Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 24d. 19:15

Scenografas Aistis Lansbergas: teatre neįmanoma dirbti be emocijų

Aistis Lansbergas
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr. / Aistis Lansbergas

„Kartais aktoriai pyksta“, – sako Kaune dirbantis ir kuriantis scenografas Aistis Lansbergas. Tiesa, tai – jo „popamokinė“ veikla, mat A.Lansbergas dirba Kauno miesto savivaldybės kultūros skyriuje. Nutraukęs studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir jas pratęsęs Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete menininkas ir liko gyventi ir kurti Kaune. Nors jis – diplomuotas aktorius, tačiau sako supratęs, kad aktorystė – ne jam.

Naujausias A.Lansbergo darbas – jau rugsėjo 7-ąją ir 8-ąją Kauno kameriniame teatre vyksianti režisieriaus Gildo Aleksos spektaklio „Kandidas arba Optimizmo Mirtis“ premjera.

„Paprašykite kiekvieną keleivį papasakoti savo gyvenimo istoriją, ir jei atsiras bent vienas, kuris nebūtų dažnai keikęs savo gyvenimo ar kuris sau nebūtų nuolat kartojęs esąs nelaimingiausias žmogus, meskite mane žemyn galva į jūrą”, – teigia spektaklio kūrėjai.

Spektaklis palies jaunosios kartos ambicijų, idealizmo ir jaunatviško maksimalizmo skaudų susidūrimą su realybe, kurioje pragyvenimas, išgyvenimas ir sugyvenimas atima svajonių įgyvendinimo laiką, o vėliau – ir norą.

Šiemet A.Lansbergui įteiktas „Fortūnos“ diplomas už trijų G.Aleksos spektaklių – „Otelas“, „Vėjo prigimtis“ ir „Zygfrydas“ – scenografiją.

Pats A.Lansbergas sako, kad kartais jam juokinga save vadinti scenografu. Tiesiog, sako jis, ši veikla taip išsirutuliojo – neplanuojant.

Žmogus, liekantis už paradinės spektaklio pusės, žmogus, į kūrinį žvelgiantis pro režisieriaus akinius.

– Aisti, kokia būna būsimojo spektaklio pradžia?

– Dažniausiai tai būna mūsų pokalbis su režisieriumi. Jis pasako, ką statys ir kaip tai įsivaizduoja. Tu arba sutinki, arba ne. Jei ne, tada siūlai režisieriui savo liniją, kaip tau atrodo, kad būtų logiškiau ir geriau. Jau po to prasideda darbas su aktoriais.

Vėliau pristatai maketą, koncepciją, stebi, kaip vyksta scenografijos gamyba. Dar priklauso ir nuo spektaklio. Spektaklyje „Otelas“ viską dariau pats: daiktus surankioji, ko reikia, visą rekvizitą.

– Kiek laiko scenografas praleidžia su režisieriumi?

– Stengiesi kuo daugiau. Stengiesi, kad jam kuo mažiau būtų pašalinių rūpesčių ir jis galėtų laiką skirti kūrybai ir darbui su aktoriais. Man atrodo, kad kartais laiko tam skiriu per mažai, o to reikia, kad galėtum pajusti procesą.

Bet laikas yra sąlyginis dalykas. Tu „vaikštai“ su tuo darbu, esi su juo visur, visada. Pirminis procesas yra vidinis. Tai mintys apie tai, kaip scenografija galėtų veikti. Kaip galėtų patrukdyti aktoriams. Nevengiame jiems sukelti iššūkių.

Iš pradžių atrodė, kad kiekvienas butas yra per mažas, o žiūrovų jame per daug.

– Vienas iš spektaklių – „Otelas“ – yra ištisinis iššūkis. Aktoriai vaidina bute, kambaryje, kur žiūrovai kartais tik per žingsnį. Negana to, pasirodymo erdvė vis kita – kaskart tai kitas, sovietmetį primenantis butas.

– Man iš karto labai patiko ši mintis, degiau šia idėja. Man atrodė, kad jei žmogus neateina į teatrą, tai teatrą tu gali nunešti žmogui. Teko susitikti su daug keistų žmonių, įdomus procesas ruošiantis pasirodymui. Po pirmųjų „Otelo“ spektaklių aktoriai pyko. Dabar jau įsivažiavo.

Su šiuo spektakliu viskas buvo labai paprasta: susodiname į kambarį 15 žmonių ir aktoriai turi suvaidinti valandos tragediją. Pirmieji spektakliai buvo sunkūs. Iš pradžių atrodė, kad kiekvienas butas yra per mažas, o žiūrovų jame per daug.

