Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 7d. 11:58

Keliautojas Dainius Babilas: „Kuo daugiau susikaupusių rūpesčių kasdienybėje, tuo ilgesnio žygio reikia“

Dainius Babilas
Asmeninio archyvo nuotr. / Dainius Babilas

Kaunietis Dainius Babilas yra alpinistas, keliautojas, kultūros, švietimo ir jaunimo projektų organizatorius, taip pat jis – keliautojų ir žygeivių klubo „Narsuoliai“ vadovas. Nors keliones sustabdė karantinas, tačiau tie, kuriems judėjimas yra gyvenimo būdas, alternatyvų randa ir karantino metu. Viena iš tokių – ėjimas pėsčiomis.

Paskutinius paruošiamuosius žingsnius „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metams dėliojanti komanda kviečia visus Kauno miesto ir rajono gyventojus link titulo metų žengti kartu ir kviečia juos žingsnių iššūkiui.

Kartu su naudingų žingsnių programėle „Walk 15“ organizuojamo žingsnių iššūkio „Nė žingsnio be kultūros“ tikslas – 20 220 121 žingsnis. Iššūkį, kuris truks visus 2021-uosius metus, įveikti kviečiama bendruomeniškai – buriantis į virtualias komandas ir einant už savo mikrorajoną, miestelį ar seniūniją.

15min pokalbis su Dainiumi – apie kalnus, žingsnius ir alpinistų bei žygeivių klubą „Narsuoliai“. 2018 metų vasario 16 d. žiemos žygio metu net 35 narsuoliai pasiekė simbolinį 1918 ir 2018 metrų aukštį Aukštuosiuose Tatruose, kur iškėlė 100 Lietuvos trispalvių. Prezidentė Dalia Grybauskaitė įvertino šį žygį kaip vieną įsimintiniausių iniciatyvų, skirtų Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui.

Dainius taip pat dalyvauja iššūkyje „Nė žingsnio be kultūros“ ir žingsniuoja už Žaliakalnį.

– Dainiau, kas yra „Narsuoliai“ ir kodėl jie yra? Kokia jūsų istorija?

– Alpinistų ir žygeivių klubas „Narsuoliai“ – daugiau nei per dešimtmetį susibūrusi žygiams ir kelionėms neabejingų žmonių bendruomenė. „Narsuolių“ kelionės ir komandinės ekspedicijos visada turi kilnius tikslus ir veda unikaliais autoriniais maršrutais.

Mes mėgstame nuotykius ir esame narsūs savo užmojais, iniciatyvomis. Iššūkių branda ir kokybė, komandinis saugumas ir pozityvi motyvacinė bendrystė, aplinkos tausojimas ir pagarba vietos žmonėms – visa tai mums neatskiriama žygių kasdienybė. O mūsų pasiekimus dažnai lydi dokumentinė fotofiksacija ir filmai, publikacijos ir vieši pasakojimai – taip kuriame kelionių kultūrą ir sekame žymiausių Lietuvos keliautojų pėdomis.

Narsuoliai keliauja į kalnus nuo 2010 metų, kai buvo surengta pirmoji ekspedicija Slovėnijos Alpėse, skirta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui. Dukart surengtos ekspedicijos į Elbrusą (5642 m) – aukščiausią Europos viršukalnę, dukart sėkmingai pasiekta aukščiausia šiaurės Afrikos, Atlaso kalnų ir Maroko viršukalnė Tubkalis (4167 m), dukart įkopta į aukščiausią Jordanijos viršukalnę.

2016 metais įveiktas beveik 100 km pėsčiomis maršrutas per mažai apgyvendintą Suomijos ir Norvegijos Laplandiją, ten sėkmingai įkopiant į Halti viršūnę (1324 m) – aukščiausią Suomijos kalną, 2019 m. pasiekta Damavando (5610 m) – aukščiausio Irano ir visos Azijos vulkano viršukalnė.

Kasmet organizuojame trumpas išvykas į Slovakijos kalnus: Aukštuosius, Žemuosius ir Vakarinius Tatrus bei Mala Fatra kalnyną. Neretai vykstame į Čekijos Sudetus.

Viena iš iniciatyvų – jau minėta 2018 m. vasario 16-oji, kai Aukštuosiuose Tatruose iškelta 100 Lietuvos trispalvių. Prezidentė D.Grybauskaitė įvertino šį žygį kaip vieną įsimintiniausių iniciatyvų, skirtų Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Dažnai prisimenate šį savo žygį? Apskritai: kuo mums svarbūs ir kodėl svarbūs kelionių prisiminimai?

– 2018-ųjų žygis, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui buvo ne tik viena gražiausių kelionių, bet ir apskritai viena įsimintiniausių iniciatyvų gyvenime. Simboliniame 1918 ir 2018 metrų aukštyje virš jūros lygio 35 narsuoliai iškėlė 100 trispalvių, išsiuntė 100 atvirukų – linkėjimų į Lietuvą bei surašė simbolinį aktą apie 100-mečio Lietuvą. Visa kelionė buvo apgaubta ypatinga aura ir tapo dideliu įkvėpimu ateities žygiams. Prezidentės Dalios Grybauskaitės įteiktą valstybinę vėliavą iki šiolei nešamės į kiekvieną žygį ir keliame pasiektose viršūnėse.

Ypatingų kelionių prisiminimai – turtas visam gyvenimui. Per keliones sukauptos emocijos ir patirtys nesusidėvi ir nesudyla. Sugrįžus ilgam išlieka paskatinimas pasitempti, ypač kai trūksta motyvacijos, ir nenukabinti nosies, kai kažkas nepasiseka. Tokių kelionių neįmanoma pamesti ar prarasti, jos tarsi niekada nesibaigia, nes visada išlieka keliautojų širdyse.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės įteiktą valstybinę vėliavą iki šiolei nešamės į kiekvieną žygį ir keliame pasiektose viršūnėse

– Kaip „Narsuoliai“ leidžia karantiną?

– Anksčiau ketverius metus vasario mėnesiais vykdavome į žieminius žygius Slovakijos kalnuose. Pernai įveikėme slovakų organizuotą „Doby Tatry“ iššūkį – per tris su puse dienos pasiekėme net devynias kalnų trobeles Aukštuosiuose Tatruose. Jei ne karantinas, tikrai būtume išvykę ir šiemet. Bet teko prisitaikyti prie aplinkybių – likome Lietuvoje.

Nemažai bendražygių parsisiuntė žingsnius skaičiuojančias programėles, užsivedė skersai ir išilgai išvaikščioti savo apylinkes, netgi pradėjome varžytis tarpusavyje. Kauniečiai ypač džiaugėsi pasivaikščiojimais marių ledu. Žinoma, dažnai būna, jog einant miesto gatvėmis mintys vis tiek neša į kalnus. Per karantiną planuojame žygius ir ekspedicijas, kurias galėsime surengti pandemijai atslūgus.

– Kaip jūsų paties gyvenime atsirado kalnai, kelionės, ėjimas pėsčiomis?

– Potraukis kelionėms gimė dar tuomet, kai mokiausi Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijoje. Mokytojai organizuodavo nemažai prasmingų išvykų ir ekskursijų, kartu su šokių kolektyvu gastroliuodavome užsienyje. Na, o žygiai prasidėjo persikėlus studijoms į Kauną. Kartu su Zapyškio mokyklos, o vėliau Kauno jėzuitų gimnazijos moksleiviais daug keliaudavome pėsčiomis. Tai buvo nuostabus laikas.

Vis norėjosi pasiekti aukščiau, nueiti toliau

Dirbdamas istorijos mokytoju, nuoširdžiai tikėjau, jog žygyje jauniems žmonėms galiu duoti ne mažiau žinių nei klasėje. 2002-aisiais pirmą kartą pamačiau kalnus. Užkabino taip stipriai, jog vėliau visi mano metai buvo pažymėti žygiais ir kopimais kalnuose. Vis norėjosi pasiekti aukščiau, nueiti toliau ir apskritai keliauti kitaip nei pasirinkdavo daugelis kitų mano pažįstamų.

Ilgas naktis praleisdavau prie knygų ir žemėlapių, konstruodavau naujus maršrutus. Per tuos du dešimtmečius pavyko pasiekti 40 valstybių aukščiausias vietas, kartu su narsuoliais – daugiau nei 30 išvykų į kalnus. Naujų maršrutų konstravimas per naktis išliko mėgstamu užsiėmimu iki šiolei.

– Nors Lietuvoje žygeivių bendruomenė yra gana aktyvi ir einančių žmonių tikrai yra, tačiau kokius klausimus dažniausiai užduoda neėjikas ėjikui? Tenka atsakinėti ir aiškinti, kodėl einate? Kokio keisčiausio ar šiaip įsiminusio klausimo esate sulaukęs?

– Būna, jog kelionių pradžioje pasiklausinėjame vienas kito, kodėl ir kam mums to reikia. Bet retai kažkuo galim vienas kitą nustebinti – aktyvaus judėjimo poreikis mums tarsi savaime suprantamas. Šita bendrystė yra pagrindinė mus jungianti gija. Eidami dažnai kalbamės apie praktiškesnius dalykus, pavyzdžiui, apie įveiktus maršrutus, patirtus sunkumus ir išbandymus, žygiams įkvėpusias knygas ir filmus, naudotą inventorių, žygbačius.

Asmeninio archyvo nuotr. /Keliautojas Dainius Babilas. Aukštuosiuose Tatruose su „Narsuoliais“
Asmeninio archyvo nuotr. /Keliautojas Dainius Babilas. Aukštuosiuose Tatruose su „Narsuoliais“

Prieš 20 metų daug žmonių labai stebėdavosi mūsų alpinistiniais ir žygeiviškais užmojais, mieliau rinkdavosi pasyvų laisvalaikį kurortuose, o dabar reguliariai sportuojančių ir aktyvų laisvalaikį besirenkančių yra gerokai daugiau. Norint sukurti ir pasiūlyti ką nors inovatyvaus, tenka gerokai pasukti galvą. Kita vertus, kūrybiškumas yra neišsemiamas – dar būtinai padarysim tai, ko iki šiolei nebuvę.

Esu ne kartą girdėjęs klausimą „Kam lipti į kalną, jei ir iš apačios gerai matosi?“. Bet tiesa yra ta, jog tikrai nesimato. Tik pakildami aukščiau lygumos, galim pamatyti visumą. Ir čia ne tik apie plačius gamtovaizdžius nuo viršūnės. Kopimas į kalną, ėjimas aukštyn reiškia ambiciją siekti daugiau, norą matyti toliau kasdienio horizonto.

– Kai einate, apie ką galvojate?

– Kartais manau, jog tik tam ir einu, kad pagalvočiau (juokiasi). Einant pėsčiomis nusipurto nereikšmingi dalykai ir mintyse lieka tai, kas iš tiesų yra svarbu. Jei žygis ilgesnis, trunka daugiau nei keletą dienų, tuomet visi reikšmingi dalykai jau būna apgalvoti, belieka tik planuoti ir svajoti.

Būna, kad išsigrynina kokia nors gera mintis ir eidamas ją kartoju kaip maldelę, kad nepamirščiau. Po ilgesnio žygio jaučiuosi šviežiau, galva būna šviesi, o mintys pozityvios.

Einant pėsčiomis nusipurto nereikšmingi dalykai ir mintyse lieka tai, kas iš tiesų yra svarbu

Tikriausiai tai ir yra pagrindinė žygių ir apskritai vaikščiojimo priežastis. Kartais netgi sakau, jog kuo daugiau susikaupusių rūpesčių kasdienybėje, tuo ilgesnio žygio reikia. Jis neišspręs problemų savaime, bet tikrai padės rasti raktą joms spręsti.

– Turbūt bet kas, net ir ne toks aktyvus žmogus, naktį pažadintas pasakytų, kiek per dieną rekomenduojama nueiti: dešimt tūkstančių žingsnių. Nueinate juos? O gal daugiau?

– Žinau, jog reikia dešimties tūkstančių, bet kasdien tiek nenueinu. Stengiuosi vaikščiojimo nepadaryti nuobodžia rutina dėl skaičių. Kartais būna keletą dienų kažką rašau, daug nepajudu. O paskui turiu didelį norą ištrūkti – galiu nueiti keturis ir daugiau kartų daugiau. Verta šito neforsuoti primygtinai, o išlaukti bent mažyčio noro, paskui kabintis už jo ir tuomet pajudėti.

Svarbu neužsimiršti pasyvume ir neužsibūti pernelyg ilgai vienoje vietoje. Be to, man visada smagiau eiti iki kažko konkretaus, turėti tikslą, o ne šiaip vaikštinėti. Todėl ėjimą neretai derinu su kitais pomėgiais: fotografija ar geoslėptuvių ieškojimu. Karantino vakarais mėgstu nueiti iki kokios nors apžvalgos aikštelės, nuo kurios atsiveria naktinio miesto panorama. Žinoma, prieš didesnius iššūkius ir ekspedicijas reikia ruoštis intensyviau ir nuosekliau.

– Minėjote, kad šiuo metu vaikštote Kaune. Ar pats sau Kaune atradote kažką iki šiol nerasto, netikėto, keisto? Kur jus Kaune veda kojos?

