Smuikininko ir dirigento Pavelo Kogano vadovaujamas orkestras atliks Emmanuelio Chabrier, Camille'io Saint-Saenso, Maurice'o Ravelio, Georges'o Bizet, Charles'io Gounod orkestrines pjeses. Drauge su orkestru grieš smuikininkas, devyniolikmetis P.Kogano sūnėnas Danilas Milkis. Tai akivaizdus įrodymas, kaip garsi muzikų dinastija atgimsta naujose kartose.
P.Koganas gimė žymių smuikininkų Leonido Kogano ir Jelizavetos Gilels šeimoje. Jo dėdė – garsus pianistas Emilis Gilelsas, pianiste akompaniatore tapo ir sesuo Nina.
Smuikininkų dinastijos tradicijas tęsia ir P.Kogano sūnus Dmitrijus. Dirigento amplua P.Koganas debiutavo 1972 metais. MVSO jis vadovauja nuo 1989-ųjų, per tą laiką kolektyvas tapo plačiai žinomas ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje. Orkestro gastroles Lietuvoje rengia viešoji įstaiga „Culture Live“. Šis koncertas – iš Rusijos meno meistrų festivalio „Kalėdiniai vakarai“ ciklo. Jūsų dėmesiui – Maskvos muzikologės Natalijos Vakatovos interviu su MVSO vadovu Pavelu Koganu.
- Gerbiamasis maestro, pradėkime nuo klausimo, kurį tikriausiai girdite ne pirmąkart: ar sunku būti žymių muzikų sūnumi? Tai jums padėjo ar, priešingai, buvo akimirkų, kai atrodė, jog jų šešėlis tik trukdo, geriau būtų visko siekti pačiam?
- Tai labai sunku... Nes iš tavęs daug tikimasi. Nuo mažumės turėjau susitaikyti su aplinkinių nuostata, kad viską privalau mokėti geriau už bendraamžius, kurių tėvai nėra įžymybės. Jaučiuosi laimingas, kad šeimoje mane supo ir ugdė neįtikima muzikinė atmosfera. Labai anksti, vos sulaukęs dvylikos metų, turėjau galimybę pasirodyti didžiojoje scenoje. Tai irgi laikau sėkme. Pirmas kartas buvo lemtingas, o toliau, žinoma, viskas priklausė nuo manęs paties. Mūsų profesijoje debiutai nesikartoja: pasirodei gerai – puiku, jei ne – tavo karjera pasmerkta. O publika juk labai reikli ir kaprizinga... Patyręs nesėkmę atlikėjas pasmerkiamas koncertuoti tuščioje salėje (beje, niekas jam tokios prabangos nesuteiks) arba nutraukti veiklą.
- Ar jau vaikystėje svajojote muzikuoti?
- Žinote, man net nekilo mintis veikti ką nors kita, nes šeimoje tai atrodė savaime suprantama. Kai prasidėjo nuolatiniai užsiėmimai, kuriems reikėjo skirti vis daugiau laiko, nepaprastos ištvermės ir dėmesio, kartais įsiplieksdavo pasipriešinimo jausmas: norėjosi eiti pasivaikščioti, pažaisti su draugais. Tačiau visada paisiau įsitikinimo: jeigu pasiryžai tapti profesionalu, turi ką nors paaukoti dabar – tai sudėtingas darbas, duosiantis vaisių ateityje.
- Kurios asmenybės jums – smuikininkui ir būsimam dirigentui – jaunystėje darė didžiausią įtaką?
- Kaip smuikininkui, suprantama, mano tėvas. Kaip dirigentui – pirmiausia Herbertas von Karajanas, Jevgenijus Mravinskis, Leonardas Bernsteinas, Jevgenijus Svetlanovas, Kirilas Kondrašinas.
- Ar pažinojote juos asmeniškai?
- H.Karajano – ne, kitus – taip. Nuo pat jaunystės dirigavau J.Mravinskio orkestrui. Tais laikais Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) filharmonijoje vykdavo penkių koncertų ciklas „Jaunųjų dirigentų debiutai“. Gabūs auklėtiniai dalyvaudavo perklausose, juos vertindavo garsūs pedagogai Ilja Musinas, Nikolajus Rabinovičius, Leo Ginzburgas. Ir tik jų rekomendacija suteikdavo galimybę pasirodyti per šį koncertų ciklą, muzikuoti su vienu iš dviejų filharmonijos orkestrų.
L.Ginzburgui rekomendavus man teko garbė debiutuoti su J.Mravinskio orkestru. Buvau dvidešimt vienerių. Koncertas puikiai pavyko, ir nuo to laiko tapau kviestiniu šio orkestro dirigentu, per metus Leningrade atlikdavome 6-8 programas. 1983-iaisiais maestro J.Mravinskis pakvietė mane kaip dirigentą vykti į koncertų turą po Europą.
- Karjerą pradėjote kaip smuikininkas, su tėvais griežėte šeimos trio. 1970 metais laimėjote pirmąją vietą tarptautiniame Jeano Sibelijaus konkurse Helsinkyje. Konservatorijoje tuo metu studijavote ir dirigavimą. Galiausiai pasirinkote jį. Kodėl?
- Viską į vietas sudėliojo gyvenimas. Gabumų nestigo abiem amplua. Tačiau vos žengęs dirigento keliu supratau, kad ši profesija mane labai vilioja. Taip ir apsisprendžiau.
- Dirbote su daugybe orkestrų. Kokios savybės būtinos dirigentui?