Su „Vėjo prigimtimi“ irgi buvo ką veikti. Vienam iš aktorių buvo nepatogu, nes jis visą spektaklį vaidina neliesdamas kojomis žemės.

Scenoje pastatėme stilizuotą aukštos įtampos stulpą ir aktorius buvo ant jo, paskui kabėjo viename taške. Spektaklis apie parašiutininką ir reikėjo tvyrojimo ore pojūčio.

Linos Astrauskės nuotr. /Spektaklis „Otelas“ Jonavoje
Linos Astrauskės nuotr. /Spektaklis „Otelas“ Jonavoje

– Kaip tokią idėją priėmė pats aktorius?

– Žinojome, kad anksčiau jis užsiiminėjo parkūru. Juo tikėjome ir pasitikėjome. Jis pasitikėjo komanda. Aišku, baimės buvo ir jos yra iki šiol. Kiekvieną spektaklį žiūri ir nesi tikras, ar aktorius visą laiką jaučiasi saugiai.

– Kokie iššūkiai, kalbant apie scenografiją, buvo spektaklyje „Zygfrydas“?

– Gal pati forma. Buvo šviesu, futuristiška, siekis – parodyti to laikmečio ateitį. Iš scenografinės pusės buvo svarbi estetika. Labai anksti turėjau sprendimo variantus ir jų iki galo laikėmės. Norėjome padaryti gana mobilią scenografiją, kuri judėtų, apšvietimas būtų paprastas. Man scenografijos kūrimas apskritai yra kaip žaidimo forma. Sunku tai pavadinti iššūkiu. Tiesiog bandai, ir žiūri, kas veikia.

– Kada pasimato viso spektaklio vaizdas?

– Dažniausiai pradeda matytis šviesų montažo metu, kai pradedi žaisti su stambiais ir siaurais planais, ryškėja visas bendras vaizdas. Bendram vaizdui išgauti yra paskutinės savaitės.

D.Ališausko nuotr./Spektaklis „Zygfrydas“
D.Ališausko nuotr./Spektaklis „Zygfrydas“

– Sakoma, kad prieš premjerą režisieriaus geriau nekalbinti. O scenografas? Taip pat jaučia įtampą?

– Faktas, kad taip. Man apskritai atrodo, kad be emocijų teatre neįmanoma dirbti. Streso daug, įtampų daug, sprendimo priėmimas turi būti staigus ir geras. Bet jei viskas eitų kaip sviestu patepta, klausimas, ar mes įgyvendintume tai, ko siekiame ir norime.

– Pačiam nesinori vaidinti?

– Jau seniai ne. Aš daugiau atsakomybės jaučiu būdamas už scenos, negu eidamas vaidinti. Gal dėl to, kad neturėjau didelių ir svarbių vaidmenų, visiškai nepasiilgau vaidybinio streso. Susigyvenau su stresu būnant už.

Kartais net galvoju, kad per daug jaudinuosi ir nervinuosi, kai scenoje vyksta veiksmas, nes juk realiai nieko jau negaliu pakeisti. Šviesą galiu perjungti, bet tik tiek.

Teatras yra komandinis darbas. Muzika, režisūra, kostiumai – turi būti bendras vaizdas. Jei to nebus, neturėsim bendro kūrinio, o matysim atskiras detales – veikiančias ar neveikiančias.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Aistis Lansbergas
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Aistis Lansbergas

– Po studijų likote gyventi ir dirbti Kaune. Kokia jūsų nuomonė apie Kauno kultūrinį lauką, ką jame pastebite?

– Kai važiavau į Kauną studijuoti, man atrodė, kad tai gera terpė kurti, dirbti ir daryti, nes tas kultūros laukas yra mažesnis, nei Vilniaus. Kaune daugiau laisvės, mažiau konkurencijos.

Labiau Kaune norėtųsi nepriklausomų kūrėjų, jauno balso trūksta, kalbančio apie kultūros problemas. Tačiau jei palygintume, kas buvo seniau, tai pokyčiai matosi. Būtų gerai, kad jie nesustotų. Viskas yra geryn, aišku, visada bus nepatenkintų ir patenkintų.

– Ko tikitės iš miesto ir rajono virsmo, ypač Europos kultūros sostinės kontekste?

– Tikiu idėja, kad į kultūrą įjungus bendruomenes atsiras daugiau bendrumo, atsiras kitoks požiūris į žiūrovą, o žiūrovo – į kultūrą. Tai – kaip siekiamybė, ir tikiuosi, kad ją pavyks įgyvendinti. Mes dar neišmokę kauniečio džiaugtis kultūra, eiti į renginius ne tam, kad kažkuo save nustebintų, o tam, kad pasidžiaugtų renginiu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas