Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 22d. 20:06

Berlyno kino festivalio programos konsultantas W.Speckas: kinas yra politiškas menas

Wielandas Specksas Interviu
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / Wielandas Specksas

Wielandas Speckas iki 2017 m. buvo Berlyno kino festivalio programos „Panorama“ vadovas – žmogus, atsakingas už tai, kaip programa atrodė pastaruosius kelis dešimtmečius ir kokie filmai iš daugmaž 3800 pretendentų kasmet patekdavo į repertuarą.

Praėjusiais metais pasitraukęs iš užimamų pareigų, nes, jo paties teigimu, metas užleisti vietą jaunajai kartai, W.Speckas toliau dirba Berlynalės konkursinės programos konsultantu. Šias pareigas jis užima nuo 1992-ųjų.

Atvykęs į festivalį „Nepatogus kinas“, kur buvo žiuri narys, W.Speckas su 15min pasikalbėjo apie šiandienos kino festivalių kultūrą, kino ir politikos santykį bei kino kuratoriaus darbą.

– Egzistuoja tokia filmų kategorija, kurią galima apibūdinti žodžiais „festivalinis kinas“ – tai tokie filmai, kurie praktiškai neturi šansų rasti savo žiūrovo rinkos sąlygomis, todėl tarpsta tik kino festivaliuose. Užduosiu gal kiek gruboką, tačiau daliai žiūrovų kartais sukirbantį klausimą – kodėl tokie filmai yra reikalingi?

– Man atrodo, su panašiais pasirinkimais susiduriame visose srityse. Galbūt kažkas nori savo daržoves augintis pats, nes tos, kurias augina žemės ūkio industrija, jam nėra skanios, o ir sąlygos, kuriomis jos buvo augintos, netenkina.

Kokybės, tvarumo poreikis egzistuoja ir tarp kino žiūrovų.

Tiesa, tai, kad dalis filmų negali tęsti savo kelionės už festivalio ribų, yra problema daugelyje šalių. Dėl šios priežasties 9 deš. prie Berlyno kino festivalio įkūrėme Europos kino mugę (European Film Market), kuri šiandien yra antra didžiausia pasaulyje. Ji padeda filmams rasti platintojus kitose šalyse ir išplėsti savo auditoriją.

Tačiau visada bus tų filmų, kurių vieta – išimtinai festivaliuose. Ir čia festivaliai veikia kaip priemonė edukuoti žiūrovą. Tai labai svarbi festivalio misija.

Kas dar, jei ne kino festivalis, šiandien gali nustatyti, kas yra geras kinas? Žinoma, turime kino kritikus, kurie taip pat yra svarbūs šioje struktūroje, bet ne ką mažiau svarbūs yra kino festivaliai. Jie ne tik tampa platforma kūrėjams, bet ir padeda suprasti, kas yra kas plačioje šiandienos kino panoramoje.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Wielandas Specksas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Wielandas Specksas

– Ar sutiktumėte, kad mažesnieji kino festivaliai pernelyg gręžiasi į didžiuosius, A klasės festivalius? Kartais atrodo, kad jų laureatai į kitų festivalių programas patenka praktiškai automatiškai, o mažesni festivaliai vis rečiau ieško savo braižo.

– Festivaliai veikia kaip mitybos grandinė. Tai natūralu. Jei organizuoji mažą festivalį ir sugebi atrasti filmus, kurie lig šiol nebuvo rodyti ir po tavo festivalio tampa svarbiais žaidėjais, tuomet ir tas tavo festivalis nebėra mažas. Tačiau šis procesas – nuo mažo iki didelio festivalio – yra ilgas ir sudėtingas.

Šiandien kino festivalių ir autorinio kino rinkoje yra keli pagrindiniai taškai, į kuriuos kasmet važiuoja mažesnių festivalių programų sudarytojai ar kino platintojai. Žinoma, įvairovė yra sveikintina ir siektina, tačiau svarbu suprasti, jog kiekvieno naujo taško įtraukimas į savo darbovietę reikalauja ir laiko, ir finansinių resursų.

– Berlynalėje dirbate jau kelis dešimtmečius, per šį laiką buvote žiuri narys daugybėje festivalių visame pasaulyje. Kaip per šį laiką pasikeitė kino festivaliai ir jų vaidmuo?