- Daugybė bruožų, tik geros klausos ir atminties – nepakanka. Kuris kitas atlikėjas groja vienu instrumentu. Instrumentas – tarsi jo siela. O dirigentas pagal profesiją privalo suvienyti žmones. Taigi galima teigti, kad jo svarbiausia misija – groti žmonių sielomis. Dirigento pareiga įtaigiai perteikti savo muzikos viziją atlikėjams. Ir taip, jog orkestrantai įsivaizduotų, kad tai jų pačių interpretacija. O tai nėra paprasta. Ir „tironišku“ vadovavimu nieko nepasieksi. Aišku, galėčiau trenkti kumščiu per pultą, ir orkestrantai suklustų. Tačiau kūrybinė muzikavimo atmosfera akimirksniu išsisklaidytų, nes kiekvienas žmogus – asmenybė. Tad dirigentas savo autoritetą turi grįsti žiniomis, lankstumu, meistriškumu, komunikabilumu. Jei neturi šių savybių, sėkmė bus menka.
- MVSO vadovaujate jau dvidešimt metų. Ar pasikeitė orkestras per šį laiką? Kaip vertinate pokyčius?
- Orkestrui vadovauju net daugiau kaip du dešimtmečius. Tai nėra ilgas tarpsnis, turint galvoje visą septyniasdešimtmetę MVSO istoriją. Įkurti orkestrą nurodė Stalinas 1943 metų rugpjūtį, per patį karo įkarštį. 2013-iaisiais minėsime sukaktį. Svarbus įvykis, nes mūsiškis simfoninis orkestras – vienas seniausių Rusijoje. Šiandien MVSO atlieka visą pagrindinį orkestro repertuarą. Jis tiesiog milžiniškas.
- Dažnai vykstate gastrolių. Kuriose salėse smagiausia koncertuoti?
- Aišku, žymiausiose. (Juokiasi.) Europoje – Amsterdamo „Concertgebouw“, Vienos „Musikverein“, Amerikoje – „Carnegie Hall“. Gimtinėje – Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje ir Sankt Peterburgo filharmonijos Didžiojoje salėje.
- Pakalbėkime apie kelionę į Lietuvą. Ar tiesa, kad esate jos pilietis?
- Taip, prezidentas Algirdas Brazauskas išimties tvarka suteikdavo pilietybę kultūros žmonėms. Patekau tarp tų laimingųjų. Pirmosios kregždutės buvo Maja Pliseckaja ir Rodionas Ščedrinas, vėliau – Vladimiras Vasiljevas ir Jekaterina Maksimova. Na, ir aš. 1997 metais.
- Ar dažnai lankotės Lietuvoje?
- Dažnai. Labai myliu šią šalį. Turiu čia bičiulių: Ana ir Aleksandras Ciupijai, Romualdas Zakarevičius – „Stiklių“ viešbučio savininkai. Draugauti su jais didelis malonumas. Bendraujame telefonu, keliskart per savaitę išgirstu: „Kada gi tu atvažiuosi? – ištrūk į Lietuvą nors savaitgaliui!“
- Jūsų orkestras Lietuvoje koncertuos pirmą kartą?
- Taip, ir tai nuostabu. Vadovauju jam beveik 24 metus, o Lietuvoje debiutuojame tik dabar. Man pačiam čia teko diriguoti Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui.
- Ar lietuviška publika ir kitų kraštų klausytojai – skirtingi?
- Vilnius turi ilgametes muzikos tradicijas, tad ir rimtą publiką. Labai mėgstu Nacionalinės filharmonijos pastatą ir koncertų salę.
- Ar bendraujate su lietuvių atlikėjais, dirigentais, kompozitoriais?
- Ne, nebendrauju, tačiau pažįstu Saulių Sondeckį, Gintarą Rinkevičių, Juozą Domarką.
- Vilniuje paskutinius gyvenimo metus praleido legendinis trimitininkas Timofejus Dokšiceris...
- Taip, buvome labai geri draugai. Tai – didis muzikantas, unikalus reiškinys. Kito tokio nėra ir nebus.
- Pelnėte daug garbingų Rusijos titulų. Lietuvos Vyriausybė įteikė jums Gedimino ordiną, tačiau ne visi žino, už kokius nuopelnus.
- Tapęs Lietuvos piliečiu su orkestru dažnai atlikdavau vieno iškiliausių lietuvių kompozitorių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziką. Buvau apdovanotas už lietuviškos muzikos populiarinimą pasaulyje.
- Pakalbėkime apie jūsų pomėgius. Regis, tapote „Volkswagen“ modelio „Phaeton“ patikėtiniu Rusijoje. Šis automobilis specialiai jums buvo surinktas rankomis.
- Esu „Phaeton“ „pasiuntinys“ Rusijos Federacijai. Gamintojai kasmet – paprastai gimtadienio išvakarėse – dovanoja man naują automobilį.
- Ar tiesa, kad esate automobilių mėgėjas ir žinovas?
- Atsakysiu nekukliai – tai tiesa. Mėgstu ir nutuokiu apie juos. Tikrai nesu profesionalas, tačiau kur kas daugiau nei mėgėjas.
- Kokią žinutę norėtumėte nusiųsti Kauno ir Vilniaus klausytojams?
- Norėtųsi, kad jie patirtų malonumą bendraudami su nuostabia muzika ir puikiu Maskvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Man labai patinka Lietuva, būsiu laimingas per koncertus susitikęs su jos publika.
