Dabar populiaru
15min ŽIŪRĖK
Publikuota: 2017 balandžio 5d. 18:05

Ar įvyko lūžis lietuviškame kine?

Filmo „Amžinai kartu“ stop kadras
Filmo „Amžinai kartu“ stop kadras / Filmo „Amžinai kartu“ stop kadras

Mielas redaktoriau, klausi, ar galima apčiuopti lūžį šiuolaikiniame lietuviškame kine? Tai vienas tų klausimų, kurį palydi gilus atodūsis arba nebyli ilga pauzė, tikintis, kad klausiantysis tėra mandagiai, bet neatkakliai smalsus arba pakankamai nuovokus suprasti, kad pašnekovei šis nėra pats mieliausias, todėl užduos kitą.

Bet kadangi mus skiria / jungia interneto ryšys, ekranai, dar kaži kokios mašinos, jų funkcionavimą užtikrinantys prietaisai – Tu šios neverbalinės raiškos negalėjai pamatyti ar pajausti, o aš nutylėjau, sutikdama atsakyti. Skubu paaiškinti – toks užkadrinis vangumas nėra susijęs su pačiu klausimu: jis geras, aktualus, nelengvas. Abejingumas labiau kyla iš mano pačios nuostatų lietuviškojo kino atžvilgiu, prieštaringų minčių jį apmąstant.

Lietuviškas kinas, kaip ir visa mūsų valstybė, – „tarpinėje būsenoje“, kurią neseniai bandė apmąstyti Karolis Kaupinis. Tik, kitaip negu Karolis, šią būseną kine suprantu vienprasmiškai – tai būsena, kurioje užstrigome, drąsesni proveržiai dar per menki ir per mažai įtakingi, kad pagreitintų pokyčius, o stagnavimą lemiantys veiksniai pernelyg dominuoja, kad leistų prasiveržti naujesniems ieškojimams.

Lūžio lietuviškame kine su bičiuliais laukiame ne vienerius metus, o jo kontūrus ėmėme įžvelgti prieš penkerius ar ketverius metus, kai pasirodė režisierės Giedrės Beinoriūtės pirmosios auklėtinių kartos darbai.

Lūžio lietuviškame kine su bičiuliais laukiame ne vienerius metus, o jo kontūrus ėmėme įžvelgti prieš penkerius ar ketverius metus, kai pasirodė režisierės Giedrės Beinoriūtės pirmosios auklėtinių kartos darbai. Tąkart išsiskyrė Ievos Veiverytės, Andriaus Blaževičiaus kūriniai, kuriuose ryškėjo naujos raiškos priemonės (kaip?) ir temos (apie ką?). Sekdami kitų šalių patirtimi (rumunų), net bandėme suteikti svarų pavidalą, klausdami, ar čia jau ta „Naujoji banga“ lietuviškame kine? Tada sutarėme, kad kelių trumpametražių filmų nepakanka permainoms paliudyti, reikia palaukti ilgametražių debiutų. Šį kuklų sąrašą netrukus ėmė pildyti daug žadantys jaunesnės kartos Marijos Kavtaradzės, Jurgio Mačiulio, Karolio Kaupinio, Kamilės Milašiūtės ir kitų pirmieji arba antrieji trumpametražiai bandymai, sustiprinę permainų nuojautą. Beje, lūžį suprantu kaip kryptingą judesį, o ne pavienę pastangą keisti nusistovėjusią tvarką. Manto Kvedaravičiaus Barzakh (2011), Igno Jonyno Lošėjas (2014), Alantės Kavaitės Sangailės vasara (2015) – Lietuvos kinui svarbūs darbai, tačiau, reikia pripažinti, tai pavieniai, skirtingi, į kryptingą pastangą taip ir nesuaugę kūriniai.

Minėti jauni žmonės atstovauja skirtingų patirčių kartoms (dvidešimtmečių ir trisdešimtmečių), tačiau jos pernelyg nenutolusios, kad būtų atskirtos. Be to, daugumos šių autorių filmams būdingi tapatūs bruožai, todėl tebūnie tai – ta pati, viena karta. Ji bando suprasti savą laiką, kasdieną, aplinką, kurioje gyvena, jai artimos nepritekliaus, susvetimėjimo temos, jos filmų personažai bando patirti ir suprasti į paraštes išstumtus, užgniaužtus jausmus. Tai karta, kuri nevengia akistatos su tikrove, nebėga į mišką, dykumą, ateitį ar praeitį, savais filmais nesiekia išgyventi „egzotinės“, jų gyvenimus praskaidrinančios patirties. Tai didesniame ar mažesniame mieste augusi karta, todėl jų filmų herojų erdvė – baras, Lentvario gatvė, apšnerkšta Žirmūnų laiptinė, Balsių „betoninio baroko“ ar mokyklos kiemas.

Jos ir jie įkvėpimo semiasi iš savo, savo tėvų, draugų, visuomenės, kurioje gyvena, todėl jų herojų dialogai gyvi, girdėti, aktualūs (scenarisčių Birutės Kapustinskaitės ir Teklės Kavtaradzės dėka). Ši karta, kad ir nerangiai, bando ieškoti, siūlyti savą stilistiką – garsas ir vaizdas formuoja vientisą diagezę, dažniausiai perdėm realistinę, niauktą, apytamsę, „trash’inę“, tokią, kuri netinka idealiai Lietuvos gamtai ir kloniams. Ji nepataikauja žiūrovėms ir žiūrovams, nekuria neregėtos, įsimintinos kinematografinės patirties, nespekuliuoja muzika. Tas vaizdo ir garso santūrumas suprantamas kaip bandymas priartėti prie būsenų, kurių mes privengiame ir nenorime matyti, ypač kino teatre, į kurį dauguma išsiruošia atitrūkti, o ne kaktomuša susidurti su kasdiena, nuo kurios mėgina bent trumpam pabėgti. Jei pripažinčiau, kad lietuviškame kine vyksta naujos kino srovės judėjimas, ir ieškočiau jai pavadinimo, tikrai jame įskiepyčiau „realizmą“ – bet ne naująjį (kaip pokario Italijoje) ir ne socialinį (ne socialistinį, o socialinį, kuris užgimė Didžiojoje Britanijoje), gal kasdienybės?..

Na, gerai, nekantriai tarstelsi – įtikinai, kažkas keičiasi, bet kas tą kaitą trukdo vadinti lūžiu? Pripažinti, kad lūžis vyksta, trukdo kelios dvejonės, kylančios iš lokalaus ir tarptautinio konteksto. Įprasta manyti, kad trumpametražis vaidybinis filmas – tai tėra daigas, iš kurio matyti, ar žmogus geba kurti, ar ne, ar talentingas, įdomus, savitas ir t. t. Žinoma, šią sampratą taikau konvenciniam vaidybiniam kinui – ne dokumentiniam, eksperimentiniam ar animaciniam. Trumpametražis – tai ilgametražio filmo juodraštis, jėgų išbandymas, mokymosi rezultatas, tikintis, kad visa branda, meistriškumas išsprogs ilgojoje versijoje. Tiesą pasakius, žinant, kokios Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokymosi sąlygos, stebuklas, kaip tie trumpi filmai atsirado, nes ten trūksta visko – ir žinių, ir priemonių: gerų mokytojų, techninių sąlygų klaidoms, bandymams ir eksperimentams.

Deja, kad ir koks daug žadantis trumpametražis kinas būtų, ne visi ir visos ryžtasi ilgametražiui debiutui. Lietuvoje jam ryžtis reiškia – penkerius ar šešerius metus nuosekliai dirbti (rašyti, taisyti scenarijų, burti komandą, nenuilstant ieškoti finansavimo, rengtis filmuoti ir filmuoti, kovoti su nepalankia lietuviška platinimo sistema, bandyti parduoti / parodyti filmą tarptautinei auditorijai). Antai minėtos „lūžio“ daigus demonstravusios kartos ilgametražių debiutų reikėjo laukti net šešetą, septynetą metų: Linos Lužytės Amžinai kartu pasirodė sausį, o Andriaus Blaževičiaus Šventasis tepasirodys rudenį (tiesa, festivalio Kino pavasaris programoje – vienas seansas). Jaunesnių kūrėjų darbų teks laukti dar trejetą ar penketą metų, vadinasi, vykstantį „lūžį“ tikrinsime ir matuosime bent gerą dešimtmetį.

Klausi, kodėl taip ilgai viskas trunka?

Tačiau atrasti tuos, kas patikėtų mažai kam žinomu lietuvišku kinu, o dar pradedančia autore ar autoriumi, sudėtingas iššūkis. Pajėgesnių valstybių prodiuseriai žvelgia nepatikliai, nes negali patikėti, kad už 200 000 Eur galima susukti filmą, todėl įžvelgia kaži kokią klastą.

2012 m. įsteigtas Lietuvos kino centras gerokai sustiprino kino bendrijos pajėgas, palengvino finansinių resursų administravimą, praskaidrino vertinimo kriterijus, sustiprino lobistinę galią derantis dėl didesnio finansavimo, tačiau gaunamų pinigų, žinoma, nepakanka. Remiantis esama nerašyta tvarka, debiutantams ir debiutantėms finansavimas skiriamas dviem filmams, likę už brūkšnio laukia kitų metų. Todėl – geriausiu atveju – kasmet pradedami kurti du savo jėgas bandančių kūrėjų filmai, o kaip greit juos išvysime, priklausys ir nuo tarptautinių derybų, ir vietinių platintojų geranoriškumo. Pasirūpinti tarptautiniais partneriais suskumba dauguma, nes kooprodukcinis dėmuo leidžia pretenduoti į didesnę finansavimo sumą. Tačiau atrasti tuos, kas patikėtų mažai kam žinomu lietuvišku kinu, o dar pradedančia autore ar autoriumi, sudėtingas iššūkis. Pajėgesnių valstybių prodiuseriai žvelgia nepatikliai, nes negali patikėti, kad už 200 000 Eur galima susukti filmą, todėl įžvelgia kaži kokią klastą. Belieka vargingesni kaimynai (lenkai, latviai, estai, rumunai), su kuriais įprastai suderama investicija paslaugomis. Tai reiškia, kad mažiau darbo gauna vietiniai operatoriai, montuotojai, garsistai, postprodukcijos kūrėjai, žodžiu, tie ir tos, kurių sąskaita suderamas tarptautinis indėlis.

Įveikus tarptautinio bendradarbiavimo kliuvinį, tikintis, kad jis bus galutinis ir nekintantis (o tai reta), vyksta pasirengimas filmavimui ir pats filmavimas (užtrunka metus), lygiagrečiai – premjerinės datos Lietuvoje derinimas (derybos prasideda daugmaž prieš dvejus metus). Jei kūrėjai ambicingi ir norės, kad kūrinį išvystų ne tik arthausinių kino teatrų (Skalvijos, Pasakos, Romuvos, Garso) auditorija, bet ir didžiausio bei vienintelio, vadinasi, monopolinio tinklo Forum Cinemas žiūrovai, jo rodymas priklausys nuo pastarojo nuotaikos ir noro. Neabejoju, kad šios bendrovės veikla ateityje (pavyzdžiui, rašant Lietuvos kino istoriją) bus pelnytai įvardinta ekonomine cenzūra: jei filmas nepatiko, nepaisant susitarimo, jis gali būti iš viso nerodomas arba rodomas prasčiausiu metų, dienos laiku, arba ribojama jo reklaminė sklaida. Taigi filmo pasirodymas nuobodus ir lėtas procesas, kuriam pagreitėti nepadeda lietuviškos realijos.

Ar tikrai išgyvename lūžį kine, verčia abejoti ir platesnis kontekstas. Pripažįstu, kad su kiekvienu naujosios kartos filmu stipriai pasistūmėjame: Lužytės Amžinai kartu ardo klišinę filmų pasakojimo struktūrą, siūlo nepaviršutiniškus charakterius, mizanscena, vaizdas netrukdo, o padeda charakteriams skleistis. Tai filmas, po kurio premjeros nereikėjo paslapčia slysti sienomis, vengiant akistatos su kūrybine grupe. Būsimos premjeros tebelaukiantis Blaževičiaus Šventasis, pratęsdamas kasdienybės temą, demonstruoja meistrišką režisūrą, net neabejoju, kad dauguma po šio filmo tarstels: matai, ir mes mokam kurti filmus. Tačiau visi šie bruožai tėra lokalūs privalumai ir pasiekimai, kurie ištirpsta tarptautiniame kontekste. Man regis, lūžiui rastis nepakanka gerai išmanyti amatą ar pataikyti į temą. Kasdienybės realizmas – neišskirtinis: buvo rumunų, rusų, yra graikų, izraeliečių kine. Jis dažnai įvardijamas kaip eilinė festivalinė klišė.

Mielas redaktoriau, klausi, tai ko gi reikia, kad pagaliau įvyktų taip laukiamas lūžis? Savitos stilistikos, išskirtinio braižo, kažko tokio, ką kadaise apčiuopė septinto (Robertas Verba, Henrikas Šablevičius, Almantas Grikevičius, Vytautas Žalakevičius) ir dešimto dešimtmečio (Šarūnas Bartas, Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Valdas Navasaitis) kartos. Tam rastis padėtų iš pradžių bent patenkinamos mokymosi sąlygos ar intensyvūs besimokančiųjų mainai, tikintis, kad kitokie kontekstai, skirtingos patirtys ir kino mokyklos įkvėps atvirumo eksperimentams, drąsos laužyti formos klišes. Tiesą pasakius, eksperimentai, atrodo, mažai tikėtini lietuviškame kine. Mes labai konservatyviai suprantame kiną, išstumiame į paraštes bet kokius nekonvencinius bandymus kaip neatitinkančius „kinematografinės vertės“. Kiną, skirtą kino teatro ekranui, kuriantys galėtų plėsti regą įkvėpimo semdamiesi iš platesnio akiračio menininkų (kad ir Deimanto Narkevičiaus, Emilijos Škarnulytės). Lūžį sustiprintų ir visų minėtų slenksčių įveika: finansavimo didinimas, vietinės platinimo sistemos užtikrinimas.

Taigi, kantrybės, redaktoriau. Dar šiek tiek luktelkime.

Vilnius, 2017 m. kovo 9 d.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive