Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 11d. 20:58

Lietuvos totorė N.Mažitova: „Buvo dienų, kai pasninkas truko apie 17 valandų, lauke tvyrant 30–35 laipsniams karščio“

Nelli Mažitova
Gyčio Dovydaičio nuotr. / Nelli Mažitova

Lietuvė, turinti totoriškų šaknų. Taip save pristato Kaune gyvenanti Nelli Mažitova. „Kai totoriai imasi darbo,  jie jį visada bando užbaigti iki galo. Totoriškos kilmės žmonės laikosi duoto žodžio“, – sako N.Mažitova.

Spalio 17–24 dienomis Kauno mieste ir rajone startuos pirmasis „Istorijų festivalis“, kurį pristato „Kaunas 2022“ programa „Atminties biuras“.

„Istorijų festivalis“ – tai aštuonių dienų renginys, kurio metu Kauno miesto ir rajono bendruomenės bei gyventojai, teatrai, muziejai ir menininkai dalinsis savo pasakojimais.

„Kodėl istorijų? Istorijos – tai atmintyje gyvi pasakojimai. Pasakojimai, kurie išlaiko kultūrą gyvą. Pasakojimai, kurie išlaiko miesto istoriją gyvą. Istorijos ne tik padeda pažinti praeitį, bet ir moko bendrauti, geriau suprasti ir jausti kitą“, – sakoma festivalio pristatyme.

15min ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pristato Kaune gyvenančių tautinių mažumų atstovų istorijas. Pirmasis pasakojimas – apie Kaune gimusią ir augusią, čia šeimą sukūrusią N.Mažitovą.

Totoriai – gerbiama tauta

– Gimėte, augote, mokėtės ir iki šiol dirbate Kaune?

– Taip, o šeimą sukūriau maždaug prieš dešimtmetį. Auginame dvi dukras.

– Kokia yra totoriška šeima?

– Totoriškos šeimos vertybės ir moralės principai nesiskiria nuo bendrų visuomenės normų. Todėl totoriai visame pasaulyje yra gerbiama tauta, nes jie visada pasižymėjo ištikimybe duotam žodžiui ir lojalumu.

Dauguma totorių išpažįsta islamo religiją. Su šia religija susipažinau būdama 12 metų. Kai pirmą kartą atėjau į mečetę, viskas pasirodė labai artima. Man buvo paaiškinta, kokia čia bendruomenė, kuo ji tiki, kokie pagrindiniai tikėjimo principai. Su krikščionybe esu susipažinusi tik mokykloje.

Gyvename įprastą gyvenimą: šeima, darbas, giminių lankymas, pramogos ir panašiai. Kasdienybėje laikomės principo atlikti viską atsakingai ir nepriekaištingai pagal galimybes. Prie šių kasdienių darbų deriname ir savo religines apeigas, užsiimame savanoriška veikla Kauno musulmonų bendruomenėje.

Mūsų namuose kalbama prancūzų, anglų, rusų ir lietuvių kalbomis. Kartu su vyru laikomės vietinių ir religinių tradicijų, abu esame visų pirma musulmonai, o kultūriniai, tautiniai skirtumai tik paįvairina kasdienybę Aš pati nuo 2017 metų esu Kauno musulmonų bendruomenės sekretorė.

– Kaip susipažinote su būsimuoju vyru?

– Pagal islamo tradicijas, musulmonė moteris gali tekėti tik už musulmono vyro. Susipažinome bendruomenėje. Jis yra prancūzas musulmonas, turintis alžyrietiškų šaknų iš tėvo pusės.

Mūsų santuoka įvyko ne mečetėje, o tėvų namuose. Pagal islamo tradicijas, jaunikis dėl santuokos turi tartis su jaunosios tėvu, o šventikas (imamas) santuokos sudarymo metu tik patikrina, ar visos sąlygos yra išpildomos, ir ją registruoja bendruomenės Santuokos knygoje. Po kelių dienų padarėme šventę mečetėje, pakvietėme visus bendruomenės narius, paruošėme stalą.

