Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 24d. 18:04

„Kino pavasario“ dienoraštis: Samuelis Beckettas kalėjime, Vilis Vonka dykumoje ir kiti

Johnny Deppas filme „Barbarų belaukiant“ 15min recenzija
„Scanpix“ nuotr. / Johnny Deppas filme „Barbarų belaukiant“

Pirmoje festivalio dienoraščio dalyje – apie žiūrovišką „Triumfą“, lakonišką „Afriką“, manieringą „Socialinę higieną“, pervertintą „Karalių naktį“, ilgesingą „Likit sveiki, pone Vongai“, nepažiūrimą „Barbarų belaukiant“ ir tą vengrišką dramą ilgu pavadinimu.

Triumfas / The Big Hit

Tai – vadinamasis feel-good filmas, kokių „Kino pavasaryje“ būna kiekvienais metais, nes jie žiūroviški, vadinasi, ir pelningi. Ir tikrai – po peržiūros jaučiausi gerai. Filmas neprislėgė svoriu, istorijos nesinešiojau (ir taip yra ką nešiotis) galvoje dar pusdienį ir nenarpliojau jokių neatsakytų klausimų, nes jų tiesiog nebuvo.

Pasakojimas slydo prieš akis ir nė karto nesuvirpino vyzdžių kažkuo netikėtu, taigi galėjau tiesiog atsipalaiduoti, o tai šiais visuotinės įtampos laikais – didelė prabanga. Prisipažinsiu, kartelį akių kampučiuose pasirodė net kažkas panašaus į ašarą. Tiesa, ne dėl to, kad filmas mane emociškai palietė (nepalietė), bet grynai iš nuobodulio. Žiovulio sukelta ašara. Štai ir lašelis kritikos.

„Kino pavasario“ nuotr./„Triumfas“
„Kino pavasario“ nuotr./„Triumfas“

„Triumfas“ yra tipinė, gerai sukalta prancūziška komedija, kokių pastaraisiais metais pasirodo vis daugiau. Savo nuotaika ji panaši į „Neliečiamuosius“ (2011) ir prieš dvejus metus kinuose rodytus „Baseino valdovus“ (2018). Pastarąjį filmą priminė net siužetu. Tik jame grupelė pusamžių vyrų iš gatvės stengėsi tapti sinchroninio plaukimo čempionais, o „Triumfe“ grupelė kalinių, padedami teatro mokytojo, bando tapti aktoriais ir suvaidinti „Belaukiant Godo“.

Abu filmai – istorijos apie vyrų draugystę ir solidarumą. Jų veikėjai – nekintami tipažai, dėstymas – įkandamas ir užaugintiems amerikietiškos produkcijos, o pagrindinė mintis – lengvai suprantama, nes kūrėjai ją apdairiai pakišinėja, o dažnai ir papildomai į ją pabaksnoja. Pavyzdžiui, šiame filme akivaizdžią paralelę tarp kalinių laukimo scenoje, kada ateis Godo, ir laukimo kalėjime, kada baigsis bausmė, kažkodėl reikėjo įdėti ir į dramos mokytojo lūpas. O kur dar faktas, kad sukurta pagal tikrus įvykius, po kurio belieka atsidusti: gyvenimiškas kinas..

Ir visgi – „Triumfe“ visos gamybos siūlės per aiškiai matomos ir jaučiamos, todėl ilgainiui ima trinti. Štai ir primelavau: joks čia feel-good filmas iš tikrųjų.

VIDEO: Triumfas | KINO PAVASARIS 2021

Afrika / Africa

Rimtų, pabrėžtinai emocionalių ir vis bandančių kažką įrodyti filmų kontekste išsiskiria paprasti, lakoniški pasakojimai. Tokie kaip „Afrika“ – debiutas iš Izraelio. Režisierius Orenas Gerneris lieka ištikimas sau: kaip ir trumpametražiuose filmuose pasikviečia vaidinti savo tėvus ir tokiu būdu pasiekia keistą fikcijos ir tikrovės lydinį. Lyg ir vaidyba, bet atrodo kaip dokumentika. Kitą minutę panašu į dokumentiką, bet matai, kad viskas pernelyg surežisuota ir surepetuota. O galiausiai – koks skirtumas, jeigu yra tiesiog gerai papasakota istorija, ir jeigu dar kartą įsitikini, kad ne finansai, o idėja yra pagrindinis gero kūrinio komponentas. Banalybė, aišku, bet ne pro šalį ją dar kartą prisiminti. Apie ką filmas? Apie senstantį tėvą, apie bėgantį laiką, apie suvokimą, kad vaikai užaugo, žmona turi savo hobių, o anūkai nenori klausytis istorijų apie karą ir jiems esi įdomus tik tiek, kiek įsitrauki į bendrus žaidimus. Apie suvokimą ir susitaikymą, kad gyvenimas būtent tai ir yra – paprasta kasdienybė, o ne nuolatinės atostogos Afrikoje su drambliais kieme, prijaukintais gepardais ir vietinių dainomis. Bet be prisiminimų apie jas, panašu, apskritai būtų sunku išgyventi.

VIDEO: Afrika | KINO PAVASARIS 2021

Socialinė higiena / Social Hygiene

Dviprasmiški jausmai. Iš vienos pusės džiugu, kad pandemijos metu režisieriai nesėdi rankų sudėję ir randa vidinių jėgų bei resursų kurti filmus, kurie patenka į festivalius (Berlinalės „Encounters“ programa) ir net prizų ten laimi (už režisūrą). Tačiau iš kitos pusės negaliu sakyti, kad filmas atvėrė naujų kino kalbos galimybių, kurias žada minėtosios programos sudarytojai, ar juo labiau kad jis man nuoširdžiai patiko. Nepatiko. Teatrališki tableau vivant, senoviniai kostiumai, dialogų literatūriškumas, impozantiškos intonacijos, išsilieję kadrų krašteliai, praeities ir dabarties jungtys – visi šie pabrėžtinai manieringi elementai patys savaime atrodo įdomūs, tačiau į kažką iš tikro sakančią istoriją, man regis, taip ir nesusijungia. Ir tik dėl fakto, kad man visai patiko ankstesni kanadiečio Deniso Côté filmai, bandžiau mąstyti, kad režisierius galbūt tikrai įžvalgiai reflektuoja mūsų dabartį su visa socialine higiena, nejautra ir nepakantumu, su kasdienybės teatru ir jo tuščiaviduriškumu. Bet tada prisiminiau šiųmetinį Radu Jude „Nesėkmė dulkinantis...“, ir skirtumas tarp kalbančio ir tik plepančio kūrinio tapo kaip ant delno.

VIDEO: Socialinė higiena | KINO PAVASARIS 2021

Karalių naktis / Night of the Kings

Filmai, kurie prasideda vaizdais iš drono skrydžio, yra blogi a priori. Štai tokią, šiaip jau jokiais logiškais argumentais nepagrįstą, išvadą padariau pradėjęs žiūrėti „Karalių naktį“. Dabar turėčiau keliais išplėstiniais sakiniais paaiškinti, kodėl ši tiek dėmesio Venecijos kino festivalyje sulaukusi drama apie Dramblio Kaulo Kranto kalėjimą, kuriam vadovauja patys nusikaltėliai, man taip nepatiko.

Filmas prasideda kaip daug žadanti veiksmo drama – sujudimas, daug energijos, triukšmo, kažko panašaus į žvėriškus jausmus. Kadangi esame matę ne vieną filmą apie naujokus kalėjimuose, žinome, ko laukti: jie turės išmokti vidaus taisyklių, sugebėti naviguoti hierarchiškoje sistemoje, užsitarnauti užnugarį ir kažkaip išgyventi. Visa tai matome ir čia, tik muštynių ir kraujo mažiau, nes herojus, norėdamas išvengti liūdnos baigties, turės ne mojuoti kumščiais, bet iki paryčių sekti istorijas kaliniams. Čia, žinoma, aliuzija į Šecherezadą, kurią savo recenzijose spėjo paminėti visi, kas netingi (tarp jų – štai – ir aš).

Filmai, kurie prasideda vaizdais iš drono skrydžio, yra blogi a priori.

Kadangi jau parašiau „daug žadanti“, turbūt supratote, kad yra ir „bet“. Situacija, į kurią patenka pagrindinis herojus, turėtų mums kelti įtampą ir pasodinti ant kėdės krašto, bet mes tiesiog neturėjome laiko su juo susigyventi, jį suprasti ir dėl jo nerimauti, todėl ir jo likimas mažai rūpi. Ne ką labiau išvystyti atrodo ir antraplaniai personažai, kurie turi aiškią vietą dramaturgijoje, bet vėlgi – kas iš to? Kaliniai kažką kalba, aiškinasi, planuoja, bet viskas taip ir lieka žodiniame lygmenyje, pakibę ore.

Memento Films International nuotr./Kadras iš filmo „Karalių naktis“
Memento Films International nuotr./Kadras iš filmo „Karalių naktis“

Žinoma, čia galima prisiminti Afrikos kultūrose ryškią klajojančių pasakotojų tradiciją ir kalbėti apie tai, kaip režisierius ją inkorporuoja į pasakojimą, bet iš mano pusės tai tebūtų pritempinėjimas. Galima tik pasakyti, kad inkorporuoja „dukart du“ principu: herojus pasakoja, o mes matome tai, apie ką jis pasakoja. Kai šiuose epizoduose atsiranda fantastiški epizodai „Juodosios panteros“ stiliumi, norisi tik susigūžti.

„Karalių naktis“ daro didelio filmo įspūdį, jį yra apgaubusi svarbaus kūrinio aura, jam galima lengva ranka prirašyti daug epitetų („vizualus“, „kerintis“, „užburiantis“, „hipnotinis“), o kur dar šalis, iš kurios kinas mus pasiekia ne taip ir dažnai. Bet man viskas greičiau panašėja į simuliaciją, kuria dangstoma į vakarietišką kooprodukcijos nykybę įkinkyta „egzotika“. Todėl jei norite tikrai gero ir autentiško kino iš Afrikos, verčiau pažiūrėkite angolietiškus „Oro kondicionierius“.

VIDEO: Karalių naktis | KINO PAVASARIS 2021

Likit sveiki, pone Vongai / Goodbye Mister Wong

Ne pirmame „Kino pavasario“ filme nuskamba nerimas dėl augančios Kinijos ekonominės galybės ir jos įtakos įvairių pasaulio kampelių autentikai, senosioms tradicijoms, apskritai išlikimui. Apie tai prabyla estų šiaurietiškas vesternas „Paskutinieji“, apie tai subtiliai užsimena ir ši laosietiška drama, kurioje atvykėlis iš Kinijos ponas Vongas planuoja prie kerinčio grožio Ngumo tvenkinio pradėti savąjį valčių nuomos verslą, ilgainiui atimsiantį pagrindinį pragyvenimo šaltinį iš vietinių ir negrįžtamai pakeisiantį tiek jų gyvenimo būdą, tiek kraštovaizdį.

Festivalio „Kino pavasaris“ nuotr./Likit sveiki, pone Vongai
Festivalio „Kino pavasaris“ nuotr./Likit sveiki, pone Vongai

Tačiau šis filmas nėra socialinė drama, o ponas Vongas – ne pagrindinis personažas. Greičiau – vienas iš kelių. Čia sutinkame jauną moterį Frans, kuri savosiomis valtelėmis plukdo atvykėlius turistus ir kuriai simpatizuoja du vyriškiai (vienas iš jų – Vongas). Čia susipažįstame su namelyje ant pastolių gyvenančia vieniše prancūze bei iš tolybių jos susigrąžinti atvykusiu vyru Hugo. Vieni meilės siekia, kiti nuo jos bėga, dar kiti ilgisi.

Tai – nostalgiškas ir jutimiškas kinas. Šį įspūdį kuria ir sustiprina 16 mm juosta bei kiek senamadiškas pasakojimo būdas, turiu omenyje mizanscenas, kur veikėjai tiesiog stovi vienas šalia kito, bet žvelgia į skirtingas puses ir taria toliams žodžius. Atrodo dirbtinai, bet greitai ir tai pamiršti. Lieka tik sodrios spalvos, kokių šiuolaikiniame kine pamatysi vis rečiau, elegiška nuotaika ir praeinančio laiko pojūtis. Filmus, kuriuose pavyksta užčiuopti šią tėkmę, ypač mėgstu.

VIDEO: Likit sveiki, pone Vongai | KINO PAVASARIS 2021

Barbarų belaukiant / Waiting for the Barbarians

Prisipažinsiu, neskaičiau J.M.Coetzee romano, pagal kurį filmas sukurtas, todėl negaliu pasakyti, ar įžvalgiai režisierius Ciro Guerra perskaitė literatūrinį šaltinį. Bet netgi neskaičius akivaizdu, kad istorija dėstoma literatūriškai, tvarkingai, o veikėjų dialogai – su tiek daug šalutinių sakinių, kad atrodo nurašyti tiesiai iš knygos. Juos veikėjai taria mašinaliai, be gyvybės, lyg vienintelė jų funkcija būtų perduoti informaciją, bet ne jausmą. To priežastis – paprasta ir vienintelė. Scenarijų rašė pats Coetzee. Jis puikiai jaučia literatūrinę kalbą, tačiau rašyti ekranui – kitokios kalbos instrumentuotės išmanymo reikalaujanti užduotis.

Gyvybės pasakojimui neįpučia ir aktoriai. Johnny Deppas, vaidinantis pulkininką Džolą, kuris atvyksta į neįvardintos imperijos pasienio postą patikrinti situacijos ir tardo barbarais vadinamus čiabuvius, atrodo kaip iš Šokolado fabriko pabėgęs Vilis Vonka, tik žiauresnis. Markas Rylance‘as, kuris įkūnija pasienio posto magistratą ir kurį kaip aktorių itin vertinu, bene vienintelis yra panašus į žmogų, o ne marionetę, bet jo neužtenka visam pasakojimui timptelėti aukštyn. O Roberto Pattinsono pasirodymą geriausiai apibūdino vienas užsienio kritikas: „jo epizodinis vaidmuo – tik vardas ir kostiumas, kurie padėjo filmui gauti finansavimą“.

Scenarijaus plokštumą ir psichologizmo stokojančius veikėjus galima būtų nurašyti alegorijai, kuri visada kalba simboliais ir perkeltinėmis prasmėmis, yra kiek pakilusi nuo realybės. Kitaip tariant, alegoriniai personažai visada yra labiau vaikščiojančios idėjos nei žmonės iš kūno ir kraujo, todėl reikia žvelgti, kas yra už jų, žvelgti giliau. Bet kad tą padarytum, pirmiausiai reikia, kad jų likimai tave jaudintų, o ir tos gelmės būtų kiek daugiau nei iki kulniukų. Kadangi taip nėra, alegorija apie blogio ir svetimo, todėl automatiškai pavojingo, Kito gimimą tinka tik lengvam pasibraidžiojimui.

VIDEO: Barbarų belaukiant | KINO PAVASARIS 2021

Pasiruošimas būti kartu neapibrėžtą laiką / Preparations to Be Together For an Unknown Period of Time

Tai psichologinė drama apie moters sielos gelmes. Parašiau ir pačiam juokinga. „Psichologinė“ ji nebent tik dėl to, kad veikėja yra neurochirurgė ir įsivaizduoja visokius nebūtus dalykus, t.y. labiau gyvena savo galvoje nei realybėje. O „moters sielos gelmės“ – tai prėsku stereotipu trenkiantis junginys, kurio būčiau nerašęs, jei ne pati režisierė, kuri į tas gelmes pernelyg ir nuklydo. Iš čia ir veikėjos paslaptingumas, ir jos obsesija, ir raudonai padažytos lūpos, ir atsainumas, netgi, sakytume, neadekvatumas: ji aiškiai žino, ko nori (meilės), bet negali to pasiekti, todėl ir truputį kenčia. Na, tokia Huppert pianistė, tik kad gydytoja.

„Scanpix“ nuotr./Kadras iš filmo „Pasiruošimas būti kartu neapibrėžtą laiką“
„Scanpix“ nuotr./Kadras iš filmo „Pasiruošimas būti kartu neapibrėžtą laiką“

Ši moderni didmiesčio pasakaitė taip ir prabėga spėliojant, ar veikėja iš tikrųjų JAV sutiko ir įsimylėjo gydytoją, su kuriuo paskui susitarė susitikti Budapešte, ar visgi tai tebuvo jos fantazija? Štai ir visa intriga, ant kurios istorija ir stovi. Ir tik nenoras to pripažinti mane vertė svarstyti truputį daugiau: feministinis tai kinas, ar ne? Ar veikėja stipri, ar visgi paveikta vyrų? Ar režisierė iš tikrųjų kalba šį tą daugiau apie įsimylėjimo fenomeną, kurio galbūt net neuromokslas negali paaiškinti, ar tik prisigalvoju? Visgi šie klausimai nebuvo kartu su manimi neapibrėžtą laiką, priešingai, jie galvoje sukosi lygiai tiek minučių, kiek truko filmas. O tai – mano asmeninis vidutiniško kūrinio rodiklis.

VIDEO: Pasiruošimas būti kartu neapibrėžtą laiką | KINO PAVASARIS 2021

15min kultūra taip pat parengė rekomendacijas, kurios padės išsirinkti, ką žiūrėti 26-ajame „Kino pavasaryje“.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Video

12:39
01:16
16:41

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/