Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 16d. 09:46

Kaune leidžiamas žurnalas „Į“: tyrinėjant miestą laukia daug siurprizų

Kaune išleistas ketvirtasis žurnalo „Į“ numeris Interviu
Emilijos Jonaitytės nuotr. / Kaune išleistas ketvirtasis žurnalo „Į“ numeris

Niekada iki galo nepažinsi ir neatspėsi miesto, o jis visada turės savo paslapčių, savo tiesų, savo kryptį ir buvimą. Tačiau bristi per miestą, kartais tarsi apgraibomis ieškant jo, visada įdomu. Taip teigia žurnalo Kaunui „Į“ kūrybinė komanda, pristatanti jau ketvirtąjį jo numerį. Per ketverius metus vienos raidės pavadinimo žurnalas tapo neatsiejama Kauno kultūros dalimi.

Kiekvienais metais žurnalui jo kūrėjai atranda vis kitą temą, o kūrybiniame procese dalyvauja kelios dešimtys kūrėjų. Kauno fotografijos galerijos leidžiamas leidinys pernai nagrinėjo (post)industrinį Kauną, anksčiau kalbėjo apie Kauno kiemus, o dar viena iš pasirinktų temų buvo vanduo.

Apie ką pasakoja žurnalas šiais metais, 15min kalbasi su jo kūrėjais –istorike, tekstų autore Inga Puidokiene, filosofu, žurnalo mentoriumi ir redaktoriumi Viktoru Bachmetjevu, mentore, grafikos dizainere Migle Ceinoryte ir projekto vadove Viktorija Mašanauskaite-Rinkšele.

– Viktorija, priminkite, ką vis tik reiškia vienintelė raidė, tapusi žurnalo pavadinimu?

V.Mašanauskaitė-Rinkšelė: Žurnalo pavadinimą ir reikšmę sugalvojo pirmojo numerio kūrybinė komanda. O reikšmės paaiškinimas yra vienas iš tų dalykų, kuris nesikeičia, jį galima rasti kiekvieno numerio pirmajame puslapyje: „Į su nosine yra viena iš nedaugelio raidžių, turinti žodžio pareigas ir teises lietuvių kalboje. Viena raidė pajėgi nurodyti ar keisti kryptį. Dėl didelio krūvio mažame tūryje ji verta būti šio žurnalo vardu bei ženklu.“

– Apie ką pasakoja šių metų žurnalas?

V.Mašanauskaitė-Rinkšelė: Ketvirtasis numeris pasakoja apie Kauną kaip įvairiatautį miestą. Kodėl apie įvairiatautį? Nes gyvendamas mieste pastebi susiformavusius stereotipus. Vis girdėdavome, kad Kaunas vadinamas lietuviškiausiu miestu, todėl norėjome panagrinėti, ar taip ir yra. Nors atsakymą nujautėme, norėjosi skirtingomis formomis ir kryptimis apie tai pakalbėti plačiau.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Viktorija Mašanauskaitė-Rinkšelė
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Viktorija Mašanauskaitė-Rinkšelė

– Ir kokį atsakymą radot?

V.Mašanauskaitė-Rinkšelė: Jog Kaunas yra labai įvairus tiek atsigręžus į istoriją, tiek dabar. Jis toli gražu nėra tik lietuviškas miestas.

I.Puidokienė: Miestas visad buvo daugiatautis ir daugiakultūris. Tarpukariu gyveno daug žydų, vokiečių, rusų, lenkų tautybės žmonių. 1918 m. lietuviai Kaune nesudarė daugumos, taip pat ir šiandien jis nėra vien tik lietuviškas miestas.

Lietuvių Kaune pradėjo daugėti trečiajame dešimtmetyje, o ketvirtajame dešimtmetyje jau didesnė pusė miesto gyventojų save identifikavo lietuviais.

Kurdami žurnalą kalbėjomės ir apie tai, ką mes vadiname lietuviškumu, kas yra lietuvis? Ar jis turi būti lietuvių kilmės, ar vertiname ir pagal religiją? Pagal ką nusprendžiame?

Tarpukariu Vilijampolėje, Šančiuose lietuvių – pagal kilmę – dar reikėtų ir paieškoti. Šančiai išsiskyrė savo vokiečių bendruomene, tuo tarpu Vilijampolė išsiskyrė savo žydiška tapatybe. O jei kalbėtume apie Naujamiestį, Žaliakalnį, kur kūrėsi daugiausiai lietuvių, kultūros taip pat buvo persipynusios. Tą puikiai rodo pastatai, bažnyčios.

– Koks buvo pats žurnalo kūrybinis procesas?

V.Bachmetjevas: Jis yra specifinis ir šia prasme leidinys ypatingas, nes kuriamas bendradarbiavimo principu, bandant sumoderuoti komandą. Ne hierarchiniu principu, kada vyriausiasis redaktorius pasako, kas ką turi padaryti.

Procesas buvo labai įdomus, o jame dalyvavo apie 30 žmonių – įvairaus amžiaus, įvairių tautybių. Nuo studentų iki pensininkų, nuo indų iki ruandiečių, nuo sentikių iki judėjų. Procesas buvo ne ką mažiau įdomus, nei rezultatas.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Viktoras Bachmetjevas
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Viktoras Bachmetjevas

– Kalbant ne tik apie procesą, tačiau ir apie turinį, jūs į jį tarsi integruojate ir savo patyrimus. Tarkim, kai žurnalo tema buvo vanduo, tekstų autorė lipo į miesto fontanus. Kokie yra šių metų patyrimai?

V.Mašanauskaitė-Rinkšelė: Procesas gal net svarbesnė dalis. Formų yra įvairių. Žurnale yra tiek istoriniai, tiek kūrybiškai pateikti tekstai, taip pat fotografija, iliustracijos.

Šiame numeryje atsiranda ir muzika. Clementine Uwiragiye iš Ruandos sukūrė septynias dainas Kaunui. Ji čia gyvena ir dainomis perteikia savo istoriją, o kolegė Emilija Jonaitytė rado būdą, kaip tai įamžinti fotografijose.

Šiemet tekstų autorė Julija Račiūnaitė fotografavosi prie bendrabučių. Visas leidinys turi tam tikrą seką. Viena iš tos sekos dalių – studentija. Taip, kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar. Bendrabučiai – daug skirtingų tautų jungianti vieta. Todėl Julija fotografavosi prie skirtingų Kauno bendrabučių ir bendravo su jų gyventojais.

V.Bachmetjevas: Supratome, kad bendrabučiai yra kaip kokia mėsmalė. Tai virtimo kauniečiais vieta. Juk į bendrabučius suvažiuoja ne kauniečiai ir, ten begyvendami, jais tampa. Todėl bendrabučiai šia prasme yra demokratiški, nes jiems visiškai nesvarbu, iš kur tu atvažiavai. Jie vis tiek tave pavers kauniečiu. Būtent todėl jie gavo vietos šiame žurnale.

– Ką dar išskirtumėte, kalbant apie žurnalo turinį?

V.Mašanauskaitė-Rinkšelė: Galbūt tai, jog prie turinio kūrimo prisijungė ne tik vietiniai kūrėjai, bet ir svetur gyvenantys. Ramesh Palanisamy iš Indijos fotografavo vietos indų bendruomenę, Fyodor Telkov iš Rusijos – sentikių bendruomenę. Ieva Baltaduonytė, gyvenanti daugiau nei dešimt metų Airijoje, fotografavo lietuvius, grįžusius iš emigracijos.

I.Puidokienė: Pasakojame apie Lietuvos universitetą tarpukariu, kaip čia išsilaisvinimo siekė daugiakultūrė studentų bendruomenė, kaip čia atvykdavo dėstytojai iš užsienio. Čia dirbo gausus būrys iškilių užsienio mokslininkų.

V.Mašanauskaitė-Rinkšelė: Kaunas yra iš skirtingų darinių, skirtingų rajonų, kuriuose gyveno skirtingos bendruomenės. Tie miesto dariniai atsiskleidė pagal skirtingas tautas.

Arba, pavyzdžiui, gatvės. Kaune yra daug gatvių, pavadintų žmonių – ne lietuvių – vardais. Tai žmonės, kurie nebūtinai čia leido laiką, tačiau vienaip ar kitaip yra susiję su Kaunu. Apie tai kalba filosofas Karolis Bareckas, o tekstą fotografijomis papildo Gintaras Česonis. Žiūrint iš kitos pusės, pasirodo, jog pasaulyje yra nemažai gatvių, kurių pavadinimas – Kaunas! Australijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, JAV bei kitur. Apie tai žurnale pasakoja kylantis fotomenininkas Šarūnas Kvietkus.

Emilijos Jonaitytės nuotr. /Kaune išleistas ketvirtasis žurnalo „Į“ numeris
Emilijos Jonaitytės nuotr. /Kaune išleistas ketvirtasis žurnalo „Į“ numeris

Kalbant apie autorius, dirbo Ieva Zakarevičiūtė ir Algimantas Grigas, kurie gilinosi į musulmonų įtaką miesto kultūrai, Daiva Juonytė, kuri atkreipė dėmesį į tai, kiek daug Italijos yra Kaune.

Nuo pat pirmojo numerio prisijungianti Inga Navickaitė-Drąsutė piešė Kauno atsiradimo mito komiksą. Donatas Stankevičius taip pat atkreipė dėmesį į itin didelę indų bendruomene, šiuo metu esančią mieste.

Labai džiaugiamės Kauno miesto muziejaus įsijungimu, kurio istorikai – I.Puidokienė, Lina Mikalkėnaitė, Jonas Vaičenonis – paruošė net tris tekstus.

Gytis Dovydaitis bendravo su žmonėmis, gyvenančiais aplink Ramybės parką. Žurnalą pabaigėme būtent Ramybės parko istorija. Ši vieta Kaune jungia daug skirtingų konfesijų ir turi gilią istoriją.

– Žurnalas išsiskiria ir dizainu.

V.Mašanauskaitė-Rinkšelė: Dirba didelė komanda, todėl ledinio dizainas – rimtas iššūkis. Dizaineriui tenka suvaldyti skirtingas istorijas, kurios turi skirtingą išraiškos formą, viską sudedant į bendrą vaizdą.

M.Ceinorytė: Dizainą kūrėme kartu su Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto taikomosios grafikos studentais.

Kalbant apie dizainą, žurnale išsiskiria ir yra svarbūs geltoni lapai – tai ištraukos iš skirtingų literatūrinių šaltinių, autorių, kurie kalba apie Kauną. Juos surinko Justina Petrulionytė-Sabonienė.

– Vizualioji dalis, tekstas ir fotografija – viskas yra vienodai svarbu?

M.Ceinorytė: Man atrodo, kad taip. Be iliustracijų jis nesiskaito ir nesižiūri taip smagiai, nes jos papildo tekstus. Iliustracijos čia kartais pasako daugiau, nei užrašyti žodžiai.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./ Miglė Ceinorytė
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./ Miglė Ceinorytė

V.Bachmetjevas: Šis žurnalas nuo pat pirmojo numerio pasižymi labai aukšta vizualine kultūra. Man labai patinka, kad jis turi vizualinio pasakojimo, pasakojimo vaizdais tradiciją.

Ten, kur turėjome stiprius vizualinius sprendimus, mes juos palikome ir leidome kalbėti vaizdams. Kitur ieškojome vaizdo ir teksto dermės, tarkime, legenda apie Kauno atsiradimą. Pasirinkome komikso žanrą. Leidinyje yra įvairialypio vizualinio pasakojimo. Tai tikrai yra puota akimis.

Svarbų vaidmenį atlieka ir tekstai, kurie taip pat nesumesti bet kaip.

– „Kaunas 2022“ komanda yra leidinio partneriai. Kiek svarbus žurnalas būsimos Europos kultūros sostinės kontekste, ar jis bus leidžiamas ir toliau?

V.Mašanauskaitė-Rinkšelė: Jei atsuktume laiką, apie tokį žurnalą pradėjome galvoti nuo 2015 metų. Mes, patys būdami kauniečiai ir atstovaudami Kauno fotografijos galerijai, pastebėjome, kad tuo metu nebuvo kokybiško leidinio apie miestą. Jis atsirado iš trūkumo, iš poreikio.

Norėjosi apie Kauną kalbėtis laisvai, suteikti žodį įvairiems žmonėms. Taip pat kalbėti apie miestą skirtingais pjūviais.

Tada dar nežinojome, kad Kaunas bus Europos kultūros sostinė, bet galvojome, kad jei taip nutiktų, būtų labai smagu turėti tuos skirtingus Kauno pjūvius.

Trečiasis žurnalo numeris buvo įvertintas nacionaliniu mastu, Lietuvos kultūros ministerijai organizuojant knygos meno konkursą. Žurnalas Kaunui „Į“ pelnė pirmąją vietą meno knygos kategorijoje. Apskritai, mes į žurnalą žiūrime kaip į edukacinį, meno, bendruomeninį projektą. Tai nėra žurnalas, tai yra kažkas daugiau.

Dabar jau pradėti penktojo numerio darbai. Penktasis numeris bus apie gamtą – fauną ir florą, nes jos Kaune yra daug. Norime apie tai kalbėti plačiau.

Svarbu paminėti, jog žurnalo Kaunui išleidimas visgi reikalauja ir nemažų finansinių investicijų. Mumis patikėjo ne tik Lietuvos kultūros taryba, bet taip pat ir brandžios Lietuvos įmonės, kurios pradeda jausti tokio projekto svarbą, atsakomybę bei finansiškai prisideda prie proceso įgyvendinimo – tai bendrovės „Vitafarma“ ir ilgamečiai mūsų partneriai „Kopa“.

– Kuriant žurnalą patys Kaune atradot kažką naujo?

V.Bachmetjevas: Taip. Viena yra turėti hipotezę, kad Kaunas yra pakankamai daugiakultūris ir daugiatautis, o visai kas kita įsitikinti, kad ta hipotezė teisinga.

Aš atradau, kad Kaune yra slapta kriketo lyga, kad žmonės susirenka slapta žaisti kriketo. Buvau matęs, bėgdamas Panemunės šile, bet kad yra lyga, kad jie varžosi, to nežinojau. Čia didžiausias netikėtumas.

Dar vienas iš jauresnių aspektų – Ramybės parkas. Tai ypatingo krūvio vieta. Ne tik dėl to, kad ten buvusios kapinės, bet ir dėl to, kad – taip simboliškai – iš pačių įvairiausių vietų į jį tarsi suteka Kauno daugiatautiškumas, daugiakultūriškumas. Tiek sentikių cerkvė, tiek mečetė, žydiškos tradicijos.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ramybės parkas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ramybės parkas

Man atrodo, kad Ramybės parko reikšmė tik didės, kad jo, kol kas tarsi palikto šalia autobusų stoties ir niekam neįdomaus ir užmiršto, dar laukia labai įdomi ir prasminga ateitis.

– Miestas turi daug paslapčių, atrasti jas visas kažin ar įmanoma?

V.Bachmetjevas: Žinoma. Kiekvienas miestas yra pilnas paslapčių, o Kaunas, mano nuomone, ypatingai. Tai šiek tiek susiję su mūsų istorija, kad mes vis dar jaučiame pasekmes dėl to, jog ilgą laiko tarpą negalėjome laisvai tyrinėti savo istorijos, ideologiškai buvome įspausti į rėmus, archyvai buvo uždaryti ir pan.

Šia prasme mes vis labiau laisvėjame, smagu, kad atsiranda profesionalų, kurie dirba – turiu mintyse ir Kauno miesto muziejų, ir kitus, prisijungiančius prie istorijos paieškų.

Tyrinėjant Kauną mūsų dar laukia daug siurprizų. Aš tuo net neabejoju.

Temos: 2 Kaunas Kaunas 2022

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

07:59
07:15

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį