Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 30d. 17:00

2019-ieji lietuviškame kine. In memoriam „Sidabrinėms gervėms“

„Sidabrinės gervės“ apdovanojimų svečiai
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų svečiai

„Sidabrinės gervės“ mirė ramiai, be klyksmo. Tiesa, buvo užkulisiuose besipiktinančių, buvo tų, kurie dar bandė gelbėti nacionalinių kino apdovanojimų idėją, tačiau viešojoje erdvėje iš esmės liko tylu – atrodė, kad beveik niekam, įskaitant ir pačius kino kūrėjus, tų apdovanojimų nė nereikėjo. Nors reikia.

„Sidabrinių gervių“ istorija prasidėjo 2008-aisiais. Per tą laiką buvo visko: komercija persunktų ceremonijų, kurioms neretai būdavo priskiriamos mokyklos šimtadienius primenančios temos, tai atsirandančių, tai dingstančių nominacijų, labai keistų reklaminių kampanijų ir dar keistesnių transliacijų. Tačiau kartu buvo ir reikšmingų įvertinimų, skiriamų kino kūrėjams ir tiems, kuriuos šiandien jau laikome legendomis.

Tada atėjo 2019-ieji. Iš pradžių buvo kalbama apie tai, jog „Sidabrinių gervių“ ceremonija įvyks, tačiau iš gegužės-birželio mėnesių bus perkelta į rudenį. Oficiali priežastis – Lietuvių kino akademijoje (LiKA), kuri buvo „Sidabrinių gervių“ organizatorė, užtrukusi pertvarka. Apie akademijos finansines problemas, kurios jau tada turėjo badyti akis, buvo nutylėta – o galbūt kaip tik tuomet prabilus apie realią situaciją būtų pavykę surasti pagalbos iš šalies? LiKA nariams patyliukais pradėjus kalbėti apie galimą organizacijos pabaigą, akademijos vadovybė nuo žiniasklaidos atsitvėrė tylos siena, kol liepos 5-ąją galiausiai pranešė – LiKA bankrutuoja.

Tikslios skolos sumos LiKA vadovybė taip ir neįvardijo, o atsakomybė dėl šios situacijos buvo permesta ant organizacijoje jau kurį laiką nebedirbančių asmenų. Kitaip tariant, kaltų kaip ir nėra. Daugiau nei dešimtmetį gyvavusių „Sidabrinių gervių“ – taip pat.

Užkulisinių kalbų apie tai, kodėl iki paskutinės minutės stebėjome lėtą laivo grimzdimą, buvo daug. Galbūt nugalėjo pozicija nenešti nešvarių skalbinių į viešumą, galbūt sužaidė ambicijos, o gal tiesiog pritrūko geresnės vadybos. Pastarąją prielaidą nesunkiai galima pritaikyti ir „Ąžuolų“ apdovanojimams, skiriamiems geriausiems šalies operatoriams, kurių nominantai paskelbti, o nugalėtojai išrinkti, tik niekaip neapdovanojami. Vis laiko ir pinigų pritrūksta.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Operatorių apdovanojimų ceremonija Šv.Kotrynos bažnyčioje
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Operatorių apdovanojimų ceremonija Šv.Kotrynos bažnyčioje

Stebint iš šalies, šioje liūdnoje 2019-ųjų lietuviško kino apdovanojimų istorijoje pritrūko dar kai ko – sveiko kino bendruomenės pykčio. Pykti mažoje industrijoje, kur visi vieni kitus pažįsta, yra sunku. Bet pykti, ir pykti garsiai, kartais reikia – tik taip būsi išgirstas, tik tuomet tavo srities problemos išsprūs iš profesinio lauko ribų ir, deja, tik tokiu atveju galima tikėtis, jog tavo galvos skausmas taps už šią sritį atsakingų institucijų galvos skausmu.

Lietuviškam kinui ilgą laiką buvo priverstinai ugdomas pakantumas. Per mažam finansavimui, pernelyg lėtoms institucinėms pertvarkoms, per giliai įsišaknijusiems stereotipams apie lietuvių kino kūrėjų nepajėgumą. Šiandien situacija keičiasi – finansavimas išaugo, o lietuvių režisieriai keliauja po prestižinius kino festivalius, po truputį prisijaukindami ir skeptišką žiūrovą čia, namuose. Tačiau susidaro įspūdis, jog smūgiams imunitetą įgavę kino bendruomenės nariai kartu yra ir susitaikę su smūgių neišvengiamybe. Galbūt dėl to nemaža dalis jų, nors kūryboje demonstruoja drąsą, viešojoje erdvėje dažniau renkasi stoišką tylą.

Tačiau tai, kad nacionaliniai kino apdovanojimai mirė ir šiemet kino kūrėjai liko be jokio įvertinimo, nėra smulkmena, kurią galima pamiršti naujų įvykių sraute.

„Sidabrinės gervės“, kad ir kokius pavidalus beįgytų, visada buvo atskaitos taškas, leidžiantis pažvelgti atgalios ir įvertinti, koks buvo lietuviško kino derlius. Jos leisdavo paskatinti tuos, kuriems profesinio kelio pradžioje šis įvertinimas yra kaip niekad reikalingas, ir tuos, kurie tais metais rašė lietuviško kino istoriją.

Svarbus čia ir proziškesnis, bet kino kūrėjams ypač svarbus aspektas. Laimėtas nacionalinis kino apdovanojimas ar pelnyta vieta nominantų sąraše, veria naujas profesines duris. Kūrybinių dirbtuvių organizatoriai, festivalių programų sudarytojai, tarptautiniai partneriai – visiems jiems šis įrašas autoriaus CV sako daug ir gali tapti svarbiu veiksniu industrijoje, kurioje konkurencija yra milžiniška.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./„Sidabrinės gervės“ 2018 apdovanojimai
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./„Sidabrinės gervės“ 2018 apdovanojimai

Apmaudžiausia turbūt tai, jog nors kino kūrėjai liūdną apdovanojimų mirtį pasitiko tyliai, savo darbais, kurių nacionalinės premjeros įvyko per pastaruosius pusantrų metų nuo paskutiniųjų „Sidabrinių gervių“ ceremonijos, jie buvo kaip niekad garsūs. Atrodo svarbu čia paminėti bent dalį jų, nes, regis, turėjome tikrą debiutų metą.

Bene ryškiausiai tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje erdvėje nuskambėjo dokumentikos debiutai. Aistės Žegulytės „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus“ ir Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“ kvietė pažvelgti į kitas gyvybės formas, o per iš pirmo žvilgsnio į šalį nukreiptą žvilgsnį – patyrinėti save. Nors kompoziciškai pakankamai skirtingi, abu filmai atrodo artimi ne tik dėl temos, bet ir dėl režisierių demonstruojamos pagarbos žiūrovui – čia jam niekas nesugromuluota, nepaaiškinta, neįvilkta į jaukų naratyvo rūbą.

Vaidybinio kino debiutai šiemet pūstelėjo naujų vėjų ir leido patikėti, kad autorinis kinas gali būti aktualus, žiūroviškas, artimas. Marijos Kavtaradzės filmas „Išgyventi vasarą“ tapo tikru įvykiu lietuviškame kine. Ne tik dėl to, kad prabilo apie vis dar per retai Lietuvos kultūros lauke reflektuojamas psichinės sveikatos problemas, bet ir todėl, kad įrodė, jog skaudžius dalykus galima ir išjuokauti, ir išverkti, jei tik atrandi tuos aktorius, kuriais žiūrovas ekrane besąlygiškai tiki. Savo švelnumu, autentiško santykio su praeitimi pojūčiu papirko Tomo Vengrio „Gimtinė“, o Ernesto Jankausko filmas „Čia buvo Saša“, pasakojantis apie įsivaikinti norinčią porą, sėkmingai užpildė už širdies griebančių, tačiau nemanipuliatyvių dramų nišą lietuviškame kine.

Debiutus išgyveno ir tie, kuriuos sunku laikyti debiutantais, taip įnešdami daug šviežios kūrybinės energijos.

Su trumpametražiu kinu daug metų sietas Arturas Jevdokimovas pirmą kartą pasirodė ilgoje distancijoje – jo filmas „Second Hand“, pasakojantis apie lietuvių dėvėtų drabužių versliukus Didžiojoje Britanijoje, įrodė, kad lietuviška dokumentika iš egzistencinių aukštybių gali tvirtai atsistoti ant žemės, o ant tos žemės, jei tik gerai įsižiūrėsi, rasi daug sveiko absurdo. Mantas Kvedaravičius, anksčiau kūręs dokumentiką, debiutavo hibridiniame kine, ir privertė žiūrovus gerokai palaužyti galvą, žiūrint „Partenoną“. Ir net Audrius Stonys, Lietuvos dokumentikos metras, kurio niekaip nepavadintum debiutantu, išbandė naują formatą – filmą „Laiko tiltai“, kuris kviečia į pažintį su Baltijos šalių poetinės dokumentikos meistrais, režisavo duetu, drauge su latvių režisiere Kristina Briede.

Kaip jau tapo įprasta, lietuviški trumpametražiai filmai, nors neretai išsprūsta iš žiūrovų domėjimosi lauko, pulsuoja potencialu ir tampa pažadu, jog viskas bus gerai – jei tik šie žmonės galės toliau kurti. Todėl belieka su nekantrumu laukti kitų metų ir naujų Lietuvos kino kūrėjų darbų: išskirtinį kūrybinį braižą atradusio Lauryno Bareišos, šiuo metu lietuviškame kine geriausiai humorą valdančio Tito Lauciaus, vizionieriškos Skirmantos Jakaitės, visas dramaturgijos taisykles laužančio Jevgenijaus Tichonovo, talentingai sukonstruotų Kamilės Milašiūtės, Klaudijos Matvejevaitės, Marijos Stonytės ir kitų režisierių filmų.

Jūs ir jūsų kolegos, dirbantys Lietuvos kine, visi tie, kurių filmai sėkmingai pristatomi užsienyje, tačiau dar nespėjo sulaukti premjeros namuose, ir tie, kurių dėka radosi svarbios kino iniciatyvos šiapus ekrano – tai, kad jūs ir jūsų darbai liko neįvertinti, yra neteisinga. Tai, kad niekas už tai neprisiėmė atsakomybės, o šis klausimas buvo patogiai paverstas vienos organizacijos problema, yra neteisinga. Tai, kad nacionaliniai kino apdovanojimai ir jų organizavimas šioje šalyje nuolat stokoja politinės valios, yra neteisinga. Supykite pagaliau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas