Papasakok, kuo svajojai būti užaugus?
Turbūt kaip ir daugelis to meto mažų mergaičių, norėjau tapti balerina. Šokdavau namie prieš įstiklintą sekciją. Tąkart atlikti piruetai ir viražai buvo pirmieji ir paskutiniai mano gyvenime (juokiasi – aut. past.). Kiek paaugusi norėjau būti advokate. Netgi turėjau konkretų įkvėpimo šaltinį. Kartą pas vieną lankiausi su tėvais. Didžiulį įspūdį padarė išlygintas kostiumėlis, laikysena ir tas nenusakomas griežtumas.
Tačiau baigusi mokyklą nėrei ne į Teisės, bet į Etnologijos ir folkloristikos studijas VDU. Kodėl jas pasirinkai?
Taip, šios studijos visiškai nesusijusios su vaikystės svajonėmis. Kita vertus, jos apima daug daugiau ir suteikia žinių žvelgti į įvairias visuomenės grupes per tam tikrą tyrėjo poziciją. Šios studijos man davė labai daug, visų pirma, galimybę pažinti savo kultūrą. Dabar labai dažnai žavimės svetimomis kultūromis. Jos mums atrodo įdomesnės, patrauklesnės, o tai, kas sava, mums atrodo neįdomu. Tačiau iš tikrųjų esame ne ką mažiau įdomūs. Pažindami savo kultūrą, galime ją daug geriau ir naudingiau pritaikyti kasdieniame gyvenime, negu bandydami į savo pasaulėžiūrą integruoti kitų kultūrų atplaišas. Lietuvių kultūra be galo žavi.
Magistrantūrą baigei VDU Viešosios komunikacijos katedroje, o dabar darbuojiesi LRT radijuje. Ar studijų metu įgautos žinios padeda darbe?
Labai džiaugiuosi, kad bakalaurą galėjau mokytis vieną dalyką, o magistrantūroje – kitą. Kasdieniniame žurnalisto darbe pasitarnauja tiek per Etnologijos, tiek per Viešosios komunikacijos studijas išgirsti ir išmokti dalykai. Tarkime etnologai, vykdantys lauko tyrimus, t.y. pasirenkantys tyrinėti kokias nors subkultūras ar grupes, bando atskleisti jų savitumus. Jie naudojasi tam tikrais metodais, kurie naudingi ir žurnalistikoje, pavyzdžiui, jie bando įgauti tos grupės pasitikėjimą ar net su jais susitapatinti. Taip pat etnologai, kaip ir žurnalistai, siekia išlaikyti tą blaivų ir nešališką žvilgsnį, jie nesmerkia, bet bando pažinti ir suprasti, kaip ir kodėl tos grupės veikia, kokia jų gyvenimo specifika. Žurnalistikoje objektyvumas taip pat labai svarbus, nors, deja, nedažnas.
Papasakok, kaip pradėjai dirbti LRT radijuje?
Pabūsiu fataliste - matyt, toks likimas. Pati darbo radijuje neieškojau, radijas susirado mane (juokiasi – aut. past.). Dar besimokant magistrantūros studijose mano praktikos vadovas Mykolas Drunga – ilgametis LRT radijo bendradarbis, užsiminė, kad LRT radijas ieško žmogaus kultūros reportažams rengti. Paklausė, ar nenorėčiau pabandyti. Pabandžiau ir vis tebebandau, jau dešimtus metus iš eilės (juokiasi – aut. past.).
Kokias laidas rengi?
Esu LRT radijo Naujienų tarnybos korespondentė Kaune, tad rengiu medžiagą Naujienų tarnybos laidoms. Bendradarbiauju laidose „Kultūros savaitė“, „Ką man skaityti?“. Taip pat kas savaitę per LRT „Klasiką“ vedu autorinę laidą „Manasis aš“.
Papasakok, kaip pasirenki temas autorinėms laidoms?
Jeigu geriau pagalvotume, temos tiesiog zuja ratais aplink mus, tad tik spėk jas gaudyt (juokiasi – aut. past.). Žinoma, tai priklauso nuo tavo žvilgsnio ir atidumo. Kartais tiesiog būni pervargęs ir atbukęs, tad jų paprasčiausiai nepastebi ir, žinoma, negali pagauti. Tada ištinka taip vadinama kūrybinė krizė.
Kokios temos tau pačiai įdomiausios?
