Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 9d. 20:02

Ištrinti ribą tarp realybės ir fantazijos: S.Berlusconi portretas P.Sorrentino filme „Silvio“

Toni Servillo filme „Silvio“ 15min recenzija
Gianni Fiorito nuotr. / Toni Servillo filme „Silvio“

Kai anūkas savo seneliui praneša, jog šis įlipo į šūdą, senelis rimtai pareiškia, kad tik vidutinybę galima apgauti paviršiniu įspūdžiu, o jis, Silvio Berlusconi, į šūdą dar niekada neįlipo ir neįlips.

Iš šios scenos galima išskaityti kone visą Silvio Berlusconi politinę strategiją, kurią į filmą „Silvio“ (Loro) bent iš dalies bando perkelti režisierius Paolo Sorrentino. S.Berlusconi netiki, jog riba tarp realybės ir fantazijos yra tokia reikšminga, kaip mums atrodo – juk iš esmės svarbu tik tai, ar žmonės patiki tavimi.

Čia būtų galima pradėti kalbėti apie manipuliacijas masėmis, dusinantį simuliakrų pasaulį, politinę personą, kuri tuo pat metu ir vaidina, ir pati save režisuoja. P.Sorrentino visas šias temas užčiuopia, nors iš pirmo žvilgsnio renkasi kiek kitus kelius.

Pirmasis veda prie jau minėto ribos tarp realybės ir fantazijos nutrynimo, iš viešosios erdvės palengva persikeliančio ir į asmeninius gyvenimus. Nors „Silvio“ yra filmas apie konkretų politinį veikėją, pirmojoje filmo dalyje jo praktiškai neišvysime – čia mūsų dėmesys kryps į Sergio (akt. Riccardo Scamarcio). Tipą, susikrovusį turtus iš nešvarių darbelių, o dabar užsimaniusį europarlamentaro kėdės. Sergio žino, jog tam reikia iš politinės arenos ne savo noru pasitraukusio, tačiau galios nenustojusio S.Berlusconi paramos, todėl nutaria pasinaudoti buvusio premjero silpnybe – išsinuomoja namą tiesiai priešais jo vilą ir čia rengia audringus vakarėlius su pusnuogėmis gražuolėmis.

G.Fiorito nuotr./Kadras iš filmo „Silvio“
G.Fiorito nuotr./Kadras iš filmo „Silvio“

Hedonistinės fiestos, primenančios EDM klipus, pakylėtus iki sorrentiniškų šiuolaikinio baroko standartų, kokaino takeliai, ekstazi tablečių lietūs ir besirangančios pusnuogės moterys – visa tai skirta Silvio, tik Silvio čia nėra. Kol kas jis egzistuoja tik pokalbiuose, ganduose, mituose. Silvio figūrai, regis, neatsiejamai nuo kūniškumo – pradedant „bunga bunga“ vakarėliais, baigiant plastinėmis operacijomis – pasirodo, visai nereikia materialaus pavidalo, kad taptų visų dėmesio centru.

Ir kai pirmą kartą jį išvysime, nustebsime ne tik dėl to, kad įpusėjus filmui apie Silvio galų gale atsirado pats Silvio, bet ir todėl, kad iš pat pradžių, žvelgdami į žmogystą ant gulto, palaikysime ją esant auksaspalviais rūbais apsitaisiusia rytiete moterimi. Bet juk tik vidutinybes pavyksta apgauti paviršiniu įspūdžiu, tiesa?..

VIDEO: Filmo „Silvio“ anonsas

Antrasis kelias, kuriuo žiūrovą veda P.Sorrentino, mėgina atskleisti žmogišką S.Berlusconi veidą. Neginčijamo aktoriaus Toni Servillo talento dėka, prieš jus – senstantis ir savo senatvės bijantis žmogus (sąšauka su ankstesniu režisieriaus filmu „Jaunystė“ (Youth, 2015), iš paskutiniųjų tvirtinantis, kad nėra pajėgus įsižeisti, net kai atstumia triskart jaunesnė gražuolė, sakydama, kad Silvio kvapas visai kaip jos senelio. Žmogus, kuris garsėja nevaldomomis aistromis, tačiau gyvena aistros (ne tik partneriui, visų pirma – partneryste grįstam gyvenimui) seniai netekusioje santuokoje. Žmogus, kurio nepilnavertiškumo kompleksai tokie dideli, kad vidinių prarajų neužkamšys nei dar vienas politinis postas, nei naujas nekilnojamojo turto kompleksas, nei garsusis vulkano modelis, kuriuo Silvio taip giriasi kiekvienam svečiui.

Nereiktų galvoti, kad P.Sorrentino bando pateisinti S.Berlusconi – jis švelniai pajuokia tiek savo herojų, tiek politinės nuovokos stokojančius italus. Tačiau tuo pat metu mėgina klausti, koks mumyse veikiantis mechanizmas vieniems leidžia ciniškai pardavinėti neįgyvendinamas svajones, o kitiems naiviai jas pirkti. Atsakymo, deja, neranda.

Gianni Fiorito nuotr./Filmas „Silvio“
Gianni Fiorito nuotr./Filmas „Silvio“

Žvelgiant koncepciškai, atrodo, kad „Silvio“ turėtų veikti: pagrindinės filmo temos gražiai papildo viena kitą, nuvesdamos žiūrovą prie smulkesnių potemių ir problemų. Tačiau naujausias P.Sorrentino filmas toks tirštas, taip prikaišiotas siužetinių linijų (dalis jų tiesiog nutrūksta ir politiniai oponentai, atrodę tokie svarbūs filmo pradžioje, taip ir nebepasirodo) bei vienas kitą kartojančių motyvų, jog prireiks laiko, kol pustrečios valandos filme pavyks išskaityti kokią nors struktūrą.

Neginčysiu, kad „Silvio“ scenos veikia pavieniui – kaip muzikiniai klipai ar kaip režisūriškai ir kinematografiškai (operatorius Luca Bigazzi) vykusiai sudėlioti epizodai, tačiau jie sunkiai sulimpa į daugiau mažiau organišką visumą. Estetiškai išdailintas filmas vis užstringa savo dramaturgijoje, o hiperstilizuotos vakarėlių scenos, kaip ir nesivystantis viską turinčio, visus perkančio, bet vis tiek nelaimingo Berlusconi portretas, švelniai tariant, nebejaudina.

Ir tik finalas, galutinai „įžeminantis“ tiek savo paralelinėje realybėje gyvenantį herojų, tiek patį į visas puses išsidraikiusį filmą, atneša ramybę. Čia, pagaliau, nebėra jokių ambicijų, nelieka nei laimėjusių, nei pralaimėjusių – tik slogi tyla.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

20:17
01:09
02:13

Dabar tu gali

Maistas