– Mieste jau tikrai sunku nustebinti kažkokia vieta, nes atrodo, jog būta visur. Bet būna kartais netgi tos pačios vietos atsiskleidžia kitaip, ypač per rūką, ryto aušrą ar vakaro žarą.

Vienaip – snieguotą žiemą, o visai kitaip pavasarį, kai miestas sužaliuoja. Patinka vaikščioti šalia Žaliakalnio medinukų, vakarais pereiti visą Laisvės alėją, atidžiau patyrinėti gatvės meno kūrinius, kuriais garsėja Kaunas.

Asmeninio archyvo nuotr. /Keliautojas Dainius Babilas
Asmeninio archyvo nuotr. /Keliautojas Dainius Babilas

– Karantinas pakeitė visų mūsų gyvenimus. Gali turėti nuosavą lėktuvą ar milijoną banke – mūsų pasaulis nuo to nepasikeis. Kalbama ir apie tai, kad nemažai žmonių patiria emocinių problemų. Kaip manote, kiek prie jų sprendimo gali prisidėti aktyvus laisvalaikis, šiuo atveju – ėjimas pėsčiomis? Ar kilometrai išties gali bent šiek tiek pagydyti mus – emociškai, psichologiškai?

– Manau, jog karantinui suvaržius kultūrines veiklas, uždarius muziejus, teatrus, bibliotekas ir sporto centrus, ėjimas pėsčiomis mums liko kaip viena paskutinių dvasinių vertybių. Jis kaip rezistencija pasyviam sėdėjimui prie kompiuterio ir alternatyva kultūros vartojimui išimtinai per ekraną. Dabar net noro judėti atsirado daugiau, o automobilis vis dažniau lieka stovėti nepajudintas. Kai žinau, jog kažkur galiu nueiti, tai net nekyla minčių važiuoti. Apskritai, kol galiu eiti, guodžiu save, jog viskas gerai. Kai programėlėse matau didėjančius draugų nueitų žingsnių skaičius, įveiktus kilometrus, tuomet džiaugiuosi, jog ir jie laikosi gerai.

– Kiek kilometrų eidamas ilsitės, o kada jau prasideda savęs išbandymas dėl nuovargio, pritrintų kojų? O kuo mums sveika fizinis nuovargis? Kodėl kartais taip būna: jautiesi pavargęs, bet jautiesi gerai?

– Nėra vienos taisyklės, tinkančios visiems atvejams, dėl judėjimo ir poilsio tvarkaraščio. Viskas priklauso nuo žygio trukmės, intensyvumo, sudėtingumo, komandos ir daugybės kitų aplinkybių. Kalnų žygiuose stengiamės susiderinti kopimą pagal kvėpavimo ritmą, nepersitempti. Ten geriau eiti lėčiau, bet ilgiau. Neskubėti, bet vengti dažnų pertraukų. Kopiant į tokius milžinus kaip Kilimandžarą Tanzanijoje, Elbrusą Kaukaze ar Damavandą Irane, lėtas ir nuoseklus judėjimas be pasiblaškymų yra viena iš esminių žygio sėkmės prielaidų, nes taip organizmas geriausiai prisitaiko prie apkrovų ir aklimatizuojasi.

Fizinis ir emocinis nuovargis yra skirtingi dalykai. Po ilgų ir sudėtingų žygių dažnai jaučiamės emociškai pailsėję. Išvarginti kojų raumenys man niekada nekėlė jokio didesnio diskomforto. Žinau, jog tai laikina. Fizinis nuovargis greit praeina, o gerai pakrautos emocijų baterijos veikia ilgam.

– Kur eisite rytoj?

– Atlaisvinus judėjimo ribojimus tarp žiedinių savivaldybių, nekantrauju iškeliauti pėsčiomis palei Nemuną, iš Kauno link Zapyškio. Esu ten keliavęs daugybę kartų, bet man tai išliko mėgstamiausia kryptimi Kauno apylinkėse.

Tose vietose dažnai vaikščiodavome su moksleiviais, kopdavome į Nemuno pakrančių piliakalnius. Nugarą atrėmęs į senosios Zapyškio bažnyčios gotikines plytas, jauniems žmonėms pasakodavau senų laikų istorijas. Net mano pirmasis publikuotas straipsnis buvo apie šitas vietas. Kai ten keliausiu rytoj, bus daug mielų prisiminimų, o po žygio – daug geros nuotaikos.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/