– Besikeičiant pasauliui, keičiasi ir festivaliai. Kino festivalis yra menininkų interpretacijų, refleksijų – tiek vidinių, tiek visuomeninių – veidrodis.

Po Antrojo pasaulinio karo daugelis kultūros operatorių mano šalyje buvo labai konservatyviai nusiteikę, ignoravo ne tik dalį nacių nusikaltimų, bet ir suteikė galimybę viešajame gyvenime toliau dalyvauti ir įtaką turėti tiems, kurie vykdė nusikaltimus. Atrodo, kad supleškinus pasaulį, niekas nebebus taip pat, tačiau apsidairius paaiškėja, jog aplink liko tie patys žmonės, toliau dirbantys politinėje, teisinėje sistemose.

Tačiau po kurio laiko neišvengiamai ateina nauja karta, įsitikinusi, jog reflektuoti savo praeitį būtina. Kai pradėjau dirbti Berlynalėje 8 deš., tuo metu kelią sau skynėsi nauja režisierių karta su R.W.Fassbinderiu priešakyje. Besikeičiančios kino tendencijos buvo atliepiamos ir „Panoramos“ programoje, kuri įkurta 1980 m. Tuo metu visos kultūrinės institucijos Vakarų Vokietijoje išgyveno rimtus lūžius.

Berlynalei, kaip ir daugeliui kitų festivalių, pokyčiai visuomenėje tampa festivalio programos varomąja jėga. Berlyne, kur politika ir politiškumu alsuoja kiekvienas gatvės kampas, kino festivalis ir kino festivalio auditorija negalėtų būti kitokia. Tačiau aš ir pats norėjau rodyti politinius filmus – tai buvo tobula sąjunga. Turbūt todėl taip ilgai ir galėjau dirbti šį darbą.

– Berlynalė garsėja kaip politiškai angažuotas kino festivalis. Koks yra kino ir politikos santykis? Kiek politiškas yra šiandienos kinas?

– Kinas kuria betarpišką santykį su žiūrovu. Dėl to tai kur kas politiškesnis menas, nes, tarkim, šiuolaikiniai vizualieji menai, kuriuose žiūrovui, norinčiam suprasti kūrinį, neretai prireikia tarpininko – kuratoriaus, palydimojo teksto ir pan. Kinas apie pasaulį dažnai kalba labai tiesiogiai, labai aštriai ir nevengdamas konflikto. Būtent todėl jis man taip patinka.

Viena ryškiausių ankstyvųjų mano kino patirčių taip pat buvo politiška. Kai buvau 19-os, buvo sukurtas filmas tiems laikams neįtikėtinu pavadinimu „Ne homoseksualas yra iškrypęs, o visuomenė, kurioje jis gyvena“ (It Is Not the Homosexual Who Is Perverse, But the Society in Which He Lives“, rež. Rosa von Praunheim, 1971). Šis filmas stojo akistaton su Vakarų Vokietijos visuomene, kurioje iki 1969 m. vis dar galiojo prieš homoseksualus nukreiptas įstatymas – mūsų nacistinės praeities palikimas.

Tam, kad pamatyčiau šį filmą, tranzavau į kitą miestą. Buvau jaunas gėjus – mėlynai lakuotais nagais ir iššaukiančia apranga.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Wielandas Specksas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Wielandas Specksas

– Ar filmas jums patiko?

– Jis mane šokiravo. Jo dėmesio centre buvo savo homoseksualumo neslepiantys, homoseksualų gyvenimo būdą pasirinkę žmonės, gyvenantys Berlyne. Personažai tuo metu buvo dešimčia metų vyresni už mane. Filmas kritikavo patogų jų gyvenimą, skatino eiti į gatves ir kovoti už savo teises. Tuo metu aš net nesupratau, ką apskritai reiškia toks gyvenimo būdas, o jau klausiausi kritikos jam (juokiasi).

Šis filmas įkvėpė daugybę homoseksualų emancipacijos grupių visoje šalyje. Jis tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę ir įkvėpusiu imtis veiksmų. Ir tai yra puikus pavyzdys, kaip kinas gali įkvėpti pokyčius visuomenėje.

