Iš Prancūzijos į „Kino pavasarį“ atkeliavęs „Gagarinas“ yra festivalio konkursinę programą pristatantis filmas. Jį ir dar 10 konkursinės programos filmų kino gerbėjai „Kino pavasario“ platformose gali žiūrėti nuo kovo 25 dienos.
– Išduokime priešistorę: jūsų filmo veiksmas vyksta Paryžiaus priemiestyje, daugiabutyje, kuris vadinamas Gagarinu. Toks namas realiai egzistuoja. Įdomu, ar jo gyventojai jau matė filmą.
Fanny Liatardas: Planavome namo gyventojams filmą parodyti, tačiau prasidėjo pandemija ir mūsų planas žlugo. Labai norime filmo peržiūrą surengti kino teatre, kol kas tai – neįmanoma, taigi kantriai laukiame.
– Prieš keturis metus sukūrėte trumpo metro filmą „Gagarinas“. Ar šis vaidybinis filmas tęsia jūsų pradėtą istoriją?
Jérémy Trouilh'as: Į Paryžių su Fanny atvykome maždaug prieš penkerius metus. Norėjome kurti filmus, tačiau mums tai buvo visiškai nauja sritis. Mūsų draugai architektai, tuo metų rengę daugiabučio, pavadinimu Gagarinas, griovimo projektą, pakvietė mus sukurti dokumentinius namo gyventojų portretus. Atvykę radome milžinišką, kosminį erdvėlaivį primenantį pastatą, o netrukus išgirdome istoriją apie namą remontuojantį astronautą. Stovėjome prieš daugiabutį ir negalėjome patikėti, kad netrukus jo neliks, bus nugriautas iki pamatų. Pagalvojome, kad ši istorija tinka vaidybiniam filmui. Iš pradžių dalyvavome trumpametražių filmų konkurse, scenarijų turėjome išsiųsti per penkias dienas, taigi sugalvojome istoriją apie jaunuolį Jurį, kuris savo namus mato tarsi erdvėlaivį ir nori juos išsaugoti. Nors istoriją pradėjome pasakoti trumpametražiu filmu, nuo pradžių žinojome, kad per 15 minučių negalėsime papasakoti, kodėl Juris nenori palikti šios vietos ir šeima tapusios bendruomenės. Kol vyko filmavimai, namo gyventojai tapo mūsų draugais, matėme, kaip pamažu jie palieka namus, išsikrausto. Galiausiai pastatas liko visiškai tuščias.
– Ar aktorius Alséni Bathily, suvaidinęs Jurį, irgi gyveno tame name?
Fanny Liatardas: Stengėmės atrasti Jurį kaimynystėje, bet nepavyko, bet sutikome niekada iki šiol nevaidinusį 18-metį Alséni Bathily. Jis atėjo į peržiūrą, radęs skelbimą savo mokykloje. Nustebome, koks panašus į mūsų veikėją – drovus, jautrus, ypatingas, turintis herojaus išorę, tačiau viduje slepiantis vaiko dvasią.
– Jūsų kino pasakojime – daugybė metaforų. Galima spėti, kad buvote įkvėpti Lotynų Amerikos kultūros. Kaip apibūdintumėte filmo temą: imigrantai, tikėjimas, jaunimo problemos ir ateitis, daugiatautė Prancūzija?
Jérémy Trouilh'as: Mes su Fanny porą metų gyvenome Pietų Amerikoje – Peru ir Kolumbijoje. Be abejo, susidūrėme su Gabrieliaus Garcia Marquezo, Marco Vargaso Llosa literatūra, tačiau ne tik: kažkas tvyro ore toje Pietų Amerikoje, o jų gyventojų požiūris į pasaulį įkvepia pasakoti. Sakyčiau, kad būtent ten mes žengėme pirmuosius žingsnius į kiną.
Fanny Liatardas: „Gagarine“ mums buvo svarbu parodyti kasdienį Prancūzijos veidą. Nejaučiame jį matantys nei televizijoje, nei kine. Norėjome pasakyti, kad skurdžiuose rajonuose gyvena jauni, nuostabių svajonių turintys žmonės. Jie – irgi prancūzai, tačiau valdžiai nerūpintys. Aplink Jurį susibūrusi bendruomenė iš tiesų egzistuoja.
– Minėjote, kad Prancūzijoje nėra sukurta daug filmų, kurie pasakotų apie daugiatautę šalį. Jūsų filmą galima lyginti su istoriniu Mathieu Kassovitzo debiutu „Neapykanta“. Jis taip pat kalba apie priemiesčiuose gyvenančius imigrantų sūnus. Ar mąstėte apie šį filmą, kurdami savąjį?
Jérémy Trouilh'as: Šį filmą Prancūzijoje mylime ne vien dėl stiprios žinutės apie situaciją, kuri labai ir nepasikeitė per tą laiką, bet ir dėl tikrojo kinomano Kassovitzo. Tačiau mus labiau įkvėpė dideli mokslinės fantastikos kūriniai – „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, „2001 m. kosminė odisėja“, „Soliaris“. Taip pat poetiškas Leoso Caraxo, Bong Joon-ho požiūris į pasaulį. Prancūzijoje ilgą laiką egzistavo laimės filmų tradicija, norėjome pagaliau išsivaduoti iš taip traktuojamų skurdžių priemiesčių.
– Žiūrėdama filmą, jaučiau stiprią nostalgiją. Ar Gagarino projektas yra tarsi sugriauta svajonė, galėjusi išsipildyti, bet to nepadariusi?
Fanny Liatardas: Tikra tiesa, nostalgija laikmečiui, kuriame Gagarinas buvo neišsipildžiusi ateitis, egzistuoja. Tačiau iš filmo išsinešame daugiau aprėpiantį jausmą. Tokiose vietose gyvena stiprūs žmonės, tačiau valdžia, nusprendusi jas sunaikinti, to nemato. Ypač per pandemiją norime parodyti, kaip gražu yra solidarumas. Bendruomenė ir solidarumas – verti saugojimo. Galbūt jūs pamatysite prieštarą, juk rodome veikėją, kuris dažniausiai būna vienas. Tačiau savo galvoje jis yra susikūręs didžiulį įsivaizduojamą pasaulį ir tai – nuostabus įrankis, praversiantis jam tolimesniame gyvenime. Juris leidžia mums kalbėti apie jaunus žmones, turinčius didelių svajonių. Mes tikime ateities utopijomis.
– Filmuose, kurių tema – priemiesčiai, dažnai galima rasti stereotipų: veikėjus pasiglemžia blogis, jie ritasi žemyn... Jūsų filme viskas priešingai – Juris siekia gėrio. Ar taip yra dėl to, kad jūs, prancūzai, esate optimistai, ar dėl to, kad jūsų šalies, Prancūzijos, laukia didi ateitis?
Jérémy Trouilh'as: Mes su Fanny esame optimistai. Galbūt todėl, kad gyvenime sekėsi sutikti įkvepiančių, optimizmą spinduliuojančių žmonių. Mums patinka jautrumas, nes jis – optimistiškas. Jautrus žmogus sunkiai telpa į pasaulio rėmus, tačiau vis tiek kovoja už būtį. Ir tai man, pavyzdžiui, suteikia optimistinės stiprybės.
– Vienoje filmo scenoje jūsų veikėjas ištaria: „Jei kalbi kita kalba, vadinasi, kovoji...“ Ar ta kova turi prasmę?
Fanny Liatardas: Norėjome pasakyti, kad net ir būdami skirtingi, turime polinkį kautis. Tačiau filmas taip pat siunčia žinią, kad žmonės gali atrasti jiems labiausiai tinkamus bendravimo būdus. Būtent tokį – panaudojant Morzės abėcėlės kodą – siūlo Diana (aktorė Lyna Khoudri). Ji Juriui suteikia galimybę išreikšti save per šviesą. Tikime, kad turime mokytis vieni su kitais kalbėtis savo sugalvotais būdais. Tai ir vyksta Gagarine – nuostabioje vietoje, kurioje gyvena skirtingų kraštų, skirtingų kultūrų ir skirtingomis kalbomis kalbantys žmonės. Argi ne gražus iššūkis?
– Dirbate dviese. Kaip veikia režisūros duetas? Kaip skirstote darbus kino aikštelėje?
Jérémy Trouilh'as: Ką tik žurnalistas mūsų klausė, ką apie save sužinojome per kūrybos procesą? Atsakėme, kad, greičiausiai, išmokome gražiau bendrauti. Iš tiesų, būti dviese – tikra dovana. Galime apsvarstyti ir pasidalyti idėjomis, vienas kitą skatinti labiau pasitikėti savo darbais, kurie vyksta pamažu. Mums buvo svarbu sukurti pasitikėjimo atmosferą tarp projekto dalyvių ir vietos gyventojų, bendrauti su komanda, aktoriais. Visa tai nauja. Juk šis filmas – mūsų pirmasis vaidybinis filmas.
– Evgueni ir Sacha Galperine – nepaprasti kompozitoriai. Jų filmui sukurtas garso takelis tikrai ypatingas. Kaip radote vieni kitus?
Jérémy Trouilh'as: Mums labai pasisekė, kad Evgueni ir Sacha Galperine sutiko su mumis dirbti. Filmo „Nemeilė“ muzika – emocionali, subtili, ypatinga. Naudojome ją, kai su Gagarino gyventojais kūrėme trumpametražį filmą. Norėjome įtraukti vieną pianino kompoziciją, taigi gavome jų kontaktus. Pažiūrėję mūsų filmą, jie muziką leido naudoti nemokamai. Dėl visa ko, nusiuntėme ir filmo „Gagarinas“ scenarijų. Pasakojimas, panašu, juos palietė, nes sutiko dalyvauti kūrybos procese. Mūsų bendradarbiavimas buvo nuostabus. Muzikos temą kompozitoriai kūrė ne vieni, jie dirbo kartu su žinomu „Timbuktu“ muzikos kūrėju, kompozitoriumi Amine Bouhafa. Rodos, juos įkvėpė skirtingi dalykai, radę bendrą kalbą. Muzika filme yra svarbi. Juk pagrindinis herojus Juris nedaug kalba, todėl būtent ji padeda perteikti ir Jurio, ir netgi pastato jausmus.
Filmą „Gagarinas“ ir konkursinės programos filmus iki balandžio 5 dienos galima žiūrėti „Kino pavasario“ virtualiajame kino teatre, naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje ir namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“
