Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gegužės 18d. 13:21

Vaidas Jauniškis: Culture-leak, arba Kaip pradėti diskusiją

Vaidas Jauniškis
Martyno Aleksos nuotr. / Vaidas Jauniškis

Laikas kurpti dokumentus, laikas juos ir tekinti. Dokumentų nutekinimo manija neaplenkė ir kultūros sferos.

Štai jums ir atviros skaidrios visuomenės rezultatas: Kultūros ministerijos darbuotojas nespėjo užversti powerpoint‘o, o jau Seimo narys, turėdamas laisvą prieigą prie kultūros (tikras godotinas access to culture) ištrimitavo stulbinantį dokumentą „Valstybinių kultūros įstaigų tinklo pertvarka“. Jį, natūralu, pasekė vadinamasis shitstormas (audra stiklinėje, niekinanti asmenį ar instituciją) socialiniuose tinkluose, o šį – jau rimtas valstybės kultūros įstaigų raštas visiems visiems, kurį – pagaliau – pasivijo ir Kultūros ministerijos bandymai apraminti šią jūrą.

Tačiau kai komunikacija nesuveikia laiku, kultūros laivelis (dažnai vartojama metafora ne vien Nacionalinio dramos teatro ir jo logotipo atžvilgiu) įsisiūbuoja ne juokais, ir prikuriama tokių sąmokslo teorijų, kokių Shakespeare'as pavydėtų. Nes jei kultūros institucijų reforma visuomenei nelabai ką reiškia, tai jos vadovams ir darbuotojams ji tikrai reiškia daug. Nors turėtų būti atvirkščiai.

Minėtas nutekintas dokumentas ir atrodo ne kitaip, kaip tik repeticijų pradžia, bet kai kam galbūt smagu ir naudinga jį skelbti.

Iš esmės nuo pat pradžių viskas galėjo būti kitaip, bet išėjo visiškai pagal sensacijų vaikymosi ir skandalų kėlimo strategijas. Palyginimui iš kitos sferos – paprastai teatro kritikai, įsileisti į repeticijas, turi sveiko proto nerašyti recenzijų apie tai, kad aktorius trečią dieną dar nemoka teksto ir nežino, kur stovėti, ir todėl spektaklis jau esąs nevykęs nuo pat repeticijų pradžios ir geriau jį būtų nuimti-uždrausti-neleisti.

Minėtas nutekintas dokumentas ir atrodo ne kitaip, kaip tik repeticijų pradžia, bet kai kam galbūt smagu ir naudinga jį skelbti. Vadovaujantis tuo pačiu principu, kad pavojingas (kam?) mintis būtina užkardyti pačioje jų gimdymo pradžioje. Nors Seime daug didesnių pavojų atrastume ir jau priimtuose įstatymuose.

Tačiau net nepaisant šio dokumento eskizo, jame išdėstyta kultūros įstaigų juodraštinė pertvarka kelia didesnį įdomumą nei bulvarinis jo išviešinimas. Tik pusiau juokaudamas galėčiau pasakyti, kad dar neteko skaityti tokio gero nutekinto dokumento. Gero, nes nuteikiančio pozityviai. Anaiptol ne dėl to, kad ten yra kvestionuojamas kai kurių įstaigų reikalingumas ar kad Lietuvos regionams absurdiškai paskirstomi muzikiniai žanrai (o tokios mintys tik paliudija dokumento „žalumą“).

Šiame culture-leak pozityvu iš esmės tai, kad išaiškėjo, jog Kultūros ministerija rengiasi (rudenį, po metų, kažkada, bet visgi – galvoja) revizuoti visą kultūros lauką ir, sprendžiant iš intencijų, paversti jį logiška sistema ar tinklu.

Šiame culture-leak pozityvu iš esmės tai, kad išaiškėjo, jog Kultūros ministerija rengiasi (rudenį, po metų, kažkada, bet visgi – galvoja) revizuoti visą kultūros lauką ir, sprendžiant iš intencijų, paversti jį logiška sistema ar tinklu. Po jau priimtų svarbių sprendimų – valstybės institucijoms sukurtos Profesionaliojo scenos meno veiklos nacionalinės programos, po vadovų kadencijų apribojimo šis žingsnis atrodo logiškas kaip bandymas subalansuoti, paversti tolydžiu kultūros prieinamumą visiems gyventojams.

Nes dabartinis raizginys – čia tikrai turiu pritarti tam juodraščio eskizui – vystėsi stichiškai, be aiškios koncepcijos, nes sovietinėje planinėje ekonomikoje keisti upių vagą buvo įprasta, o nepriklausomybės metais sistema iš esmės ir nebuvo keičiama.

