Pagal debiutinį amerikiečių rašytojo Ernesto Cline’o fantastinį romaną sukurtas filmas nukelia į 2045-uosius. Žinoma, į distopinį pasaulį, nes jeigu ateitis (ypač netolima), tai būtinai nusiaubta karo, ekologinių katastrofų ar gamtos stichijų. Jau pripratom. Spielbergo vizijoje žmonės spiečiasi lūšnynus primenančiuose miestuose, gyvena vienas ant kito pastatytose pastogėse iš konteinerių, o maistą – pavyzdžiui, picą – jiems atskraidina dronai.
Kadangi realiame pasaulyje gyventi nelinksma, žmonės prieglobstį ir nusiraminimą randa virtualioje realybėje. Žaidime „Oazė“. Čia jie gali tapti kuo nori ir daryti ką nori, išpildyti savo svajones.
Tiesa, žaidimą sukūręs genijus Džeimsas Hlidėjus (akt. Mark Rylance) prieš mirtį paskelbė, kad „Oazėje“ paslėpė Velykų kiaušinį, kurį suradęs žmogus laimės kalną pinigų ir paveldės „Oazės“ teises. Taps žaidimo šeimininku. Kol kiti mėgaujasi virtualybe, pagrindinio prizo ieško keli entuziastai, tarp kurių – ir Veidas Vatsas (akt. Tye Sheridan), žaidime tampantis Parzivaliu (aiški nuoroda į Šventojo Gralio ieškojusio Parsifalio legendą). Tačiau į „aukso puodą“ nusitaikęs ir blogasis korporacininkas Nolanas Sorento (akt. Ben Mendelsohn).
Siužetas paprastas, o finalą galima nuspėti nė nepradėjus žiūrėti filmo. Ir nieko čia bloga, kadangi Spielbergo kūrinyje yra ką veikti ne tik fantastikos gerbėjams (sėdėjau prie žiūrovo, kuris plojo ir šūkčiojo vos tik blogiukai gaudavo į kaulus), režisieriaus fanams, bet ir kino mylėtojams. Režisierius į „Oazę“ prismaigsto tiek daug citatų, nuorodų ir užuominų į kitus filmus, kino kūrėjus bei apskritai populiariąją kultūrą, jog po valandos net pasikaustęs sinefilas pavargsta.
Čia ir animaciniai bei vaidybiniai filmai „Pilietis Keinas“, „Akira“, „Plieninis žmogus“, „Svetimas“, „Pusryčių klubas“, „Ferio Biulerio poilsio diena“, „Supermenas“, „Šeštadienio nakties karštinė“, ir grupių „Duran Duran“, „The Bee Gees“ bei „Blondie“ dainos, ir galimybę keliauti laiku suteikiantis Zemeckio kubas (nuoroda į filmą „Atgal į ateitį“). Ir, žinoma, įdomiausias fimo epizodas – kruopštus Spielbergo hommage Stanley Kubricko „Švytėjimui“. Viską net sunku suminėti.
Tačiau aišku viena – be kelių išimčių Spielbergas daugiausia semia iš XX a. 8-9 deš. populiariosios kultūros, kuriai nostalgiją šiandien jaučia ir demonstruoja ne tik kinas. Mada, serialai, muzika, dizainas – taip pat. Panašiai linksėjo Denis Villeneuve filme „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, serialo „Stranger Things“ kūrėjai, jau nekalbant apie šiandieninę hipsterių kultūrą.
Galima tik spėlioti, apie ką ši vintažo manija. Ko ilgimasi labiausiai – paprastumo, nuoširdaus naivumo, estetikos, laikų be technologijų, lėtesnio gyvenimo? O gal šis citavimas yra tiesiog graži duoklė moderniai klasikai be gilesnio turinio? Draugiškas linktelėjimas dabar jau kultiniais tapusius filmus sukūrusiems kolegoms?
Jei taip, tuomet kyla klausimas – ar šiandien vis dar įmanoma sukurti filmą, kuris ateityje taptų kultiniu? Tokį, kuris būtų ne apie vakar, bet apie šiandien. Tikrai vizionierišką XXI a. grynuolį.