Tiesa, šiandien Vakaruose vis labiau įsigali pesimizmas, kurio gerokai mažiau jaučiu atvykęs į Rytų Europą – man atrodo, kad šiandien čia kur kas daugiau pozityvios energijos. Matau, kaip čia plečiasi žmogaus teisių judėjimas, prie kurio daug prisideda ir kinas. Net jei greta auga kraštutinės dešinės banga, jaučiu, jog čia tikima žmogaus – bet kokio žmogaus, nepriklausomai nuo jo lyties, seksualinės orientacijos ir užimamų socialinių vaidmenų – emancipacija. Man tai atrodo labai svarbu, nes būtent tai padeda kovoti su politinių jėgų vykdomomis pertvarkomis, kad ir kokios ydingos jos bebūtų.

– Ko ieškote kine kaip festivalio programos sudarytojas? Kokie yra jūsų kriterijai?

Visų pirma galvoju apie auditoriją. Tik žinant, kas yra tavo auditorija, gali formuoti programą.

Pavyzdžiui, televizija nuolat siekia pripažinimo, ji nori patikti kuo platesniam žiūrovų ratui ir tai pasiekiama rodant produkciją, kuri jau yra pažįstama – net siužetiniai vingiai čia, daugeliu atveju, žiūrovams yra žinomi iš anksto.

Autorinis kinas, mano galva, turėtų siūlyti konfrontaciją su kitokiu pasauliu. Man tai yra svarbus aspektas, režisieriaus originalumo ženklas. Žinoma, atpažįstamumas yra svarbus aspektas. Vienas didžiausių džiaugsmų šiame pasaulyje yra atpažinti ką nors, tačiau tai nebūtinai privalo būti pateikta vis taip pat.

Todėl sudarant programą aš galvoju apie ją iš kelių perspektyvų: kaip tradicinis Berlynalės žiūrovas, kaip sinefilas, kino kritikas, pardavimų agentas, menininkas, kito festivalio programos sudarytojas, politikas ir t.t. Visi jie yra mano auditorijos dalis. Ir tai yra auditorija, mėgstanti iššūkius.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Wielandas Specksas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Wielandas Specksas

– Turite patirties kino gamyboje – dirbote režisieriumi ir aktoriumi. Ar patirtis šiose srityse padeda kino kuratorystėje?

– Tiesiogiai gal ir ne, bet netiesioginę įtaką, be abejonės, jaučiu. Aš puikiai suprantu režisieriaus jaudulį prieš premjerą, suprantu spaudimą, kuris slegia aktorių. Manau, kad mano patirtis kino gamyboje padeda ne tik suprasti žmonių psichologiją, bet ir leidžia kitaip pasižiūrėti į patį filmą ir, be jokios abejonės, daro įtaką man kaip programos sudarytojui.

Tačiau svarbu ne tik tai, kokie filmai atrenkami, bet ir kaip jie susišaukia tarpusavyje, kokias jungtis tarp jų galima rasti ir kokius pačios programos skaitymo būdus pasiūlyti. Bent jau tokį tikslą keliu pačiam sau.

– Ko reikia, kad taptum geru kino kuratoriumi? Ar yra įgūdžių ir savybių rinkinys, kuris jums atrodo reikalingas šiame darbe?

– Pastaruoju metu vis daugiau jaunų žmonių rašo, jog norėtų tapti kino kuratoriais, todėl klausia, ar galėtų atvykti į Berlynalę ir mokytis. Tačiau aš nemanau, jog to galima išmokti. Pirmiausia, turi pasinerti į kiną ir intuityviai pajusti, ko iš jo nori. Galų gale, pabūti dalimi kino industrijos prieš tampant kuratoriumi.

Aš priešinuosi tiems, kurie kuratorystę mato kaip karjerą. Man atrodo, jog prieš imantis šio darbo, labai svarbu jau turėti didelį žinių bagažą. Todėl niekada nesiūlyčiau žmogui, kuriam yra dvidešimt-keleri, tapti kuratoriumi. Pirma būtų gerai šiek tiek pagyventi (juokiasi).

Taip sakau, nes kuratoriai turi labai daug įtakos. Ir toji įtaka daugeliui žmonių, ypač šiandien, atrodo labai patraukli, tačiau kartu ji reikalauja ir milžiniškos atsakomybės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą