Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 birželio 12d. 13:15

Du kauniečiai įkūrė muziejų ir tarpukario bute pasakoja žmonių bei daiktų istorijas

Buto interjeras
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Buto interjeras
„Kam skirtas šis stalo įrankis?“ – tokio klausimo sulauksite netrukus po to, kai praversite „Art Deco“ muziejaus duris Kaune. O tada prasidės kelionė laiku, į kurią pakvies ir savo pasakojimais lydės privataus muziejaus įkūrėjai Karolis ir Petras. Muziejus įkurtas tarpukarį menančiame istoriniame bute, jį restauravo ir visuomenei atvėrė verslininkai Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius. Nuo būsto įsigijimo iki jo restauravimo pabaigos praėjo daugiau nei dveji metai, o verslininkų tikslas – autentiškai atkurti 1929-ųjų metų tarpukario Kauno modernizmo architektūros interjerą.

Gedimino gatvėje 48 numeriu pažymėtas namas yra vieno iš žymiausių architektų Edmundo Fryko darbas. Šis 1929 metais suprojektuotas Kauno daugiabutis įkūnija progresyvų mąstymą, miestietišką gyvenimą ir estetiką. Kultūros paveldo departamentas pastatui yra suteikęs statusą „retas“, o tokių pastatų yra vienetai.

Namo fasadas – granitinio tinko, puoštas kaukėmis ir ornamentais – vienas ryškiausių „Art Deco“ pavyzdžių visoje Lietuvoje.

15min pokalbis su Karoliu ir Petru – apie tai, koks interjeras buvo tarpukariu, kokias istorijas pasakoja šio muziejaus eksponatai ir kodėl tokie vertingi arklio ašutai.

– Kaip atsirado idėja šiame bute įkurti muziejų?

– Viskas išsivystė labai organiškai. Kai pirkome butą, buvome apsisprendę, kad atversim duris – tam, kad žmonės galėtų pamatyti. Rodėme šį butą prieš restauraciją – kaip jis atrodė nugyventas. Čia vyko ir keli „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos renginiai.

Po restauracijos taip pat pasikvietėme į svečius, kad žmonės pamatytų, kokie spalvingi buvo tarpukario interjerai. Kūrėme spalvas tokias, kokios jos buvo. Pajutome, kad yra didelis susidomėjimas, žmonės klausdavo, ar galima aplankyti. Taip pradėjome rengti ekskursijas, išsigryninome jų formatą.

Per ekskursijas pasakojame čia gyvenusių žmonių istorijas, kalbame Kauno virsmą iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę. Taip pat ir apie baldus. Štai šios kėdės, esančios svetainėje, nusifilmavo Karolio Kaupinio filme „Nova Lituania“.

Arba štai šis stalo įrankis. Prašome pasakyti svečių, kokia yra jo paskirtis. Jį įsigijome iš Antano Smetonos adjutanto dukters, kuri gyvena Kaune. Ji pasakojo, kaip ir kam jis buvo naudojamas.

Tada praveriame duris ir kviečiame visus prisėsti ant autentiškų baldų. Jie – 1938 metų gamybos, restauruoti. Kalbamės apie tarpukarį, pasakojame, ką mes patys čia atradome, kas šiame bute, šiame name gyveno. Bandome nupiešti vaizdą, kaip viskas galėjo būti tarpukariu.

– Kuo jus pačius taip sužavėjo tarpukaris?

– Žavėjo nuo seno. Pastatais, fasadais. Labai intrigavo, kas yra tokių butų viduje.

Yra įvairių memorialinių muziejų, bet labai norėjosi pamatyti, kaip atrodė daugiabučių butai. Juose juk gyveno miestiečiai, kurie Kaune kūrė pirmąją Lietuvos respubliką. Mes patys labai norėjome pajusti šių pastatų magnetizmą.

Viena iš tokių ugnelių, kuri mus uždegė, – kai maždaug 2015 metais ėjome apžiūrėti vieno parduodamo buto Vytauto prospekte, Daugirdų name.

Užlipome negražia laiptine, kuri buvo išdažyta mėlyna ir žalia spalvomis. Duris atidarė šeimininkas, o pačios durys – įspūdingo pločio. Už jų – tiesus ir labai platus koridorius. Vienoje jo pusėje – suveriamos dvigubos durys, antra svetainė su išlankstomomis durimis. Platų koridorių galima transformuoti į vieną arba dvi svetaines, į pokylių salę. Viskas buvo apleista, bet autentiška. Niujorkas mums ten pasirodė, tarsi iš filmų.

Tada koridoriumi nuėjome iki vonios. O joje – skambutis. Kam? Sako, kad tarnaitei.

Viskas buvo apleista, bet autentiška. Niujorkas mums ten pasirodė, tarsi iš filmų.

Mus ta akimirka nubloškė. Žmonių gyvenimas tarpukariu mums pasirodė toks neapdainuotas, toks nutylėtas.

Taip pradėjome kelionę, apžiūrėjome keletą butų, bet juos labai greitai nupirkdavo. Galiausiai atsirado šis. Jį apžiūrėjome sekmadienį. O tą pačią dieną sumokėjo ir rankpinigius.

Buvo stebuklinga, kad čia likęs autentiškas išplanavimas, niekas nekeista, visos durys autentiškos, stiklai taip pat.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius

– Įsigydami šį butą žinojote, kiek kainuos jo restauracija, kaip viskas vyks?

– Tikriausiai žinojome, kad nekainuos milijono. Bet tai yra mūsų pomėgis. Žinojome, kad niekas nedega, kad nereikia viso remonto padaryti vienu kartu. Tad metus skyrėme žinių gilinimui, bendravome su įvairių sričių specialistais: architektais, architektūrologais, tyrinėtojais. Mūsų mintis buvo, kad butas atrodytų taip, kaip jis atrodė. Sovietmetis labai daug ką sugriovė ir ištrynė.

– Bute, kurį pavertėte muziejumi, negali nepastebėti spalvų.

– Įsigilinę į šį laikotarpį supratome: interjero įvairovė buvo tokia, kad šiandieniam lietuviui sunku patikėti. Pirmoji respublika buvo labai įvairi. Gobelenai, pavyzdžiui, įvairių raštų – ir tautinių, ir geometrinių, ir asketiškų, orientalistinių.

Sovietmetis labai daug ką sugriovė ir ištrynė.

– Pasakoti namo, žmonių istorijas patinka ir jums patiems?

– Labai. Mes ir patys ekskursijų metu išgirstame daug įdomių istorijų. Nebūtinai apie šį namą. Taip pat ir kitų, kuriomis pasidalija žmonės. Tai labai įtraukia.

Be to, mes patys jaučiame pareigą, kad žmonės, pamatę šį interjerą, nebenorėtų daryti remontų, negriautų langų, neverstų sienų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Buto interjeras
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Buto interjeras

Pasakojame ir apie restauracijos procesą, pavyzdžiui, kad mediniai langai gali tarnauti 300 metų ir nereikia jų keisti plastikiniais. Taip pat pasakojame apie meistrus, kurie kartais gali jus išgąsdinti ir pasakyti, kad tas paveldas toks brangus remontuoti.

Jei jums taip pasako – tada reikia susirasti kitus meistrus. Iš kur ta nuostata, kad jei paveldas – tai jau kažkas tokio? Kas, kaip tokią nuostatą suformavo? Jeigu žmogus su praeitimi elgiasi pagarbiai ir nori, kad identitetas turėtų tąsą, tai paveldas yra gerai.

Ir dar reikia susigyventi su tuo, kad nebūtinai reikia tobulų sienų. Netobulos sienos – kaip ir žmonės. Jie irgi nėra tobuli. Ir tai yra grožis.

– Mums vienu gyvenimo etapu būna gražu viena, o kitu – kita. Gražūs gal buvo ir plastikiniai langai, kai jie tik prasidėjo?

– Tai ir mūsų pačių požiūris. Lietuva nuolat keitėsi, o mums kažkodėl atrodo, kad tą ankstesnį sluoksnį nutrynę turėtume gėdytis praeities. Nors gal kartais reikia išmesti, ištrinti, kad suprastum, ką turėjai? Gal kartais kelias būna ir toks?

– Ar tiesa, kad mes kartais vertę ir grožį pamatome tik tada, kai mums papasakoja? Parodo pirštu?

– Taip, gali taip būti. Mūsų viena iš misijų ir yra parodyti, papasakoti, kaip atrodo prižiūrėtas istorinis butas ir kad tai yra tiesiog gražu. Kad žmonės, kurie turi savo senelių baldų, daiktų, galėtų iš naujo žvilgtelėti ir suprasti, jog tai vertinga ir verta saugojimo. Tada atsiranda tęstinumas su praeitimi.

Mūsų viena iš misijų ir yra parodyti, papasakoti, kaip atrodo prižiūrėtas istorinis butas ir kad tai yra tiesiog gražu.

Turime paruošę dar vieną sofą su autentišku čiužiniu. Kadangi gobelenas neišliko, sofa aptraukta garsaus prekės ženklo gobelenu – tikėjomės, kad tie žmonės, kurie mėgsta garsius prekės ženklus, taip į šį baldą atkreips dėmesį. Ir jie atkreipia. Jie pirmiausia pamato šią sofą.

Tai savotiška edukacija – per gobeleną žmonės atkreipia dėmesį į šimtametį baldą, supranta, kad gali rinktis seną baldą ir jį restauruoti, prikelti naujam gyvenimui vietoje to, jog pirktų naują.

Tai aktualu šiam laikmečiui, kai kalbama apie ekologiją kaip apie neišvengiamybę. Visi turime keisti savo gyvenimo būdą, nebepjauti medžių, o juos prižiūrėti.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Buto interjeras
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Buto interjeras

Kai įsigijome šią sofą, čiužinys buvo labai prastos būklės. Net nesvarstydami sakėme, kad keisime į naują. Bet restauratoriai, apžiūrėję čiužinį, pamatė, kad jo būklė yra puiki, tik viena ar dvi spyruoklės nušokusios. Jas ir sutvarkė.

Čiužinio užpilde yra arklio ašutų, jūržolės. Visas tas medžiagas restauratoriai išplovė, o čiužinį kaip sumuštinį sulipdė. Baldas yra tarsi pūstas – toks, koks ir būdingas tam laikmečiui. Joks naujas čiužinys tokio efekto nesuteiks.

Ašutai yra nukirpti arklio plaukai. Kartą vienos ekskursijos metu viena iš lankytojų buvo buvusi „Kauno baldų“ darbuotoja, kuri įmonėje dirbo po karo. Ji papasakojo daugiau apie arklio ašutus ir kad jie buvo naudojami baldų gamybai.

Dabar arklio ašutus – kaip užpildą – deda tokie čiužinių gamintojai, apie kurių čiužinius mes, paprasti mirtingieji, galime tik pasvajoti, nes jie kainuoja net ir po 20 tūkstančių eurų. Ant tokių čiužinių miega Anglijos karalienė, Švedijos karališkoji šeima.

Ir mūsų proseneliai turėjo tokius baldus. O tokių dar yra. Juos reikia restauruoti, o ne mesti.

Arba dar viena detalė iš muziejaus eksponatų. Pieno butelis su stikle įspaustu užrašu „Nešvarios bonkos nepriimame“.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Buto interjeras
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Buto interjeras

Bute yra išlikusi ketaus kriauklė. Jos buvo vadinamos pamazginėmis. Tačiau skirtos ne pamazgas pilti, o mazgoti rankas.

Svetainėje yra radijas, kurį įsigijome iš Radviliškio kolekcininko. Po gero mėnesio restauratoriai mums sako, kad toks pats radijas yra „Simpsonų“ komedijoje. Ir iš tiesų. Čia radijo išradėjo Guglielmo Marconi prekės ženklo radijas. Tai ikoninis aparatas, kuris pristato tą laikmetį ir atsispindi populiarioje medijoje.

– Bute-muziejuje yra ir darbo kambarys.

– O jame – autentiškas rašomasis stalas, pagamintas Kaune, Kosto Petriko baldų fabrike. Tai labai retas eksponatas, kurį mums pavyko gauti.

– Kur jų ieškote?

– Įvairiausiais būdais. Pas antikvarus, pagal skelbimus. Pavyzdžiui, nuvažiuoji baldo ir randi kitą. Arba parsiveži ir istoriją.

Kartą nuvažiavome apžiūrėti staliuko, tačiau pasirodė, kad jis ne tarpukario gamybos. Sakom pardavėjai, kad mus domina tik tarpukaris. O ji: ai, tai turiu vieną baldą. Ir mums parodo seną spintą. Ši, kuri ir stovi darbo kambaryje.

Vienas iš mūsų naujų pirkinių – „Continental“ spausdinimo mašinėlė, kuri buvo reklamuojama Lietuvos tarpukario spaudoje.

Pasirodė, kad šeimininkė, kuriai ši spinta priklausė, buvo odontologė, ir yra išlikęs odontologo darbo rinkinys. Jį taip pat parsivežėme ir jis yra šioje spintoje.

Vienas iš mūsų naujų pirkinių – „Continental“ spausdinimo mašinėlė, kuri buvo reklamuojama Lietuvos tarpukario spaudoje. Ji pagaminta 1936 metais ir turi serijinį kodą.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Buto interjeras
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Buto interjeras

– Ar muziejaus įrengimas jau baigtas?

– Ne, mes vis dar ieškome. Jei pastebėjote, nėra užuolaidų, trūksta ir daugiau elementų. Nenorime rinktis neatsakingai. Jau kurį laiką domimės užuolaidomis, karnizais, galvojame, kad gal rasime to laikmečio šio buto interjero nuotrauką.

Bute yra ir miegamasis, jame ir WC – aklinos durys, o tai reiškia, kad tai privati zona. Miegamojo dekore yra apynių žiedai, nes apyniai anksčiau buvo naudojami ne tik alui virti, bet ir kaip migdomoji priemonė. Tad toks architektūros žaismas – miegi ir matai apynius.

– O ar nebuvo minčių kurti ne muziejų, o tiesiog šį butą nuomoti miesto svečiams ir pasiūlyti trumpalaikę nuomą, o kartu ir jausmą apsigyventi tarpukario bute?

– Tokios idėjos nebuvo, bet ji organiškai išsivystė kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Europos kultūros sostinės metais miesto svečiams pasiūlysime galimybę čia apsistoti.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/