Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 17d. 17:36

Berlynalės dienoraštis: kam kurti apie herojus, jei gali kurti apie žmones?

Kadras iš filmo „The Souvenir“ 15min iš Berlyno
Agatha A. Nitecka nuotr. / Kadras iš filmo „The Souvenir“

Kol vieni režisieriai į savo personažus žiūri kaip į gyvus, sudėtingus, dramaturgijai nebūtinai paklūstančius žmones, kiti iš jų daro herojus, kurių dialogai primena ne tikrus pokalbius, o į kino ekraną perkeltas pasakėčios eilutes. Apie tai – J.Hogg „Suvernyro“, W.Xiaoshuai „Iki, mano sūnau“ ir A.Holland „Pono Joneso“ apžvalgose iš šių metų Berlyno kino festivalio.

Suvenyras / The Souvenir

Joannos Hogg filme „Suvenyras“, „Sundance“ festivalyje apdovanotame Didžiuoju žiuri prizu pasaulio kino kategorijoje, o Berlynalėje pristatomame „Panoramos“ programoje, nuolat grįžtama prie XVIII a. Jeano-Honore Fragonardo to paties pavadinimo paveikslo. Jame matome jauną, rausva suknele vilkinčią moterį, kuri, stovėdama profiliu, medyje raižo mylimojo inicialus. Ją, gaubiamą minkštos šviesos srauto, ištikimai stebi greta tupintis šuo.

Kai jauna kino studentė Julie (akt. Honor Swinton Byrne) galerijoje stabtelės prie šio paveikslo, pasakys, jog vaizduojama moteris jai atrodo liūdna. Anthoniui (akt. Tom Burke) moters liūdesio nematyti – jis paveiksle įžvelgia jos ryžtą. Kiek kartų dar susidursime su situacija, kai jiedu tą patį dalyką matys skirtingai?..

J.-H. Fragonardo paveiksle nesunkiai galima išskaityti pasišventimo, ištikimybės, tikėjimo mylimuoju temas – visos jos bus iki pašaknų išnarstytos į XX a. pab. nukeliančiame J.Hogg „Suvenyre“.

Nicola Honor nuotr./Kadras iš filmo „The Souvenir“
Nicola Honor nuotr./Kadras iš filmo „The Souvenir“

Tačiau jungtys tarp filmo ir paveikslo yra ne tik siužetinės. J.-H.Fragonardas buvo rokoko dailininkas, saloninės kultūros puoselėtojas, vadinasi, tas, kurio figūra ir kūryba yra sietina su aukštuomene. Julie taip pat visada buvo privilegijuotoje pozicijoje – jos šeima turtinga, ji pratusi lankytis prabangiuose restoranuose, o miegoti ištaigingoje lovoje. Iš šio burbulo mergina mėgina išlipti kino akademijoje rinkdamasi kurti šeimyninę dramą apie darbininkų klasę, tačiau jos dėstytojai stebisi – kodėl ji imasi kalbėti apie tai, kas taip toli jos pačios patirčiai?

Į šį klausimą Julie dorai atsakyti negali, tačiau atsakymo ieško gerokai lėčiau, kai sutinka už ją vyresnį Anthony ir jį įsimyli. Keliauja su juo pasižiūrėti Fragonardo, vakarieniauja su draugais, vyksta į Veneciją. Klausosi, kai šis abejoja jos idėjomis, ir naiviai džiaugiasi – kad ir kaip klostytųsi visa kita, bent jau turiu jį. Julie nepastebi, kad šie santykiai tampa toksiški, kad Anthony vis dažniau prašo paskolinti pinigų, kad jis turi priklausomybę. Kai tai galiausiai paaiškėja, Julie supranta, kad ir vėl įsivėlė į istoriją, kuri neturi nieko bendra su ligšiolinėmis jos patirtimis.

Visi Joannos Hogg filmai (jų kol kas buvo keturi: „Svetimi“ (Unrelated, 2007), „Paroda“ (Exhibition, 2013), „Archipelagas“ (Archipelago, 2010) bei „Suvenyras“) yra niuansuoti ir subtilūs. Retos ypatybės šiuolaikiniam kinui, kuriame personažai dažnai turi tik tiek savybių ir atlieka tiksliai tiek veiksmų, kiek jų reikia, kad dramaturgija iš taško A per tašką B pasiektų tašką C.

„Suvenyre“ šios formulės nesilaikoma. Į tašką C einama zigzagais, kartais ilgėliau stabtelint ten, kur jokios dramaturginės schemos nesiūlytų sustoti, bet juk gyvenimas dramaturginių schemų ir nepaiso: režisierė neslepia, kad šis filmas yra grįstas jos pačios jaunystėje išgyventa istorija, todėl nenuostabu, kad „Suvenyro“ pamatą kuria asmeninių patirčių ritmas, o sudėtingi, gyvi personažai atrodo išlipantys iš siužeto rėmų ir staiga susimąstantys visai ne apie tai, kas vyksta ekrane.

Paradoksalu, tačiau J.Hogg vizualinėje plotmėje neretai rinkdamasi distanciją (aktoriai dažnai filmuojami iš nugaros, kamera keistai krypteli šonu ar fiksuoja atspindžius), kartu leidžia pajusti net mažiausią personažų vidinį poslinkį, už ką, žinoma, reikia pagirti ir puikų aktorių duetą, bei su nekantrumu laukti antrosios „Suvenyro“ dalies.

Iki, mano sūnau / So Long, My Son

Kai draugai eina maudytis, Xingxingas, nepaisydamas Haohao raginimų, lieka ant kranto, nes nemoka plaukti, tačiau paklaikę tėvai Liu ir Wang netrukus iš vandens trauks paskutinį gyvybės lašą atidavusį jo kūną. Kitoje scenoje Liu ir Wang su penkiolikmečiu Xingu – atšiauriu, atžagariu paaugliu - ruošiasi vakarienei kuklioje pašiūrėje. Ar gali būti taip, kad Xingxingas, kurio mirtį, regis, ką tik matėme, stebuklingai išsigelbėjo?..

Šią sudėtingą dėlionę kinų režisierius Wang Xiaoshuai kuria šiandieną meistriškai pindamas su grįžtelėjimais atgalios – finale viskas stos į savo vietas, o žiūrovo dėmesys prie ekrano bus prikaustytas visas 175 minutes.

Li Tienan / Dongchun Films nuotr./Kadras iš filmo „So Long, My Son“
Li Tienan / Dongchun Films nuotr./Kadras iš filmo „So Long, My Son“

Pasakodamas Liu ir Wang istoriją, prasidedančią 8 deš., kai jiedu dirbo fabrike, režisierius kartu kalba ir apie tris dešimtmečius Kinijoje vykdytą „vieno vaiko politiką“ bei skausmą, kurį daugeliui šeimų sukėlė priverstiniai abortai, vaikų slėpimas, finansinės baudos.

Laviruodamas tarp melodramos ir sociologinės studijos, kartais pavojingai priartėdamas vieno iš šių kraštutinumų link, Wang Xiaoshuai vis tik pristatė vieną jautriausių šių metų Berlynalės konkurso filmų. Čia aplodismentų vertas aktorių Wang Jingchuno ir Yong Mei darbas, už kurį jiedu pelnytai gavo „Sidabrinius lokius“. Jų personažai – stoiškai gyvenimo negandas bandantys priimti žmonės, kurie verks gerdami pakrantėje, išduos, atsiribos nuo artimųjų, praras visą gyvenimo džiaugsmą, bet galiausiai, net ir nešiodamiesi niekada neužgijančią žaizdą, išmoks nugalėti kartėlį ir į savo šeimą vėl pažvelgti meilės kupinomis akimis.