Pagal islamo tradicijas, jaunikis dėl santuokos turi tartis su jaunosios tėvu.


Dukterys savaitgaliais lanko mečetę

– Kaip su vaikais kalbate apie totorišką, musulmonišką savo pusę?

– Vaikai labai myli Kauną, nes čia yra jų šeima, seneliai ir giminės. Jie lanko vietinę mokyklą, o savaitgaliais – Kauno mečetę, kurioje dalyvauja jos organizuojamoje veikloje ir apeigose.

Mečetėje veikia religinė mokykla, kur jie lanko Korano skaitymo pamokas, jungiasi bendrai maldai, o prasidėjus Ramadano mėnesiui – laikosi pasninko kartu su visais.

Vasaros metu jos susitinka su giminėmis, dalyvauja totorių vasaros mokykloje, ten susipažįsta su totorių liaudies dainų ir šokių kultūra, nacionalinės totorių virtuvės patiekalais ir mokosi šios kalbos pagrindų. Vaikai labai myli senelius iš abiejų tėvų pusės, todėl noriai mokosi arabų ir totorių kalbų.

– Ar gausi yra Kauno musulmonų bendruomenė?

– Ne, apie 500 narių iš Kauno miesto ir rajono. Aktyviausi žmonės, kurie prisideda prie šios bendruomenės, dirba savanorystės pagrindu. Visi mūsų nariai – skirtingų tautybių.

Pagal islamo tradiciją, bendruomenėje nėra toleruojamas rasizmas ar neapykanta kitai tautybei. Tai yra Dievo namai, į juos visi ateina vieno vedami – šlovinti Aukščiausiąjį.

Bet visgi didžiąją bendruomenės dalį sudaro studentai užsieniečiai, kurie atvažiuoja mokytis į Kauno universitetus. Taip pat verslininkai arba šiaip turistai iš musulmoniškų šalių arba Europos. Todėl per penktadieninę maldą po pietų ir per šventes čia susirenka labai daug žmonių. Vyrų pas mus daugiau nei moterų.

Per Ramadano mėnesio pasninką, bendruomenės organizuojamas vakarienes žmonių ateina daugiau. Sunkiai telpame mažojoje mečetėje, todėl kartais prie jos papildomai pastatome lauko palapinę.

Bendruomenė atgijo po vaikų vasaros stovyklos

– Koks jūsų santykis su mečete?

– Mečetė musulmonams buvo grąžinta 1990 metais, tuomet buvo atliktas kuklus remontas. Žmonių nebuvo labai daug, tik kelios šeimos.

Pirmą kartą į mečetę atėjau 1995 metais. Tuo metu bendruomenės pirmininkas buvo Jonas Ridzvanavičius. Prie šios bendruomenės atgimimo aktyviai dirbo profesorius Romualdas Makaveckas, Marytė Karnickaitė ir keli studentai iš musulmoniškų šalių.

Bendruomenė atgijo, kai įvyko pirmoji vaikų vasaros stovykla Raižiuose, Alytaus rajone. Čia sutikau daug totorių ir kitų tautybių vaikų, išpažįstančių islamo religiją.

Stovykloje mokėmės, kaip taisyklingai atlikti maldą, skaityti Koraną arabų kalba. Tai buvo mūsų pradžia. Nuo to laiko užsimezgė glaudus ryšys su visa Lietuvos musulmonų bendruomene, o geri santykiai palaikomi iki šiol.

– Kokios veiklos mečetėje organizuojamos?

– Mečetėje yra organizuojamos religinės apeigos: kasdienė bendruomeninė malda, šventinės maldos, vestuvės ir kitos.

Šias apeigas veda bendruomenės imamas. Ilgą laiką Kauno bendruomenės imamu buvo R.Jakubauskas, jam visada talkininkavo imamas, atvykstantis iš Turkijos.

Bet kai R.Jakubauskas išvyko į Vilnių, visas apeigas veda imamas iš Turkijos. Toks bendradarbiavimas tarp bendruomenės ir Turkijos vyriausybės jau trunka daug metų.

– Pats mečetės pastatas taip pat turi savo istoriją. Kokia ji?

– Caro laikais, dabartinė Ramybės parko teritorija buvo padalyta į keturias konfesijas. Katalikams, stačiatikiams, liuteronams ir musulmonams (anksčiau jie buvo vadinami mahometonais). Musulmonų sklype stovėjo medinė mečetė, imamo namas su sodu ir mokyklėlė. Dar netoli mečetės buvo atskira vieta, skirta laidojimui. Tai buvo aktyvi ir gyva bendruomenė.

Visa teritorija buvo aptverta tvora. Kai buvo minimos 500-osios Vytauto Didžiojo mirties metinės, Kauno musulmonų draugija kartu su Lietuvos vyriausybe nusprendė pastatyti mūrinę mečetę. Taip greičiausiai buvo bandoma įamžinti totorių, kaip tautinės mažumos, atminimą ir jų indėlį į Lietuvos kūrimą.

Turbūt tais laikais tautiniai klausimai buvo sprendžiami lengviau ir tolerantiškiau. Visi bandė prisidėti, nesvarbu, kokių įsitikinimų ir vertybių būta, visi kūrė nepriklausomą Lietuvą.

Mečetė buvo pastatyta 1933 m., kurį laiką joje vyko religinės apeigos, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ji buvo uždaryta ir nacionalizuota. Mečetės architektūra iš vidaus keitėsi daug kartų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Mečetė tamsiu paros metu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Mečetė tamsiu paros metu

– Ir keitėsi jos paskirtis?

– Čia veikė cirkas, biblioteka, Kauno archyvas, šalia pastato buvo pristatyta terasa ir fontanėlis. Autentiškas vaizdas liko tik iš išorės.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę mečetė buvo grąžinta Kauno musulmonų bendruomenei. Nuo to laiko iki šiol čia vyksta religinės apeigos ir bendruomenės gyvenimas.

2007 metais ir 2019 metais atlikus renovaciją mečetė įgavo savo stilių ir veikia kaip kultinis pastatas. Fontanėlis tapo žmonių poilsio zona, pristatyta suoliukų, o vietoje terasos – platforma renginiams organizuoti

Planuose – mečetės teritorijos sutvarkymas

– Kas rūpinasi paties pastato – mečetės – priežiūra?

– Pati bendruomenė privalo pasirūpinti, kad Dievo namai būtų patogūs ir saugūs visiems. 2019 metais atlikta Kauno mečetės renovacija padedant Lietuvai ir Turkijai.

Kitais metais bendruomenė planuoja įgyvendinti Kauno mečetės teritorijos sutvarkymo projektą, kuriame numatyta visą žemės sklypą aptverti ažūrine tvora, garbingai įamžinti šioje teritorijoje rastus totorių palaidojimus.

Mes negalime pamiršti šios vietos istorijos, turime ja pasirūpinti. Ateityje dar planuojama bendruomenės namo statyba, kuriame pagal galimybes norime įrengti vietinį muziejų-archyvą, administracines patalpas, kelias klases.

Šis pastatas yra būtinas, kad istorinė mečetė būtų tinkamai prižiūrėta, o teritorija – sutvarkyta.

Mes negalime pamiršti šios vietos istorijos, turime ja pasirūpinti.

– Kaip jūs dabar jaučiatės šioje teritorijoje, kaip ją vadinate? Parku, kapinėmis, kvartalu?

– Daugiau tai yra parkas arba skveras. Sakyti, kad kapinės, yra nejauku. Čia pat stovi vaikų gimnazija, todėl teigti, kad vaikai mokosi kapinėse būtų keista.

