Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 18d. 18:56

Jei Eltono Johno gyvenimas būtų miuziklas – filmas „Rocketman“

Kadras iš filmo „Rocketman“ 15min recenzija
Kadras iš filmo „Rocketman“

Filmą „Rocketman“, pasakojantį apie Eltono Johno kelią į šlovę, neišvengiamai norisi lyginti su „Bohemijos rapsodija“ („Bohemian Rhapsody“), kurios dėmesio centre atsiduria legendinės grupės „Queen“ lyderis Freddie’is Mercury’is.

Abu filmai pasakoja apie muzikos pasaulio žvaigždes, abu renkasi panašią struktūrą, prie abiejų jų režisūros ranką pridėjo Dexteris Fletcheris. Tiesa, „Bohemijos rapsodijos“ režisūrą iš Bryano Singerio jis perėmė filmavimams jau įpusėjus, todėl įdomu pasižiūrėti, kaip atrodo muzikinis biografinis filmas, kur viskas, nuo pirmojo iki paskutinio kadro, atliepia D.Fletcherio viziją.

Kad „Rocketman“ yra drąsesnis filmas už „Bohemijos rapsodiją“, akivaizdu jau nuo pirmosios scenos. Kai ryškiu sceniniu kostiumu vilkintis E.Johnas (akt. Taronas Egertonas) įžengia į reabilitacijos centro grupinės terapijos seansą, jis netrukus pradeda vardinti savo priklausomybes: alkoholis, narkotikai, seksas, apsipirkinėjimas. Dar pykčio valdymo problemos, sako nulauždamas ragą nuo savo sceninio kostiumo – plunksnuoti oranžiniai sparnai lieka nepaliesti. E.Johnui vos užsiminus apie savo vaikystę, išnyra mažasis jis, tuomet visų dar šaukiamas Reginaldu Kennethu Dwightu, o ši scena netrukus virsta spalvingu muzikiniu numeriu, nukeliančiu žiūrovus į kitą erdvę ir laiką.

Kadras iš filmo/Taronas Egertonas filme „Rocketman“
Kadras iš filmo/Taronas Egertonas filme „Rocketman“

Tokių filmui apie E.Johną pritinkančių miuzikliškų, ant absurdo ir bravūros ribos laviruojančių scenų rasis ir daugiau – miuziklo numeriu, žinoma, lydimu E.Johno muzikos, virs ir stulbinamas karjeros šuolis, ir visiškas emocinis dugnas.

D.Fletcheris atvirai žaidžia žanro estetiniais ir dramaturginiais sprendiniais, kartais pasiūlydamas tokią melodramatišką schemą (pavyzdžiui, kai vidinis personažo susitaikymas su savimi įvyksta E.Johnui apkabinus mažąjį save), jog, ką čia slėpti, norisi gūžtis kino teatro kėdėje, tačiau kartais pataiko tiesiai į dešimtuką – kai grojant klube auditorija, drauge su E.Johnu, pradeda levituoti, negali negalvoti apie visus tuos kartus, kai muzika, rodos, tikrai pakylėjo virš žemės, ir nesidžiaugti, kad kažkam pagaliau užteko drąsos savo filme bent trumpam išjungti gravitaciją.

„Bohemijos rapsodijoje“ niekas levituoti negalėtų – tai per daug atsargus, per daug apskaičiuotas filmas. Net ir pagrindinį vaidmenį atliekantis Rami Malekas stengiasi nė milimetru nenukrypti nuo F.Mercury'io įvaizdžio – pasidabinęs dirbtiniais dantimis jis mėgina kuo tiksliau atkartoti kiekvieną atlikėjo judesį.

„Rocketman“ imitacijos keliu neina ne tik dėl to, jog žongliruoja esamomis ir tariamomis tikrovėmis, besiskleidžiančiomis per skirtingų žanrų (dramos ir miuziklo) jungtį, bet ir todėl, jog aktorius Taronas Egertonas sugeba įkūnyti E.Johno asmenybę netapdamas jo antrininku ir jautriai atrasdamas savą kūno kalbą bei savus tonus, keliaujant per sudėtingą muzikanto gyvenimo kelią.

VIDEO: Filmo „Rocketman“ anonsas

Šios kelionės varikliu tampa tas pats E.Johno pasakojimas reabilitacijos centre. Mintimis jis keliasi į praeitį, o žiūrovams kaskart sugrįžus į reabilitacijos centrą E.Johno išvaizda tampa vis mažiau ekstravagantiška – jo treningai, žinoma, yra velniškai prabangūs, tačiau akį traukia mažiau nei oranžinės plunksnos. Atrodo, režisierius taip mėgina parodyti, jog sluoksnis po sluoksnio atskleidžia tikrąjį E.Johną. Kai ištrauki jį iš margaspalvių kostiumų, kai nuvalai visą šou verslo blizgesį, jis yra štai toks – savęs nepaliaujamai ieškantis ir susitaikymo su savimi nerandantis žmogus – tarytum sako D.Fletcheris.

Vis tik tam, kad šis personažo lukštenimas emociškai sujaudintų, trukdo pasakojimo schematiškumas – nors „Rocketman“ sau leidžia gerokai daugiau, nei „Bohemijos rapsodija“, ryškesnius režisūrinius sprendimus jungia toks pats šabloniškas, niuansų stokojantis siužetas.

Seka abiejuose filmuose paprasta: švelnumo troškimu paženklinta vaikystė nepasiturinčioje darbininkų šeimoje, meilė muzikai, savos tapatybės paieškos, susitikimas su nepatikliu įrašų studijos vadovu, vienas viską pakeitęs pasirodymas, greitas koncertų ir turų montažas, šlovė ir turtai, juos lydintys narkotikai, alkoholis, neviltis. Galiausiai, finalas ir pakilimas iš pelenų.

Kadras iš filmo/Taronas Egertonas filme „Rocketman“
Kadras iš filmo/Taronas Egertonas filme „Rocketman“

D.Fletcheris nukerta ir kelis svarbius kampus, pavyzdžiui, rodydamas, jog E.Johno ir jo mamos (akt. Bryce Dallas Howard), filme – tuščios, šaltos savimylos – santykiai visad buvo pašliję, o ji net yra pasakiusi, jog dėl homoseksualumo sūnaus niekas niekada iš tiesų nemylės. Tikroji istorija buvo gerokai sudėtingesnė. Režisierius sutirština spalvas ir pasakodamas apie Johną Reidą (akt. Richardas Maddenas), E.Johno vadybininką ir buvusį mylimąjį, kuris čia tampa įkypų akių savanaudžiu išnaudotoju, besisvaidančiu frazėmis, jog savo 20 proc. gaus ir po to, kai E.Johnas nusižudys.

Šie ir kiti persūdymai turėtų kurti paveikesnę dramaturgiją, tačiau net ir nežinant E.Johno biografijos faktų viskas atrodo per daug plokščia, kad būtų tiesa, nors tuo pačiu ir per mažai kičiška bei melodramatiška, per mažai nutolę nuo realybės, kad nustotum ieškoti jungčių su ja.

Kadras iš filmo „Rocketman“
Kadras iš filmo „Rocketman“

Ir tik E.Johno bei jo dainų žodžių autoriaus Bernie Taupino (akt. Jamie Bellas) ilgametis ryšys čia tampa ta tikros, jokioms negandoms neįveikiamos draugystės gija, kuri įtikina net tada, kai viskas aplink pradeda priminti butaforiją – visai taip pat, kaip „Bohemijos rapsodijoje“ tikrumo šiaudu tapo F.Mercury'io ir Mary Austin santykiai

Paradoksalu, bet būtent dėl to, kad „Rocketman“ galima išskaityti režisūrinę viziją bei ambiciją, kartkartėmis išblaškančią atsainiai dėliojamą pasakojimą, pastarojo šabloniškumas tik dar labiau išryškėja, brėždamas brūkšnį tarp galėjo būti taip ir bet, deja, yra tik šitaip.

Tikėtis pirmojo varianto, žinoma, yra naivoka – muzikinės biografijos, ypač tokio mastelio, turi „kalti“ pinigus, o tą padaryti gerokai sunkiau, jei smarkiai nukrypsti nuo kanono. Bet garsiai pasvajoti, kaip, pavyzdžiui, atrodytų Eltono Johno gyvenimas, įvilktas į drąsaus, šmaikštaus, pilnakraujo miuziklo rūbą, juk niekas nedraudžia. Juo labiau, jog net neabejoju, kad apie tai yra pasvajojęs ir pats D.Fletcheris.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria