– Kas paskatino vėl sugrįžti prie aktų?
– Aktai yra mano sena tema. Jau 1994-1995 metais surengiau savo paties aktų parodą, vėliau fotografavau moterų aktus, taigi ši paroda – tik temos tęsinys. Žmogaus kūnas, filosofiškai žiūrint, turbūt yra vienas tobuliausių Dievo kūrinių. Man įdomi kūno grafika, jo emocija, formos.
– Kokia idėja įkvėpė šią parodą?
– Ankstesniuose mano darbuose figūravo žmogaus visuma, žmogaus veidas, jo išraiška,
 |
| Sauliaus Paukščio nuotr./Sauliaus Paukščio parodos „Kūno faktai“ fotografija |
žvilgsnis, o šįkart pabrėžiau anatominius grafinius momentus. Šioje parodoje eksponuojamuose kūno fragmentuose nebus žmogaus veido – tik kūno materijos. Veido emocijos nekonfrontuos su pačio kūno grafine kalba.
Apskritai fotografijose atsisakyti galvos nėra joks išradimas – šimtą metų iki manęs jau sugalvotas – bet man tai yra nauja išraiškos forma.
– Kai kuriems žmonėms tokios parodos yra per daug atviros ir nepriimtinos – ko jūsų parodoje reikėtų ieškoti?
– Jeigu žmogui baisu prisipažinti, kad jis turi lytinį organą, gal tada ir baisu žiūrėti tokią parodą. Juk visi mes turime, kas Dievo duota. Šiuose kūno paveiksluose reikėtų žiūrėti į apšvietimo niuansus, reljefines formas, ieškoti potekstės. Nereikia iš karto šaukti ir spjaudytis – geriau įkvėpti oro ir įdėmiau pasižiūrėti.
– Kaip radote modelių savo parodai – gal patys pas jus ateina?
– Ne, per mano karjerą dar nei vienas pats neatėjo – o būtų visai gerai... (Šypsosi) Kilus šios parodos idėjai, gal metus kalbinau man patikusias merginas nusifotografuoti – iš kelių dešimčių sutiko tik kelios.
– Nusirengti prieš objektyvą reikia didelės drąsos.
 |
| Sauliaus Paukščio nuotr./Sauliaus Paukščio parodos „Kūno faktai“ fotografija |
– Šiais laikais kiekvienam nedrąsu dėl saugumo. Modelis turi būti tikras, kad kitą dieną jo intymių nuotraukų neatsiras internete – fotografų atsakomybė užtikrinti pagarbą ir diskretiškumą.
Įsiamžinęs nuogas, visam laikui gauni savo atvaizdo brangakmenį, kurį gali parodyti vaikams, anūkams arba tiesiog džiaugtis maloniu prisiminimu. Juk gerus laikus prisiminti visada yra gerai. (Šypsosi)
– Iš šios parodos fotografijų atrodo, kad pozuoti rinkotės tobulų formų merginas?
– Šiuo atveju man reikėjo „manekeniško“ kūno sudėjimo, nes fotografijos kompiuteriu buvo minimaliai koreguotos: kūnui judant, matosi atsiradusios raukšlės, išsitempusi ar sukritusi oda. Tačiau apskritai aš prieš apkūnias moteris neturiu nieko prieš. (Šypsosi)
– Dalis fotografų tokias raukšleles išdailina iki tobulybės, paslepia visus nelygumus, o jums atrodo, kad tai yra meniška?
– Ta „photoshopo“ invazija į fotografiją ir perdėtas nuotraukų retušavimas yra vėžys fotografijai, sunaikinantis didelę dalį jos žavesio. Kai mergina ateina ir pradeda reikalauti, kad jos dantys nuotraukoje būtų balti, apgamėlių nesimatytų – tai, kaip mano amžiną atilsį uošvienė sakydavo, yra sunkios formos išsigimimas. Mano parodoje to nėra.