Turbūt geriausiai pavyksta atskleisti tas temas, kurios tau asmeniškai yra įdomios. Kartais sulaukiu klausimų, ypač iš studentų, kuriems kartais dėstau, kaip pasirinkti temą, kaip žinoti, ar klausytojui ji bus įdomi? LRT radijo klausytojai labai įvairūs žmonės, tad nuspėti bendrą vardiklį, kas jiems visiems galėtų būti įdomu, neįmanoma. Todėl, manau, verta pasirinkti temas, kurios tave žavi ir domina, nes jeigu ruoši temą, kuri tau bus visiškai neįdomi, klausytojai tai pajus.
Ką darai, kai užpuola kūrybinė krizė?
Svarbiausia yra bandyti nusiraminti ir neleisti tai krizei įsisiautėti ir tave užvaldyti. Žinoma, labiausiai ant žemės nuleidžia eterio laikas, kuriam būtinai turi paruošti medžiagą ar laidą, tad nori nenori turi suimti save į rankas. Tačiau retkarčiais leidžiu sau pabėgti prie jūros. Gerokai pasigarsinu muziką ir lekiu. Tokiu būdu geriausiai išsivėdina galva ir praeina visos kūrybinės krizės.
Kas darbe tau įdomiausia?
Bendravimas su žmonėmis šiame darbe man teikia didžiausią džiaugsmą. Nedirbdama čia, nebūčiau turėjusi galimybių sutikti tiek daug įdomių ir netikėtų žmonių. Tai yra nuostabu! Susitinki su žmogumi ir jis su tavimi dalijasi - savo mintimis ir gyvenimu, savo žiniomis ir patirtimi. Argi yra dar kitas darbas, kur žmogaus gali klausinėti visko, kas tau įdomu?! Tai neįkainojama dovana. Dirbdama šį darbą gavau labai daug. Sužinojau labai daug. Pažinau labai daug puikių žmonių.
Kaip minėjai, šiame darbe tau teko susidurti su daugybe žmonių. Iš savo asmeninės patirties, gal gali pasakyti, ar Lietuvoje daug nemandagių žmonių?
Norėčiau atsakyti daugelio žinoma fraze: „Kuo geriau pažįstu žmones, tuo labiau myliu šunis“ (juokiasi – aut. past.). Šis posakis labai tinka tokiam klausimui iliustruoti. Stebina, liūdina ir skaudina žmonių pyktis, su kuriuo tenka gan dažnai susidurti. Nežinau, gal čia kaltas prastas žiniasklaidos ir žurnalisto įvaizdis? Kita vertus, tokiems žmonėms turbūt visi regisi priešais, ne tik žurnalistai. Teko susidurti su akiplėšiškumu, pykčiu ir elementariausiu nemandagumu, paprasčiausiai paskambinus ir bandant kokį žmogų prisikalbinti pokalbio. Būna tokių situacijų, kad jautresniam žmogui gali net praeiti noras dirbti žurnalisto darbą. Bet aš turiu tokį triuką. Įsivaizduoju, kad užsidedu neperšaunamą liemenę. Ir dirbu toliau.
Koks įvertinimas tavo darbe tau brangiausias?
Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet tada, kai gaunu atgalinį ryšį. Kada žmonės pasako, kad patiko girdėta laida ar reportažas. Tai - didžiausias įvertinimas. Atrodo, žodis ne žvirblis, bet iš tikrųjų jis yra žvirblis (juokiasi – aut. past.). Jis išskrenda tarsi į nebūtį. Kartais net nebeaišku, ar čia buvo kas pasakyta, ar nebuvo. Ar buvo valandos praleistos montažinėje, ar ne. O kai gauni atgalinį ryšį, kai žmonės pasako, kad girdėjo, kad galbūt kokios nors mintys ar išgirstos frazės juos privertė susimąstyti – tai jau labai daug.
Kaip atrodo paprasta tavo darbo diena?
Sakyčiau, kad nei viena mano darbo diena nebūna paprasta (juokiasi – aut. past.). Niekada negali žinoti, ką jinai tau atneš. Čia yra didžiulis privalumas, bet drauge ir didžiulis galvos skausmas. Atrodo, bandai planuoti savo darbo dieną, bet iš tikrųjų čia nieko negali planuoti. Atsitinka kažkoks įvykis ir visi tavo planai sugriūna. Turi kažkur lėkti, kažkuo domėtis. Šiame darbe labai daug neužtikrintumo ir nežinomybės. Labai daug nerimo. Užtat rutinos čia nė kvapo nerasit (juokiasi – aut. past.).
Jeigu galėtum pakalbinti bet kokį žmogų - nesvarbu, gyvą ar jau mirusį, ką pasirinktum?
Karlą Gustavą Jungą. Bet, tiesą pasakius, nenorėčiau nieko jo klausti. Tik pasėdėti ir drauge patylėti.
