Mat pagal mūsų šalies Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą skirtingai nei daugelyje kitų Europos šalių kino kūrėjai (režisieriai, scenaristai, operatoriai) neturi neatšaukiamos teisės gauti atlygį už kitokius kūrinių naudojimo būdus nei vaizdajuosčių ar DVD nuoma, nepaisant to, kad toks kūrinių naudojimo būdas jau seniai nebeaktualus.
Paruošė rezoliuciją
Praėjusią savaitę Maskvoje vyko tarptautinės autorių bendrijų konfederacijos CISAC Europos komiteto posėdis, kuriame audiovizualinių menų sričiai, kaip pagrindiniam ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam veiksniui Europoje, skirtas itin didelis dėmesys. ES vykstant diskusijoms dėl Europos Tarybos ir Parlamento direktyvos dėl autorių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje, ypač daug kalbėta apie neatšaukiamą teisę į atlygį už naują audiovizualinių kūrinių naudojimo būdą, t. y. už peržiūras ar parsisiuntimus iš legalių filmų platformų internete.
Deja, Lietuvoje situacija kur kas liūdnesnė ir ji, neabejoju, didžiajai daliai kino kūrėjų nepatinka.
„Dėl atlygio autoriams už kūrinių naudojimą internete ypač susirūpinę lenkai. Jų kolektyvinio administravimo bendrija SFP-ZAPA netgi sulaukė CISAC palaikymo rezoliucijos, kuri bus įteikta Lenkijos valdžios atstovams. Joje akcentuojama, kad esama situacija neigiamai veikia autorių ekonominę padėtį, kadangi jie negauna atlygio už kūrinių panaudojimą internete. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad autoriai derybose dėl atlygio su prodiuseriais visuomet yra silpnoji pusė, todėl sutartiniai santykiai negarantuoja autoriams teisingos atlyginimo dalies nuo pajamų už komercinį filmo panaudojimą, todėl būtina modernizuoti įstatymą, kad šis užtikrintų neatšaukiamą teisę į atlygį už kūrinių naudojimą internete visiems audiovizualinių kūrinių autoriams“, – įspūdžiais iš konferencijos dalijasi Asociacijos LATGA Audiovizualinių kūrinių poskyrio vadovė Vilma Juraškienė.
Priklauso nuo prodiuserių valios
Ji akcentuoja, kad didelį sujudimą dėl atlyginimo užtikrinimo audiovizualinių kūrinių autoriams išgyvenančioje kaimyninėje Lenkijoje, kaip ir Estijoje ar, pvz., Italijoje audiovizualinių kūrinių autoriams įstatymai numato neatšaukiamą teisę į atlygį už įvairius kūrinių panaudojimo būdus – režisieriai, operatoriai, scenaristai gauna autorinį atlygį nuo kiekvieno savo filmo seanso kino teatre ar parodymo televizijoje. Tokiose Europos šalyse kaip Prancūzija, Šveicarija, Belgija ir kt. susiklosčiusių sutartinių santykių dėka audiovizualinių kūrinių autoriai jau seniai gauna deramą atlygį už tradicinius filmų naudojimo būdus.
„Deja, Lietuvoje situacija kur kas liūdnesnė ir ji, neabejoju, didžiajai daliai kino kūrėjų nepatinka. Mūsų įstatyme iki šiol kino kūrėjams numatyta neatšaukiama teisė tik į vienos rūšies atlygį – už kūrinių nuomą vaizdo kasečių ir DVD nuomos punktuose, kurie jau seniai užsidarė. Dar 2010 m. valdžios atstovų paprašėme taisyti įstatymą, kartu su Kultūros ministerija parengėme įstatymo 11 straipsnio pataisą, kurioje kalbama apie neatšaukiamą audiovizualinių kūrinių autorių teisę į atlygį ir už kitus audiovizualinių kūrinių naudojimo būdus. Deja, panašu, kad ją nugulė storas dulkių sluoksnis, o audiovizualinių kūrinių autoriai dėl netobulo įstatymo yra vis dar tiesiogiai priklausomi nuo prodiuserių, kurie sutartyse nustato fiksuotus išankstinius autorinius atlyginimus, valios. Galų gale fiksuota atlyginimo suma neatitinka vieno pagrindiniu autorių teisių principo – ekonominio ryšio tarp filmo komercinės sėkmės ir atlyginimo dydžio jo autoriams. Taigi, turime pagrindą manyti, kad mūsų šalies audiovizualinių menų srities autoriams šiuo metu nėra deramai atlyginama už jų kūrinių panaudojimą“, – paaiškina V.Juraškienė.