Ponas Jonesas / Mr. Jones

Kai į savo personažus visų pirma žiūri ne kaip į žmones, bet kaip į herojus ir tų herojų priešus, nenuostabu, kad rezultatas primena moralizuojančią pasakėčią. Tikrais įvykiais paremto Agnieszkos Holland „Pono Joneso“ atveju – pasakėčią apie laisvą žiniasklaidą ir tvirtus moralinius principus. Pastarųjų reikšme gyvenime turbūt niekas negalėtų abejoti, tačiau kino filmus, vis tik, mieliau žiūrime apie žmones, ne apie principus ir tuos principus įkūnijančius herojus.

Velsietis Garethas Jonesas dirba Didžiosios Britanijos premjero Davido Lloydo George’o patarėju ir yra įsitikinęs, jog Hitleris yra reali grėsmė ne tik jo tėvynei, bet ir visai Europai. Vyresnieji kolegos iš jo tik pasijuokia, tačiau Garethas nenurimsta – jam atrodo, kad žemynas nėra pasiruošęs galimoms Hitlerio atakoms. Čia jam natūraliai kyla dar vienas klausimas: kaip pagrįsti Sovietų Sąjungos ekonominį augimą, jei oficialūs skaičiai rodo, kad resursų turėtų trūkti?

Robert Palka / Film Produkcja nuotr./Kadras iš filmo „Mr. Jones“
Robert Palka / Film Produkcja nuotr./Kadras iš filmo „Mr. Jones“

Atleistas iš užimamų pareigų, G.Jonesas nenuleidžia rankų ir keliauja į Maskvą, o sužinojęs apie vieno nužudyto žurnalisto vykdytą tyrimą, 1933 m. patraukia į Ukrainą, kur savo akimis pamato Holodomoro padarinius. Ši postapokaliptinį filmą primenanti „Pono Joneso“ dalis, protagonistui klaidžiojant po apleistus kaimus, kelyje aptinkant suledėjusius lavonus ir išbadėjusius ukrainiečius, neabejotinai yra stipriausia, nors ir ne be trūkumų.

Garethui sugrįžus namo, pasidalinti su pasauliu savo atradimais tampa gerokai sunkiau, nei iš pradžių atrodė. Maskva viską neigia, Didžioji Britanija, bijodama Rusijos pykčio, į Garetho pasakojimą žvelgia skeptiškai, o JAV, su Pulitzerio premijos laureatu Walteriu Duranty priešakyje, liudijimus apie Stalino badu marinamus ukrainiečius vadina absurdu.

Nors filmo žinutė, teigianti, kad nusikaltimai prieš žmoniją visad turi būti atskleisti, reflektuojami ir prisimenami, šių dienų kontekste, regis, yra kaip niekad prasminga, A.Holland ir scenaristė Andrea Chalupa nusprendžia pateikti varginančiai pažodinę jos išraišką, visus filmo personažus suskirstant į „teisiuosius“ ir „klystančiuosius“, o juostą prisotinant idealistinių Garetho moralų apie principingos žurnalistikos reikšmę ir diskusijų apie „tikrosios tiesos paieškas“.

Ką jau kalbėti apie tai, kaip vulgariai A.Holland ieško jungčių su G.Orwello „Gyvulių ūkiu“ – jei ne iki galo pagrįstą ir vietomis neintencionaliai juokingą sprendimą filmo karkasą dėlioti aplink G.Orwello šedevro gimimą dar galima bent iš dalies pateisinti (netrūksta spėlionių, kad būtent G.Joneso istorija insipiravo rašytoją), tai už sentimentalias scenas, kuriose G.Orwellas sėdėdamas prie stalo drožinėja medinius gyvūlėlius, A.Holland turėtų stoti prieš prastų literatūros klasikos interpretacijų teismą, jei tik toks egzistuotų.

Dramaturginį šabloniškumą A.Holland mėgina kamšyti vizualiniais sprendimais – pvz., greitu, kapotu, vertovišku montažu, į kurį įtraukiami sovietų propagandinių filmų intarpai, tačiau nors formaliai tokia strategija atrodo visai įdomi, stokodama dramaturginio pagrindimo ir ji pradeda atrodyti mažų mažiausiai „pritempta“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

03:39
01:19
00:58

Dabar tu gali