistinė santvarka buvo daug baisesnė nei galvojama? Tai problematiška, nes istorija visada yra tam tikra interpretacija. Visgi yra dalykų, kuriuos sunku suprasti iš kitos perspektyvos.
– Apie ką rašoma postmoderniuose slovėnų romanuose? Ar juose stengiamasi kalbėti apie dalykus, kurie nėra vien „juoda arba balta“?
– Manau, kad dauguma šiuolaikinių knygų yra tokios. Ypač pasaulinių karų tema, kuri kaskart aktualizuojama per rinkimus. Tiesą sakant, nemanau, kad dabar atsirastų vietos romanui, kalbančiam vien juodai arba baltai. Tai yra praeitis. Šiais laikais visada paliekama vietos interpretacijai.
Nemanau, kad dabar atsirastų vietos romanui, kalbančiam vien juodai arba baltai. Tai yra praeitis.
Pavyzdžiui, Drago Jančaro romanai labai provokuojantys. Knyga apie kurią kalbėjau paskaitoje „I Saw Her That Night“ („To noč sem jo videl“) taip pat išryškina tamsiąją slovėnų istorijos pusę, t.y. partizanus, žudžiusius nekaltus žmones. Tačiau tai pateikiama kaip žmogaus klaida arba pavydo pasekmės. Tai yra literatūra, rašytojas perteikia aštriausius momentus, ir jam tai daryti galima. D.Jančaro knyga nėra itin kontroversiška, nors ji sulaukė daug žiniasklaidos ir mokslininkų dėmesio. Mums reikia tokio tipo knygų vien dėl to, kad jos skatina apie tai pasikalbėti. Nenoriu teisti autorių dėl jų požiūrio, tačiau Slovėnijoje tai vis dar daroma.
– Ar manote, kad radikalumas tapo tendencija Europoje?
– Imigrantų krizė ir radikalių dešiniųjų pažiūros tai puikiai atskleidžia. Jie teigia norintys susigrąžinti tai, kas, anot jų, priklauso jiems, nepripažįsta užsieniečių. Ieškodami atsakymų praeityje, jie kuria savo identitetą, kurio vėliau nebeįmanoma išjudinti. Manau, kad 2007-ųjų krizė tokiai politikai buvo palankus metas, nes daug žmonių neturėjo darbo, juos buvo lengva išgąsdinti. Nenuostabu, kad, įsivyravus tokiam diskursui, imta panašiai kalbėti ir apie LGBT, moteris, Antrąjį pasaulinį karą ir daug kitų svarbių temų.
– Kokias dar istoriškai jautrias temas nagrinėja slovėnų literatūra?
– Antrąjį pasaulinį karą, pokario laikus. Daugumoje knygų išryškėja dvi temos: išsivadavimo sunkumai, kurie paprastai suprantami teigiamai, ir socializmo era. Be abejo, diskutuojama apie Jugoslaviją, tačiau Slovėnijoje šis karas truko labai trumpai. Tad žmonės nebelaiko to savo identiteto dalimi. Daugiausiai nukentėjo Bosnija ir Hercegovina, kurioje vyko konfliktas tarp serbų ir musulmonų. Dar naujesnėje literatūroje kalbame apie homoseksualumą, kuris vis dar provokuoja, nors seniai nebeturėtų.
– Savo paskaitoje taip pat kalbėjote, kad nepriklausomybės laikotarpio kūryba – neorealistinė, o ankstesnės kartos – neoromantinė. Pabrėžėte, kad neoromantikams paprastai sunku rasti dialogą su neorealizmu.
– Norėjau pasakyti, kad devintasis ar net dešimtasis dešimtmetis – postmodernaus romano laikas. To meto kūryboje vyrauja sąmonės srauto technika, vaizduojama vidinė realybė ir kt. Pavyzdžiui, tada, kai iro Jugoslavija, tokios rašymo technikos buvo skirtos sudėtingoms socialinėms problemoms užmaskuoti.