Todėl nežinau, kurį atsakymą pasirinkti, kad atsakyčiau į klausimą, kodėl Valstybinis akademinis dramos teatras 1998-aisiais tapo Nacionaliniu: a) jis stovėjo ir stovi centrinėje sostinės gatvėje, sovietmečiu buvo reprezentacinis ir vadintas Centro komiteto „dvaro teatru“; b) jame jau kuris laikas dirbo iš Kauno atvykęs Jonas Vaitkus, statė Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, o vadovavo Rimas Tuminas; c) vadovas Rimas Tuminas turėjo – ir, atrodo, tebeturi – talentą kalbėtis su bet kokia valdžia ir „išmušti“ vieną ar kitą sprendimą (tai vėliau aiškiai įrodė vienai savo trupei pastatydamas teatrą ir jį paversdamas valstybiniu: liudijimus, kiek prezidentų fotografavosi ant scenos su aktoriais, galime pamatyti teatro fojė). O kuo remiantis Kauno dramos teatras virto nacionaliniu 2012 metais? Užsidirbo vardą dėl to, kad jau atšventė savo šimtmetį ir kad jame anksčiau buvo puikus Gintaro Varno, o gerokai anksčiau – Jono Vaitkaus laikotarpis?

Bet kiti miestai pateiktų savų vardų išklotines. Tad iš esmės įstaigos gavo vardus ir paskui juos einančius didesnius finansus tik ne už vykdomą ar būsimą programą, o už praeitį, nes tiesiog buvo Vilniuje, nes laiku pakalbėjo su tuo ar kitu. Neneigiu jų darbo – kiekviena šių institucijų ten dirbusių ir joms vadovavusių žmonių dėka išgyveno aukso amžių ir turtino mus įvairiais aspektais – tiek tautiniais, tiek meniniais, tiek, deja, ir ideologiniais (kitaip ir nebuvo įmanoma būnant ideologijos įrankiais).

Įvairiose šalyse skirtingais būdais institucijoms – ir nebūtinai pastatams! – suteikiami Nacionalinių vardai. Vieniems – iš tradicijos, kitiems – dėl vykdomos programos. Kai kur lentelė su vardu prikniedijama amžiams, kai kur – tik keleriems metams ir, jei nepateisina pažadų, nuimama. Tad ar tokia stabili sistema yra bloga? Patys įstaigų vadovai savo kreipimesi gina dabartinę padėtį, argumentuodami, kad ji keičiasi ir įstaigos bando prisitaikyti prie ES reikalavimų, bendradarbiauja tarpinstituciniu ir tarptautiniu lygiu.

Tačiau visgi nuo Nepriklausomybės pradžios sistema in corpore nebuvo peržiūrėta nė kiek, visiškai nesvarstyti santykiai tarp vietos bendruomenės, paskiro regiono kultūros ir jos santykio su kitais regionais, miestais, su gyventojais, meno mokyklomis ir t.t. Žinoma, galima nurimti, nes čia geriausias argumentas – „tai jau susiklostė, taip pripratome“, ir geriau mūsų nesiūbuokite. Tokia ir yra – normali reakcija vardan saugaus buvimo.

Tačiau tyrimai rodo, kad, palyginus su 2014 m., lankytojų mažėja muziejuose, galerijose ir parodose; mažesniuose miesteliuose žmonės pamatė mažiau scenos, vaizduojamojo meno bei amatų renginių; didėja disproporcija tarp mažiau ir daugiau pajamų gaunančiųjų, – vieni dalyvauja rečiau, užtat kiti gerokai aktyvesni, nes turi už ką. Viskas nėra tragiška, kai kur net viršijamas ES šalių vidurkis, tačiau kelerių metų kaita neišduos, kaip apskritai dirba viena ar kita įstaiga, o tušti renovuoti kultūros namai gal yra tik pliusiukas rajono suvestinėse.

Bet ilgamečiai stebėjimai teigia, kad nepasiūlytą kultūros ar švietimo laisvalaikį paprastai keičia namudinė bambalių kultūra, kurią seka degradavimo ar emigracinės kultūros modeliai. Ir tai atsitinka ne vien tolimuose mūsų neaprėpiamos šalies regionuose, į kuriuos niekaip negali užsukti valstybinis ansamblis, o nevyriausybinis negavo lėšų. Arba dar prasčiau – atvažiavo toks valstybinio ar nevyriausybinio teatro spektakliukas, kurio net Vilniuje seniai niekas nežiūri. Visiška „chaltūra“, bet regionams sueis? Ir dar pliusas už „misiją“. Geriau jau jos nebūtų, nes gyventojai tada tik tokį įsivaizduoja meną.

Vienas svarbiausių pokyčių jau prasidėjo – Kultūros taryboje diegiamas Tolygios kultūros ir meno raidos regionuose modelis realiai turėtų skatinti savivaldybes nebūti pasyviomis stebėtojomis „ką Vilnius mums duos“, o prisidėti pačioms, geriausiai išmanančioms savo kiemą ir kaimynus. Bet tai skatintų nevalstybinių įstaigų iniciatyvas. O kaip su valstybinėmis?

Kai pastarųjų vadovai savo kreipimesi teigia, kad „visų kultūros procesų centre yra kurianti asmenybė“, jaunas menininkas ar brandus kūrėjas ar atlikėjas, – čia ir įvyksta savotiška avarija, nes susiduriame su vertybių kaita. Mūsų praeities ir galbūt įvyksiančios ateities.

Tai logiška – ilgą laiką „tikras menininkas“ buvo suvokiamas kaip tūnantis romantiškoje meno buveinėje, senais laikais – oponuojantis praeities režimui, dabar – purvinam politikavimui (nors iš tiesų – pragmatikas iki kaulų smegenų). Bet dažniausiai jis ir reprezentuodavo šalį. Iš esmės valstybinė kultūros politika buvo virtusi menininko-centrine. Ir dabar paklausti, ką tas kūrinys suteiks visuomenei, yra tolygu įžeisti.

Pakanka, kad jis jau yra! Tad ir kalbėti apie svorio centrų perkėlimą, apie tai, kad svarbiau nei menininkas yra jo kūrybą patirianti visuomenė, kad menininkas ar meno įstaiga turi „aptarnauti“ regioną – koks tai galėtų jaustis pažeminimas! Net pasigirdo kalbų, kad grįžta socializmas su valstybės užsakymais. Nors tokio socializmo nebijo nei Vakarų Europos šalys, nei, pirmiausia, Skandinavija. Ar ne ironiškai atrodo bendrame tiek Lietuvos, tiek ir europiniame kontekste, kad valstybinės įstaigos, gaudamos nemažą ir gerokai nuo šįmet padidėjusį finansavimą (turiu omeny teatrus ir koncertines įstaigas), suvokia kaip žeminimą tarnauti visuomenei, juolab kad savo kūrybos sklaidai ir yra gavusios valstybės lėšas?

Akivaizdi disproporcija tarp valstybinių ir nevyriausybinių įstaigų šiandien jau bandoma lyginti. Bet nuo sovietinės kultūros politikos tebeklestintį principą „pastatas = trupė / orkestras / ansamblis“ paneigė, regis, tik kelios įstaigos, kur salės priklauso ne vienam kolektyvui. O trupių ar ansamblių nuo „anų laikų“ užderėjo dešimtgubai, nes ir rengiama jų daug.

Todėl šis dokumento juodraštinio eskizo išviešinimas yra kaip tik derama proga pradėti diskutuoti apie tai realiai, ne vien teoriniu lygiu – nes tai pagaliau ketinama daryti!

Perkilnoti įstaigas iš vieno rajono į kitą ar vienur uždaryti, kitur sustiprinti nepavyks. Ne dėl tokio veiksmo mechanikos – tai galėtų įvykti, bet nebūtų efektyvu, užtat triukšminga. Nes jei kalbama apie realią kultūros įstaigų reformą (o derėtų pridurti – ne tiek jų, kiek galimybių patirti kultūrą), tai derėtų pasvarstyti apie visus dėmenis ir veikėjus kultūros lauke.

Kai kurios šalys ar jų atskiri regionai (Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje) taiko kultūros ekologijos principą, kada svarbi tampa visa kultūros gyvenimo sistema, neignoruojanti nė vieno dėmens – nuo komercinio kino ir rimtosios muzikos koncerto iki muzikos mokyklos ar dramos būrelio; nuo istorinio paveldo muziejuje iki namudinės amatų ar socialinių tinklų kultūros.

Nes moksliškai ir ilgamečiais stebėjimais įrodyta, kad čia vieni maitina kitus, be mokinio nebus klausytojo ir atvirkščiai (šį principą mes pamažu imame suprasti ekonomikoje). Taip kuriami realūs tinklai ir susisiekiantys veiksmai, o ne vien statistiniai rodikliai ir uždaras išdidus menininkas. Ir tai nėra neįveikiamas ir pritrenkiantis savo globalumu darbas, nes yra ir tyrimų, ir veikianti Kultūros taryba daug ką taiko praktiškai ir efektyviai. Paradoksas, kad valstybinės įstaigos, pirmaujančios meno kokybės prasme, paslankumu ir efektyvumu dažnai atsiduria tarp atsiliekančiųjų.

Todėl šis dokumento juodraštinio eskizo išviešinimas yra kaip tik derama proga pradėti diskutuoti apie tai realiai, ne vien teoriniu lygiu – nes tai pagaliau ketinama daryti! Bet reikėtų kalbėti ir ne atsišaukimų ar paneigimų kalba. Ir net puiku, kad dokumentas mus pasiekė dar kaip juodraštis, nes sukėlė tiek aistrų – į jau prasidėjusias diskusijas įsitraukė ne vien kultūros sunkioji artilerija, bet ir tie, kurie net nežinojo, kad egzistuoja tokios įstaigos. O tai taip pat yra kultūra. Todėl reikėtų nepraleisti akimirkos žavingos. Nes jei ne dabar, tai ir ne mes.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų