Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 3d. 19:04

„Kino pavasario“ dienoraštis: visi vyrai niekšai ir kitos aktualijos

Kadras iš filmo „Meilės reikalai“ 15min recenzija
„Kino pavasario“ nuotr. / Kadras iš filmo „Meilės reikalai“

Antroje ir paskutinėje dienoraščio dalyje – apie meilės peripetijas, brendimo kančias, (anti)meistrystes ir niekšelius.

Meilės reikalai / Love Affair(s)

Kai sakome „prancūziškas filmas“, įsivaizduojame istoriją, kurią žiūrint ir pasijuoksi, bet ir paverksi. Kurioje yra jausmingų meilės romanų, bet ir neištikimybių. Kurioje veikia mylimieji, bet ir meilužiai. Kurioje daug dialogų prie vyno, bet ir tylos prie kruasano. Žodžiu, įsivaizduojame kažką gyvenimiško.

Romantinė drama „Meilės reikalai“ – būtent toks prancūziškas filmas. Jo veikėjai, rodos, gyvi vien pokalbiais apie meilę. Šie kaip prasideda nuo pradžios, taip ir vinguriuoja per visą filmą nuo vieno veikėjo prie kito, ir atgal. Klausydamasis dialogų supranti, kad taip jausmus apibūdinti, jais dalintis ir jų nesigėdyti gali tik prancūzai. Ir tik kine.

Šis filmas – lyg tolimas Naujosios prancūzų bangos aidas. Veikėjai apsupti kultūros, skaito knygas, lankosi muziejuose ir gyvena meniškuose interjeruose, jau nekalbant apie ekrane beveik be perstojo skambančią klasikinę muziką. Tačiau „Meilės reikalai“ artimesni ne kokio Godard‘o, bet greičiau Érico Rohmero kinui: dėl lengvumo, nesibaigiančių pokalbių, dėmesio kasdienybės detalėms. Ir vien jau dėl tokio panašumo jis nėra originalus kūrinys. Ar tai trukdo juo mėgautis? Žinoma, ne.

Režisierius veikėjų lūpomis žarsto tiesas apie tai, kad meilei nėra tinkamo laiko ir tinkamos vietos, kad už dviejų įsimylėjėlių visada yra trečias, o kartais ir ketvirtas asmuo, kad aistra skiriasi nuo meilės, nes pastaroji neišblėsta net ir po išdavysčių ir, svarbiausia, kad dažnai nėra lygybės ženklo tarp to, ką sakome, ir to, ką darome. Taip, visa tai jau buvo girdėta ir kur kas įdomiau išskleista n kitų filmų, bet tavęs net tai neerzina. Jau tie prancūzai...

VIDEO: Meilės reikalai l KINO PAVASARIS 2021

Veneros beieškant / Looking for Venera

Šiandieniniame Europos kine atsiranda vis daugiau istorijų apie kovą prieš patriarchalinę visuomenę, įsisenėjusias elgesio normas, senąsias tradicijas, lyčių nelygybę. Tai tendencija, kurios šaknys, žinoma, glūdi mūsų gyvenamoje dabartyje ir yra didele dalimi susijusi su nauja feministine banga, kilusia po #metoo.

Europos debiutų konkurse rodomo filmo herojė – Kosovo kaime gyvenanti Venera – yra viena iš tokių besipriešinančių. Bent taip jai pačiai atrodo, nors akivaizdu, kad Veneros ir jos geriausios draugės elgesys panašesnis ne į maištą prieš vyrų pasaulį, bet tik į dar vieną tokio pasaulio patvirtinimą. Juk brendimo laikotarpį išgyvenančios draugės visą filmą apie nieką kitą nekalba, tik apie vaikinus, jų bučinius, prisilietimus, pirmuosius kartus, kol viena iš jų galiausiai ima ir išteka, taip pratęsdama kaimo bendruomenėje įsitvirtinusią nuostatą: neišsišok, elkis padoriai, būk gera žmona ir niekada neprieštarauk vyrui.

Ir visgi, pasakodama pakankamai įprastą coming-of-age dramą debiutuojanti režisierė ima ir perspaudžia. Aš galiu suprasti, kad kūrėja nori kalbėti apie moterų padėtį išskirtinai vyriškoje aplinkoje ir kritikuoti pastarųjų požiūrį į moteris, bet nesuprantu, kodėl tą darant visus vyrus būtina vaizduoti kaip paskutinius stuobrius. Jei tėvas, tai būtinai šeimą laikantis po padu. Jei vaikinas, tai siekiantis tik sekso. Jei gatvėje žaidžiantys berniukai, tai žiaurūs, kankinantys šunį. Apskritai, vyrai vaizduojami tik kaip fonas. Dažnai nebylūs, bet visada esantys šalia. Beveik kaip kaimelį supančios uolos. Nepajudinami. Šią kaustančią ir negyvą erdvę paryškina net spalvų korektorius, vietomis, regis, kiek padauginęs rudos.

Žinoma, čia galima mąstyti, ką iš Balkanų vyrų padarė karas ir kas buvo perduota ateities kartoms, juolab kad ir Veneros močiutė vienoje scenoje sako, jog geriausius kaimo vyrus pasiglemžė karas, bet režisierei ši tema mažiau svarbi. Ji tiesiog nusiteikusi pakritikuoti, o ne pabandyti suprasti.

VIDEO: Veneros beieškant | KINO PAVASARIS 2021

Notturno

Vienas geriausių „Kino pavasario“ filmų, kurio įspūdis – galiu tik įsivaizduoti – būtų dar stipresnis jį žiūrint kino ekrane. Žodis „įspūdis“, kalbant apie vaizdus iš Kurdistano, Irako, Sirijos ir Libano pasienių, žinoma, yra kiek per stiprus. Rodydamas nuolatinių karinių konfliktų, diktatūrų, perversmų ir teroristinės „Islamo valstybės“ žiaurumų nualintą teritoriją ir čia gyvenančius žmones, Gianfranco Rosi nesiekia žiūrovo sukrėsti, graudinti ar kurti sensacijos. Už jį tą jau padarė tuntas kitų menininkų iš Vakarų, įkėlę kojas ir kameras į šias žemes.

Rosi priešinasi bet kokiam reportažiškumui, bet nenuslysta ir į kitą, man regis, šiuo atveju ne ką mažiau pavojingą kraštutinumą – nekuria poetinės dokumentikos. Nors statiški kadrai yra kruopščiai apgalvoti ir preciziškai sukomponuoti, tai nėra „estetika dėl estetikos“. Jie neša krūvį, pasakoja istoriją, kalba. Žinant, kad režisierius dažnai ilgam laikui apsigyvena filmuojamose teritorijose, vengia didelių kūrybinių komandų ir pats viską neskubėdamas filmuoja, nenuostabu, iš kur gimsta jo kino jėga ir tiesa.

VIDEO: Notturno | KINO PAVASARIS 2021

Šventasis Narcizas / Saint-Narcisse

Kanadiečio Bruce‘o LaBruce‘o filmas programoje – jau savaime įvykis. Jei gerai pamenu, joks kitas kino festivalis ar kino teatras Lietuvoje nerodė šio provokatoriaus, queer kino ikonos, punk kultūros legendos ir gėjų pornografijos dievaičio kūrybos. O būtų verta tą padaryti. Bent jau supažindinti su ankstesniais filmais, kuriuose LaBruce‘as tikrai buvo bet kokioms galios struktūroms, visuomenės normoms, geram skoniui ir net kino kūrimo bei platinimo dėsniams prieštaraujantis enfant terrible.

Žiūrėdamas naujausią LaBruce‘o filmą mąsčiau, ar jis būtų atsiradęs „Kino pavasaryje“ ir dar „Meistrų“ programoje, jei ne pandeminiai metai. Didžiųjų meistrų premjerų buvo ne tiek ir daug, todėl programos sudarytojams teko imtis kompromisų ir tenkintis tuo, kas yra. Spėju, savo jaunystės metais kanadietis būtų gerai pasijuokęs iš jam lipdomos „meistro“ etiketės. Bet kokiam meistriškumui ir kanonui jis aršiai priešinosi.

Bet laikai keičiasi. Štai prieš kelis metus net MoMA surengė menininko retrospektyvą, kuri sulaukė dalies kritikų skepsio: kas nutinka, kai institucijoms ir ideologijoms prieštaravusio radikalo kūryba atsiduria prestižiniame muziejuje? Ką jau kalbėti apie tai, kad naujus režisieriaus filmus finansuoja įvairūs kino fondai. Bet šįkart ne apie tai.

„Šventasis Narcizas“, pasakojantis apie savimylą Dominyką, jo lesbietę motiną, šios draugę ir netikėtai atrastą brolį dvynį, kurį vienuolyne kalina piktasis dvasininkas, yra nuosaikusis Bruce‘as LaBruce‘as. Čia mažiau maišto, eksceso ir nesitaikstymo su kino taisyklėmis. Viskas atrodo tvarkingiau, todėl ir nuobodžiau.

Mitas apie Narcizą, biblinė Šv. Sebastijono istorija, šamanizmai, popsas, kempas, gėjiškas nunsploitation – visos šios citatos ir B kategorijos filmų elementai, žinoma, nedera (ir turi nederėti), bet nedermė ir dirbtinumas netampa juokingi ar atraktyvūs. O tai, mano nuomone, jau rimtas nusižengimas vatersiškai „gero blogo skonio“ tradicijai. Tai jau – „prastas blogas skonis“.

VIDEO: Šventasis Narcizas | KINO PAVASARIS 2021

Niekšas / Rascal

Dar vienas konkursinėje programoje rodomas filmas taip ir nepasistūmėja toliau nuo minties, kad visi vyrai yra niekšai. Tik, skirtingai nei „Veneros beieškant“, čia mums pasakojama iš pagrindinio veikėjo – buvusio kalinio Džė (filme „Nepažįstamasis prie ežero“ išgarsėjęs Pierre‘as Deladonchamps‘as) – perspektyvos.

Kad Džė buvo teistas už moters užpuolimą, išprievartavimą ar nužudymą, leidžiama suprasti beveik pačioje pradžioje, todėl likusį laiką esame priversti spėlioti, ar jis atsispirs blogiems poelgiams, ar visgi grįš į „senas vėžes“. Jis, deja, grįžta, o man taip ir lieka neaišku, apie ką šis filmas?

Istorija apie tai, jog pasikeisti neįmanoma? Pasakojimas apie amžiną lyčių konfliktą? O gal pagrindinis veikėjas yra visų vyrų atspindys – tik jeigu kiti moteris nužvelginėja iš tolo ir replikas jų pusėn laido tik draugų kompanijoje, tai Džė imasi veiksmų? O galbūt norėta parodyti, kad per tą laiką, kol Džė buvo kalėjime, (prancūzės) moterys ėmė ir pasikeitė: tapo labiau emancipuotos, ne taip greitai suviliojamos ir galinčios pakovoti už save? Taip, kaip pakovojo viena iš veikėjų Maja (filmo „Likimas – mano meilė“ aktorė Ophélie Bau), kavinėje išrėžusi vyrams, ką galvoja apie juos ir jų požiūrį į mėnesines. Scena įsimintina, pyktis suprantamas, bet viskas atrodo tiesmuka ir iliustratyvu.

Man „Niekšas“ labiausiai panašėjo ne į socialinį trilerį, kuriuo lyg ir norėjo būti, bet į ištęsta prevencinį filmą, perspėjantį moteris nevaikščioti tamsiomis gatvėmis naktį.

VIDEO: Niekšas | KINO PAVASARIS 2021
Gedmano Kropio nuotr./Gediminas Kukta
Gedmano Kropio nuotr./Gediminas Kukta

Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Video

22:31
01:16
06:39

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/