Jau XXI amžiuje publikuotų knygų naratyvai labiau neorealistiniai, tačiau jose esama postmoderniai rašymo technikai būdingų bruožų. Pavyzdžiui, Zdenko Kodričius parašė istoriją „Boots Dance at Noon“ („Opoldne zaplešejo škornji“) apie epinį mūšį, kuriame žuvo apie šimtas partizanų, kovojančių prieš 2000 „Home Guard“ nacių. Nors knygoje ir esama mitologinių motyvų, ją lengva skaityti, ji neorealistinė. Tačiau pabaigoje pateikiamos dvi to paties įvykio pabaigos. Netgi D.Jančaras knygoje „I Saw Her That Night“, vartodamas skirtingus pasakotojus, perteikia kitokią kūrinio perspektyvą.
– Kaip galvojate, kokios rašymo technikos vis dar nesuprantamos Slovėnijoje XXI amžiuje? Ir ko nesupranta jūsų neoromantikai?
– Tai sudėtinga. Mano nuomone, dauguma autorių yra protingi ir jie savaime rašo išsilavinusiems, turintiems plačią pasaulėžiūrą žmonėms. Toks skaitytojas supranta subtilybes, reliatyvumą, prasmės atspalvius. Tačiau dauguma mato tai pernelyg tiesiogiai. O juk dažniausiai rašoma ne apie tai, ką pastebime iš pirmo žvilgsnio. Man atrodo, kad skaitytojas perskaito tai, ką nori perskaityti. Tačiau kartais šios technikos paslepia tikrąją reikšmę.
– Kaip apskritai nuo XX amžiaus pasikeitė personažų vaizdavimas?
– Kaip ir sakiau paskaitoje, herojus po karo buvo vaizduojamas didingas lyg Dievas. Laikui bėgant, keitėsi ir suvokimas. Abejoju, kad šiuolaikiniuose romanuose būtų galima rasti taip vaizduojamų personažų. Manau, kad kiekvieno autoriaus tikslas – sukurti žmogišką veikėją. Pavyzdžiui, Maruša Krese vaizduoja problematiškus tėvus, moraliai gerus partizanus, kurie vis tiek klausia: „Ar tai gerai?“, „Kas vyksta?“, „Kodėl mes turime kažką žudyti? Ar mes gyvuliai?“ M.Krese sako, kad karas iš esmės yra bjaurus, jo neįmanoma padaryti garbingo, herojiško. Kare visada yra sprendimų – gerų ir blogų, kuriuos reikia priimti. Žinoma, lengva analizuoti tai retrospektyviai...
Kare visada yra sprendimų – gerų ir blogų, kuriuos reikia priimti. Žinoma, lengva analizuoti tai retrospektyviai...
– Antroji jūsų paskaita buvo apie moterų literatūrą.
– Moterys Slovėnijoje visada rašė, tačiau jos negavo tiek daug dėmesio. Po nepriklausomybės (beje, tai bendra tendencija Europoje) moterys jau turi daugiau įtakos, prisimenamos anksčiau rašiusios autorės. Neseniai išleista Zofkos Kveder kūrybos antologija, o ir kai kurie mokslininkai labai rimtai tuo užsiima. Šiandien Slovėnijoje turime labai daug sėkmingų moterų rašytojų, pavyzdžiui, Suzana Tratnik, Katarina Marinčič ir daug kitų. Jos nominuojamos įvairiems apdovanojimams. Manau, kad situacija gerėja, autorės gauna daugiau dėmesio.
– Slovėnijoje novelė – vienas skaitomiausių žanrų. Šiais metais Vilniaus knygų mugėje buvo diskutuojama apie tai, kad Lietuvoje šis žanras tarsi užmirštas.
– Slovėnijoje yra publikuojama labai daug knygų, ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Tai tiesiog faktas. Žmonės Slovėnijoje vis mažiau skaito – tai taip pat faktas. Pavyzdžiui, kiekvienas mūsų universiteto departamentas turi po biblioteką. Mūsų fakulteto bibliotekininkė sako, kad lankytojų skaičius drastiškai sumažėjęs. Net mano studentai tiek nebeskaito! Aš nežinau, ar tai būdinga visai kartai? Visgi džiaugiuosi, kad Slovėnijoje turime gausių bibliotekų, kuriose visada galima rasti naujausių knygų.
