Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 21d. 20:00

Vaidas Jauniškis: Partneriai ir partizanai

Vaidas Jauniškis
Martyno Aleksos nuotr. / Vaidas Jauniškis

Šiandien į mūsų šalį galėtų plūsti ne fintecho specialistai ir Ukrainos vežėjai, o antropologai ir etnografai – stebėti, kaip kuriama šalies istorija. Kaip gimsta mitai, kaip jie paverčiami realybe, kaip, lyg fantastiniame filme, ateitis keičia praeitį, o ši savo ruožtu pakeis dabartį.

Ar istorija yra atkuriama, ar sukuriama – klausimas. Kaip to dizainerio projekte, kuriuo bandyta partizanų uniformas – sukurti ar atkurti? Ar tikrai buvo vienoda uniforma sunkiai vienas su kitu susisiekiantiems būriams ir ar ji tada taip rūpėjo? Nors fotografuotis, t.y. viešinti egzistuojantį pasipriešinimą tiek Rytams, tiek Vakarams buvo vienas iš svarbiausių rūpesčių. Bet jei šiandien sukuriama vieninga praeities uniforma, – kad ir kur ji būtų naudojama, ji vistiek pakeistų praeities supratimą ir pristatytų rezistencinį sąjūdį kaip tokį, kokiu jis tik turėjo norų virsti – reguliaria armija ar vieningu gausiu frontu. Taip sukurtos uniformos faktas atplautų tikros kariuomenės nesipriešinimo gėdą, taip būtų pakeista šalies istorija.

Legenda, pastiprinta valstybiniais gestais ar įsakymais, tampa ideologija, kurią šiandien puikiai paremia ir budrumą žadina frazės apie vykstantį karą (ideologinį ir informacinį). Tokia strategija – ne šios dienos kūrinys, jau Senovės Romos procesijose pro žmonių akis pravažiuodavo dekoracijos ir su realiu karo grobiu, ir su imperijos žemėlapiu, į kurį būdavo įtrauktos dar neužkariautos šalys – kad priprastų akis ir sąmonė, kad iš anksto jau būtų paskelbta, kas tik bus „mūsų“.

Tokiais tariamais ir tikrais užkariavimais, laimei, negalime girtis, bet mums nesvetima militaristinė leksika ką nors nukariauti, parklupdyti, kadrai, kur kiti mums lenkiasi (vaikų „Lietuvos balse“ vis išgirstame apie „žūtbūtinę kovą“, džiaugiamės kokios operos žvaigždės nusilenkimais mums). Paplojame. Plojimai stovint turi ir kitą pusę – tada mes galime būti aukštesni už besilenkiantį. Todėl šiame galių kare tereikia surasti, kas ir dėl ko mums dar gali lenktis. Tautai, kuri keliskart atgimė pirmiausia per istoriją, toks kovos motyvas itin tinka. Kur kas geresnis nei dainuojančios revoliucijos taika.

Todėl vadai pervardinami valdovais, dokumentai keliami į aukštesnius rangus, ir ne istorikų reikalas čia kištis – kalba ideologijos patrankos. Tuo nenoriu menkinti žmonių ar įvykių, juo labiau jų neigti, – bet taip drauge pripažįstama, kad esama jų svarba nebuvo pakankama. Komplikuotą šalies istoriją ištinka išbandymas, kai cenzūruota praeitis ir at-, ir su-kuriama. Ilgą laiką buvome priversti matyti itin suveltą pokario laiką tik iš vienos pusės (kitą net nutylint), kai geriausiu atveju pasirinkdavome tą neutralų „niekas nenorėjo mirti“, šiandien žvelgiame jau kitaip.

Čia iki kažkurio laiko galbūt tinka ir dvivaldystės, ir bevaldystės sampratos, bet šiandien vėl išeinama į mišką atsikovoti prarastų galių. Tik jį kertant daug kas smulkėja iki skiedrų, ir kyla ne vien istorinės tiesos ar logikos, bet ir santykio klausimai – ar mūšis, retoriškai iškeltas iki Žalgirio aukštumų, nesumenkins pastarojo? Ar tikrai mus šiandien sustiprins daugiau didvyrių ir prezidentų, ar jie taip ilgainiui vienas kitą nuvainikuos? Ir jei kažkas retrospekciškai paskelbiamas faktiniu valstybės vadovu, logiška būtų paklausti, iki kada buvo ta faktinė valstybė, o kada prasidėjo jos okupacija.

Bet prieš euforiją nepapūsi. Žodis „partizanas“ šiandien tapo visrakčiu ne vien į širdis, bet ir į fondus, į bet kokį palaikymą ir pasipelnymą. Partizanas tampa tinkamu partneriu – verslo, asmeninio kapitalo ar bent jau CV eilutės kūrėju. Jis pagal savo etimologiją (lot.k. pars – dalis, partija) atrakina šalininkų ir bendrapartiečių širdis ir šluoja pakeliui viską, ypač tuos, kurie ne toje šalyje/pusėje. Abejonėms taip pat jau įjungtas mechanizmas – apšaukti Kremliaus ruporu, Maskvos planu, užzombinta sąmone. (Klausimas, kiek tą rumpelį junginėja pats Kremlius, taip pat galioja, ypač prisimenant jo senas taktikas remti nacional-ekstremistus daugelyje šalių ir siekius tiesiog skaldyti bendruomenes. Tačiau reikia prisiminti ir tai, kad pokomunistinėje Europoje itin gajos sąmokslo teorijos, todėl kol nėra patikimų įrodymų, geriau palikti jas ramybėje.)

Ar istorija yra atkuriama, ar sukuriama – klausimas. Kaip to dizainerio projekte, kuriuo bandyta partizanų uniformas – sukurti ar atkurti?

Taip sulaukiama gan paradoksalių situacijų, kai iš Seimo tribūnos buvęs partizanas piktinasi valdžia, nepastačiusia Vyčio Lukiškių aikštėje, ir drauge priešinasi numatytai ir kaip tik partizanams pagerbti siūlomai statyti „Laisvės kalvelei“. Vadinasi, čia kalba ne apie simbolius ir prasmes, o tik apie asmeninį ar kolektyvinį skonį. Kurį, matyt, atitinka ir šiuo metu Kryžkalnyje dygstantis milžiniškas kalavijas visos Lietuvos partizanams. Turbūt „iš tos pat serijos“ yra ir skverelis su 1986 metų skulptūra Petro Cvirkos apsakymo „Lakštingala“ berniukui, šiandien pervadintas Juozo Lukšos-Daumanto vardu: koks skirtumas, kokiems partizanams vaikas pranešinėjo?

Todėl Mariaus Ivaškevičiaus prieš 17 metų parašyta knyga sukelia taip pat retrospekcinį skandalą, iš praeities užsimojant ir bandant nubausti autorių už dabartį, siūlant atimti nacionalinę premiją. (Paprastame gyvenime tai reikštų jau atsėdėjusį už nusikaltimą žmogų dar sykį, prisiminus nusikaltimą, pasodinti.) Knyga besipiktinančiųjų akivaizdžiai nebuvo nei perskaityta, nei suvokta. Vėlgi – skonio ir estetikos suvokimo aspektu atvejis atitiktų „Krantinės arkos“ situaciją, tad nuosekliai elgiantis dabar reikėtų bandyti atimti premiją ir iš Vlado Urbonavičiaus, nes „vamzdis“ savo siluetu gali šmeižti ir žeminti Gedimino kalną.

Bet abstrakčiai skulptūrai sunkiau priskirti tiesmuką ideologiją, nebent prisimintume nacių sukurtą „Entartete Kunst“ kategoriją. Ideologiniai kraštutinumai reiškiasi panašiai. Teismas prieš nobeliatę Svetlaną Aleksijevič buvo surengtas taip pat praėjus tik 4 metams po „Cinko berniukų“, kai autorė jau ėmė pelnyti užsienio leidyklų ir skaitytojų dėmesį, t.y. svetimų akių, skaitančių apie „namų dūmus“. Savo kalboje teisme rašytoja iškėlė ir mūsų situacijai itin aktualų aspektą: pripratinti matyti karą kaip herojišką veiksmą, mes pripratome ir žmogų su šautuvu matyti tik kaip pergalės karį. „Afganai“, t.y. sovietų kariai Afganistane buvo tik kovotojai ir laimėtojai, didvyriai, ir nevalia buvo jų matyti kaip žmonių, netgi – kaip kariaujančių vieni su kitais. Ir nors situacijos skirtingos, modelis lieka toks pat. Ideologija, t.y. troškimai, vizijos neleidžia matyti realybę, t.y. patį mūšį ar, juo labiau, ilgiausias ir varginančias pauzes tarp kovų, kada žmogus anaiptol ne didvyriškas, bet rašytojas turi teisę bet kada įjungti savo stebėjimo kameras.

Tik apmaudu, kad skandalą ir pasipiktinimą šiandien sukelia ne aiškios pozicijos ar stiprios meninės formos kūrinys, o greičiau modernizmo laikus primenantis romanas su sąmonės srauto pasažais ir pakankamai klampiu siužetu, o tai kaip tik ir leidžia manipuliuoti ištarmėmis tiek autoriui, tiek ir jo kritikams. Bet tai kone dėsnis, kad skandalus ir sukelia dažniau ne tvirti ir įtaigūs meno kūriniai, o tiesiog kvestionuojantys ribas ar nenuspėjamas pašalines reakcijas sukeliantys. Šiaip ar taip, tai jau kūrinio meninės erdvės, o ne autoriaus kūrybos laisvės reikalas. Diskutuoti apie ją – normalu, bet demokratijos principų neturėtų priminti prokurorai.

Tendencija virsta problema. Šiandien, pošimtmetinėje euforijoje darosi nepatogu kalbėti kažką – net ne prieš, o vertinti ramiau, abejoti, mąstyti. Populistinis fonas pildomas kraštutinumais, rinkimai tam dar daugiau suteiks inercijos (nors pas mus rinkimai visada). Vis pasigirsta perspėjimų, kad neatsargūs pasisakymai bus palankūs Rusijai ir jos propagandos mašinai – tarsi mes visi jau dirbtume ir gyventume tik jai, ne sau; beje, tokie perspėjimai – vienas didžiausių jos propagandos pasiekimų.

Tekstų, komentarų autoriai, lyg totalitarizmo laikais pildydami išvykimo į užsienį anketas, pradeda teisintis, kad ir jų tėvai, ir seneliai buvo išvežti, kovojo, kentėjo „iki septintos kalienos“ – tarsi tokie „atsiprašymai“ suteikia leidimą kalbėti toliau. O be protėvių palaikymo negalima? Savarankiškai? Baisiausias dalykas, kad imama justi autocenzūra, o ją nuo realios skiria tik plitimo kanalai – socialinių tinklų neapykantos protrūkiai ir niekinimai yra ta pati sovietinė cenzūros ir smerkimų atmaina. Ir jei dabar piktinamasi knygoje įskaitytais partizanų pažeminimais ir šmeižtu, kiek laiko reikės laukti, kol bus uždraustas ir iš bibliotekų išimtas Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis?

Jame tiek žmogiškai jautriai kalbama apie fizinį egzistavimą miške, piktinamasi dėl suskydusios inteligentijos, kalbama apie socialinę nelygybę Smetonos valdymo metais ir net rūpinamasi mažinti girtuoklystes tarp partizanų, – bet nėra jokių susišaudymų, pergalių, triumfo akimirkų. O laimė, kai pagaliau gauta įranga spaudai!

„Nelaiminga šalis, kuriai reikia didvyrių“, pasakė Galilėjus Bertolto Brechto „Galilėjaus gyvenime“. Bet tai jau kitas lygis. Žvelgti realybei į akis ir suvokti, kas aplink ką sukasi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

05:58
03:39
01:19

Dabar tu gali