Nors visur pristatyta mažų paminklų, kurie primena apie buvusias senąsias kapines, apie likusius palaidojimus, bet niekas to nepaiso. Žmonės išdidžiai vedžioja šuniukus ir mėgaujasi parko ramybe.

Norisi, kad miestas pagaliau taisyklingai įvardintų šią vietą, ne kaip parką ar kapines, bet kaip keturių didžiųjų miesto religinių konfesijų sandraugą, toleranciją, draugystę. Taip parodytume, kad Kaunas yra Europos miestas, kuriame gera gyventi visiems. Ne tik iš kultūrinės pusės, bet ir iš religinės.

Datulės vežamos iš Saudo Arabijos

– Visi esame girdėję apie Ramadaną, tačiau jo prasmę, esmę žino toli gražu ne kiekvienas.

– Ramadanas yra ypatingas mėnuo, kuris apskaičiuojamas pagal mėnulio kalendorių. Kai jis ateina, tikintis musulmonas turi pradėti pasninkauti.

Jis privalo susilaikyti nuo maisto, gėrimo ir kitų draudžiamų dalykų nuo aušros iki saulėlydžio. Pasninkas trunka 29–30 dienų. Visą mėnesį musulmonas pasninkauja, skaito Koraną, bando daugiau melstis ir dvasiškai sustiprėti. Atpildas už teisingai atliktą pasninką yra nuodėmių atleidimas.

Jau kelis metus iš eilės pasninkas Lietuvoje prasideda vasarą. Buvo dienų, kai pasninkas truko apie 17 valandų, o lauke tvyrojo apie 30–35 laipsnių karščio.

Žiemą pasninkauti žymiai lengviau, nes dienos yra trumpos. Pasninkaujančiam pats nuostabiausias momentas – pasninko nutraukimo metas: išgeriant stiklinę vandens, tradiciškai užvalgant nelyginį skaičių datulių.

Kelis metus Kauno mečetei datulės vežamos tiesiai iš Saudo Arabijos datulių plantacijos. Tai sultingos, pamirkytos specialiame sirupe ir užkonservuotos vakuuminėje pakuotėje datulės.

Nutraukę pasninką ir užvalgę kuklią vakarienę, skubame į kasdienę naktinę maldą mečetėje. Kai naktis pasibaigia, vėl apsišarvuojame kantrybe iki pat vakaro.

Dienos metu būna silpnybių, tačiau tu žinai, koks yra apdovanojimas už visa tai. O jei sveikata neleidžia arba pasninkaujantis pradeda jausti silpnumą, jis privalo pasninką nutraukti. Už nutrauktą pasninką – „atpasninkaujama“ vėliau.

– Ar pasninkauti privalo visi be išimčių?

– Tie musulmonai, kurie serga arba privalo nuolat vartoti vaistus yra atleidžiami nuo pasninko. Jie už tas dienas turi pamaitinti skurstantįjį: nesvarbu, kokio tikėjimo ar tautybės. Kauno musulmonų bendruomenė kartais rengia tokias vakarienes, jos organizuojamos ir kituose Lietuvos miestuose ar kaimuose.

Besilaukiančios moterys taip pat turi išimčių. Būtent islamo religija paaiškina visas taisykles ir išimtis. Tie, kurie žino ir siekia religinių žinių, jiems šie klausimai yra lengvi ir suprantami.

– Ir paskutinis klausimas. Ką jums reiškia jūsų totoriška kilmė?

– Vienu sakiniu negaliu pasakyti. Kai totoriai imasi darbo, jie jį visada bando užbaigti iki galo.

Totoriškos kilmės žmonės laikosi duoto žodžio ir yra atsakomybės žmonės. Jie iš tiesų yra nuolanki ir lojali tauta. Tai žmonės, kurie didžiuojasi savo kilme ir man labai džiugu, kad Lietuvoje tautinės ir religinės mažumos nėra engiamos, o kaip tik palaikomos ir remiamos.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera