Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 24d. 17:19

Lietuvoje filmą kūręs režisierius Thomas Stuberis: „Čia radome ypatingą atmosferą“

Thomas Stuberis Interviu
Gintauto Beržinsko nuotr. / Thomas Stuberis

„Kuršių nerijos gamta idealiai tiko mano kurto filmo atmosferai perteikti“, – sako vokiečių režisierius Thomas Stuberis, prieš dvejus metus mūsų šalyje filmavęs kino juostą „Kruzas“ pagal garsų vokiečių rašytojo Lutzo Seilerio knygą. Šiame interviu – pokalbis ne tik apie šiuos filmavimus, kino juostą įkvėpusią knygą, bet ir apie istorinę atmintį bei tai, kuo kūrėją patraukė Lietuva.

Th.Stuberis laikomas vienu iš kylančių vokiečių režisierių. Jo filmas „Paaugliškas nerimas“ buvo pristatytas Berlinalėje ir laimėjo daug apdovanojimų Vokietijoje, už diplominį darbą „Apie šunis ir arklius“ jis nominuotas studentų „Oskarui“, o „Krautuvų valsas“ Berlinalėje apdovanotas Ekumeninio žiuri prizu. Pastarąjį filmą režisierius pristatė ir Lietuvoje, „Scanoramos“ festivalio metu. Rašytojo kūryba artimai susijusi ir su Lietuva – būtent mūsų šalyje jis filmavo praėjusiais metais pasirodžiusią kino juostą „Kruzas“. Beje, šios knygos autorius L.Seileris, parašęs knygą apie Berlyno sienos griūties laikus ir išlaisvėjimo siekiančią bendruomenę ypatingoje Hidenzės saloje, taip pat ne vieną kartą viešėjo Lietuvoje, birželio mėnesį jis lankėsi Vilniuje ir Klaipėdoje, ir interviu su juo galite skaityti čia.

Su Th.Stuberiu susitikome Thomo Manno festivalio metu – čia buvo rodomi jo filmai.

– Naujausias jūsų filmas sukurtas pagal L.Seilerio romaną „Kruzas“. Kaip kilo idėja sukurti filmą būtent pagal šį kūrinį?

– Skirtingai nuo kitų filmų, kuriems aš pats sugalvodavau idėją, mintis kurti šį filmą man buvo pasiūlyta. Prodiuseris, kuriam priklauso teisės į L.Seilerio knygos „Kruzas“ ekranizaciją, paklausė, ar man įdomu būtų kurti šį filmą – scenarijus jau buvo parašytas. Aš buvau skaitęs romaną, man jis labai patiko. Susidomėjau, nes tai buvo labai kitoniška istorija apie Berlyno sienos griūtį ir Vokietijų susijungimą.

– Kuo būtent patraukė ši knyga? Bent jau kritikai įvardina ypatingą knygos atmosferą, kone meditatyvų pasakojimą.

– Tai kone magiškos atmosferos knyga. Atmosfera čia – tarsi pasakoje, o ne tiesiog aprašymas to, kas vyko tuo metu. Jos dėmesio centre – dviejų vyrų draugystė, o taip pat ypatinga bendruomenė Hidenzės saloje. Paprastai apie tą laikotarpį pasakojamos istorijos yra apie tai, kaip rytiečiai nori tapti vakariečiais, tačiau ši bendruomenė to nesiekia, jie nori kitokio išsilaisvinimo.

Tai kone magiškos atmosferos knyga. Atmosfera čia – tarsi pasakoje, o ne tiesiog aprašymas to, kas vyko tuo metu.

– Pats L.Seileris, kalbėdamas apie šią knygą, pabrėžė, kad tai visų pirma yra pasakojimas apie draugystę. Kiek pats autorius dalyvavo filmo kūrime?

– Jam labai įdomus buvo šis filmas, – manau, svarbiausia jam ir buvo, jog istorijos pagrindu išliktų ta draugystė, kad tai būtų pasakojimo šerdis. Tačiau kuomet aš pasakiau, kad ir man tai atrodo itin svarbu, jis kiek nusiramino.

Gintauto Beržinsko nuotr./Thomo Stuberio filmo pristatymas
Gintauto Beržinsko nuotr./Thomo Stuberio filmo pristatymas

Serialų kiekybė ima viršyti kokybę

– „Kruzas“ yra televizijos filmas. Kuo tai keitė paties filmo kūrybą? Bent jau man atrodo, kad žiūrovas didelio skirtumo neišvystų.

– Televizija ir vėl (ne pirmą kartą) užgožia kiną. Vokietijoje kuriama išties daug kokybiško televizinio turinio. Žinoma, yra tam tikrų skirtumų, į kuriuos kaip režisierius turi atkreipti dėmesį – tarkime, mažesnis ekranas, kiti techniniai parametrai. Tačiau kas liečia istorijos pasakojimą, stengiausi kurdamas nedaryti jokio skirtumo nuo įprastinio kino.

– Kalbant apie televizijos filmus, serialus, daugelis pastebi, kad jų kokybė pastaruoju metu smarkiai išaugusi.

– Manau, kad mes artėjame prie lūžio taško – liečiančio kiekybę. Kuriama vis daugiau ir daugiau serialų. Taip, serialų kokybė labai gera, tačiau jeigu prisimintume „Sopranus“, „The Wire“, kuris yra mano favoritas, ar „Tvin Pyksą“, tai irgi buvo labai kokybiški serialai – ir jie kurti ne šiais laikais, o devintajame dešimtmetyje. Tačiau kadangi tokių serialų tuomet buvo nedaug, jie sulaukdavo žymiai daugiau dėmesio, nes nebuvo iš ko rinktis. O kokybė tuomet, mano nuomone, buvo netgi geresnė. Manau, pasiekiame tą ribą, kai burbulas ims bliūkšti, nes kuriama vis daugiau, vietoje to, kad, kuriant serialus, būtų galvojama, ką naujo padarius.

Hidenzės salos atmosferos nebeliko

– Visgi grįžkime prie jūsų filmo. Kiek pats pamenate Berlyno griūtį ir ar teko pačiam būti Hidenzės saloje?

– Kai siena griuvo, man buvo septyneri. Taigi, nedalyvavau jokiose demonstracijose. Aš gimiau Rytų Vokietijoje, Leipcige, ir mano šeima leisdavo atostogas, kurios tuomet trukdavo du mėnesius, Rugene, panašiame į Kuršių neriją, kuris yra netoli Hidenzės. Mes plaukdavome dienos išvykoms į Hidenzę.

– Turbūt tuo metu ji buvo visiškai kitokia nei dabar? Tiek iš knygos, tiek iš ten tuo metu buvusių žmonių pasakojimų atrodo, kad tada tai buvo laisvės, kone hipiškų komunų vieta. Nekilo mintis ir filmą kurti būtent ten?

– Kalbant apie tai, kiek knyga atspindi tikrovę, – ji paremta faktais, tačiau rašytojas kuria savo pasakojimą. Nebūtinai tai, kas aprašoma, tikrai faktai, nebūtinai visa tai iš tiesų vyko. L.Seileris apjungia tikras istorijas, tikrus asmenis, kad sukurtų savo magišką tikrovę.

Hidenzėje dabar gamta vis dar ta pati, tačiau namai, maži kaimeliai – jų ten yra vos trys ar keturi – jie visiškai pakito, rekonstruoti, čia nebevyksta vakarėliai. Ta laisvės atmosfera, apie kurią rašoma knygoje, kurią kuriant dalyvavo ir, tarkime, grupės „Rammstein“ klavišininkas Flake'as Lorenzas, pasikeitė. Tos atmosferos nebėra. Tai graži turistinė vieta, tačiau beveik nebeturinti nieko bendra su tais laikais. Ir, nors iš pradžių galvojome filmuoti ten, visgi nusprendėme – taip pat ir dėl finansinių priežasčių, – judėti labiau į rytus.

– Lietuva turbūt nebuvo vienintelis variantas, kurį svarstėte?

– Mes buvome nuvykę apžiūrėti ir Lenkijos pajūrio, tačiau netrukus po to atvykome čia, į Lietuvą. Mūsų prodiuseris jau buvo dirbęs Lietuvoje, taigi, žinojo, kaip čia viskas vyksta. Kuršių nerija mums puikiai tiko, nesvarbu, kad tai ne sala – jeigu filmuoji sceną apie salos paplūdimį, juk nereikia, kad visa tai vyktų saloje.

Daug ką filmavome Smiltynėje, uoste, ten nufilmuotos pagrindinio namo scenos. Kartais filmuodavome Nidoje, kai kuriuose Kuršių nerijos paplūdimiuose.

– Kuriose konkrečiose vietose filmavote šį filmą?

– Daug ką filmavome Smiltynėje, uoste, ten nufilmuotos pagrindinio namo scenos. Kartais filmuodavome Nidoje, kai kuriuose Kuršių nerijos paplūdimiuose. Taip pat filmavimams buvome persikėlę ir į kitą pusę netoli Klaipėdos.

– Ar tos vietos, kur filmavote, išties atgaivino prisiminimus apie Hidenzę, – tokią, kokią ją matėte?

– Taip. Tai nėra Hidenzė, tik primena ją – paplūdimiai čia platesni, pušynai didesni. Tačiau svarbiausia buvo atmosfera. Mums nereikėjo turistinių atvirukinių Hidenzės vaizdų, ir manau, kad šios vietos netgi geriau tinka L.Seilerio istorijai nei pati Hidenzė.

Gintauto Beržinsko nuotr./Thomo Stuberio filmo pristatymas
Gintauto Beržinsko nuotr./Thomo Stuberio filmo pristatymas

Pirmieji žmonės, išėję į gatves – pankai

– Knygos apimtis nemenka – originale yra apie 500 puslapių. Čia yra ir kelios siužetinės linijos, nemažai personažų. Turbūt jau nuo pradžių buvo akivaizdu, kad visko kino juostoje sutalpinti nepavyks. Kas buvo sudėtingiausia kuriant šį filmą?

– Knyga pilna vaizdų, paveikslų, nutapytų literatūrine kalba. Transformuoti tuos vaizdus į kino kalbą sudėtinga, perteikti juos buvo didelis iššūkis. Kaip neprarasti atmosferos ir sukurti kažką naujo.

Kitas sudėtingas dalykas – turi eiti į tam tikrus kompromisus. Reikia staigiai užgriebti žiūrovo dėmesį, o tai nėra L.Seilerio stilius. Jis juda lėtai. Buvo sunkus tas žinojimas, kokį filmą galėjai sukurti pagal šią knygą, tačiau tai nebuvo realistiška, turėjai eiti į kompromisus.

Teko kai ko atsisakyti. Pavyzdžiui, epizodai su lape, kai pagrindinis personažas kalbasi su ja. Galima buvo įterpti tokį epizodą, tačiau kino ekrane tai tiktų, o televizijoje ne. Taip pat negalėjau papasakoti visų tų šalutinių istorijų, turėjau susikoncentruoti ties pagrindine.

– Šios knygos ir filmo temos universalios – juk kalbama čia ne tiek apie Berlyno sienos griūtį, kiek apie draugystę, apie vidinę laisvę. Tačiau visgi atrodo, kad tai geriausiai galėtų suvokti būtent rytų europiečiai.

– Aš ir stengiausi kalbėti apie istorijas, kurios nelabai populiarios Vakarų pasaulyje. Apie tai, kad žmonės gyveno savo turiningus gyvenimus ir Rytų Vokietijoje, – taip, čia buvo diktatūra, tačiau žmonės kūrė šeimas, savo namus. Tai užmirštama. Galbūt kai kurie žmonės netgi galvojo, kad socializmo idėja yra gera, nors politikai sugadino ją, pavertė tą idėją diktatūra.

Ir galbūt tik žmonės Rytų Europoje tai gali suprasti – kaip idėja, kuri gal ir buvo nebloga, sužlugo. L.Seileris rašo apie žmones, kurie nori ne tapti Vakarų dalimi, o verčiau keisti tai, kas blogai jų šalyse, dar prieš įvykstant Vokietijų susijungimui. Tai buvo pirmoji judėjimo Rytų Vokietijoje dalis, apie kurią daug kas pamiršta – visi prisimena tik Vokietijų susijungimą. Tai istorinis faktas, apie kurį niekas nenori girdėti. Jeigu kalbi apie tai, gali būti apšauktas revizionistu, kuris nori atsukti laikrodį atgal, nors tai visai ne taip. Tiesiog kalba yra apie tai, kad buvo žmonių, kurie galvojo kitaip – tai sudėtinga tema, ir žinoma, filmas tik šiek tiek paliečia ją. Sutinku, kad sukuriama atmosfera lengviau gali paliesti žmones Rytuose, o Vakaruose tai istorija, apie kurią jie niekada anksčiau negirdėjo.

– Pats L.Seileris, duodamas interviu 15min, sakė, kad Hidenzė buvo tik viena iš tokių „laisvės salų“, Rytų Vokietijoje buvo ir daugiau tokių židinių. Kokia situacija buvo jūsų gimtajame Leipcige?

– Leipcigas buvo viso to avangardas. Berlyno sienos griūtis, susivienijimo procesas, – viskas prasidėjo čia. Pirmasis protestas Rytų Vokietijos gatvėse įvyko Leipcige. Daugelis žmonių tai pamiršta, nes istorijose, kurios jiems pasakojamos, filmuose, kurie jiems rodomi, tam tikros istorinės atkarpos neminimos. Nes tai netinka herojiškajai linijai arba nusistovėjusiai istorinei linijai – gi žinome, kad istoriją rašo tie, kurie laimėjo, o ne tie, kurie pralaimėjo. Pavyzdžiui, pirmieji žmonės, kurie išėjo į gatves Leipcige, buvo pankai. Niekas nekalba apie tai.

Pavyzdžiui, pirmieji žmonės, kurie išėjo į gatves Leipcige, buvo pankai. Niekas nekalba apie tai.

– Lietuvoje pankai taip pat labai aktyviai dalyvavo priešinantis Sovietų Sąjungos sistemai.

– Tie pankai priešinosi Rytų Vokietijos sistemai, vis pakliūdavo į kalėjimus, bet jie eidavo į gatves ir sakė: „Šioje šalyje kažkas yra blogai“. Buvo ir kitų žmonių, kurie sakė, kad reikia pokyčių. Ir tik paskui prasidėjo didžioji banga, – Berlyne ir kitur. Bet visa tai įvyko paskui. Yra istorijų, apie kurias taip pat niekas nenori girdėti – apie žmones, kurie prarado darbus, apie tuos, kurie prarado šeimas, ateitį, gyvybes. Tai liūdnos istorijos, kurių niekas nenori girdėti. Būtent apie tai rašo ir L.Seileris – juk Kruzas yra tragiško likimo herojus, kuris žlunga per visą šį procesą, skirtingai nei Edas, kuris išeina kaip stipri asmenybė.

– Ar Berlyno sienos griūtis, tas laikotarpis vis dar populiari, dažnai aptariama tema Vokietijoje?

– Tiek daug filmų apie tai sukurta, kad atsirado tam tikras nuovargis. Tačiau, pavyzdžiui, didelio dėmesio sulaukė serialas „Deutschland 83“, vėliau sukurtas „Deutschland 86“, dabar kuriamas ir naujas serialas apie 1989-uosius. Tai vis dar svarbi tema, didžiausias naujausios istorijos įvykis.

– Tačiau jeigu kalbėtume apie pačią visuomenę – ar ji jau gali vertinti tai tik iš laiko perspektyvos? Ar vis dar egzistuoja atotrūkis tarp Rytų ir Vakarų? Tas pats L.Seileris kalbėjo apie žmones Rytuose, kurie jaučia, tarsi jų gyvenimas ankstesnėje sistemoje buvo mažiau reikšmingas, nepilnavertis.

– Ir taip, ir ne. Daug gerų dalykų yra padaryta Rytų Vokietijoje, daug pinigų, investicijų atkeliauja į rytų pusę, kai kurie Rytų Vokietijos regionai ar miestai finansiškai gyvena geriau nei Vakarų Vokietijoje. Tačiau yra skirtumų, atskirčių, – kaip Italijoje yra šiaurė ir pietus, taip čia yra Rytų ir Vakarų Vokietija. Ir negalime tikėtis, kad ši spraga artimu metu sumažės. Žinoma, daug laiko jau praėjo, bet turbūt nepakankamai. Be to, yra Antrojo pasaulinio karo paliktos žaizdos, kurios vis dar neišgijo, nors nuo to laiko jau praėjo trys kartos.

– Kalbant apie istorinę atmintį – vaikštant Berlyne negali nekristi į akis marksistiniai šūkiai, ant sienų išpiešti sovietiniai simboliai. Tai – mieste, kuris visu žiaurumu patyrė sovietų kariuomenės įsiveržimą, sovietinę diktatūrą, saugumo tarnybų persekiojimus, galų gale – tą pačią Berlyno sieną. Atrodo, kad tai jau nukeliavo į užmarštį.

– Taip, tai gali būti iš dalies dėl to, kad žmonės pamiršta. Be to, jie atskiria tai, kas čia vyko, nuo marksizmo idėjų, filosofijos, kuri galbūt padeda jiems dabar neoliberaliajame kapitalizme. Be to, kas yra tie „antifa“ nariai? Dažniausiai jiems 30-35 metai. Jie nepamena, kas vyko, jiems tai nedaug ką sako. O vyresni – jie labiau linkę pasirinkti dešiniąją pusę.

Gintauto Beržinsko nuotr./Thomo Stuberio filmo pristatymas
Gintauto Beržinsko nuotr./Thomo Stuberio filmo pristatymas

„Esu Lietuvos gerbėjas“

– Mes čia kalbamės Thomo Manno festivalyje. Kiek jums pačiam svarbus šis rašytojas?

– Tai vienas svarbiausių rašytojų. Žinoma, neperskaičiau visko, ką jis parašė, bet skaičiau daug jo knygų. Skaičiau jas prieš 10-15 metų, gal ateityje vėl sugrįšiu prie jo. Jo „Budenbrokai“ man patinka labiausiai. Labai mėgstu jo natūralistinį, labai precizišką pasakojimo būdą. Jis tikras meistras, iš kurio turime daug ko pasimokyti – ypač filmų kūrėjai. Jis labai nuodugniai, giliai perteikia personažus, labai svarbus kaip stebėjimo mokytojas.

– Šiuo metu esate Nidoje, vėliau su šeima vyksite atostogauti savaitei į Palangą. Panašu, kad mūsų šalis filmavimų metu paliko nemenką įspūdį. Kuo?

– Taip, esu buvęs čia ne kartą, pavyzdžiui, praėjusiais metais, pristatydamas filmą, viešėjau Vilniuje. Esu Lietuvos gerbėjas, ji man labai patinka. Žinoma, tai susiję ir su tuo, jog čia filmavau filmą, – per tą laiką, kol čia dirbau, Lietuva įsiskverbė į mano širdį. Ji ypatinga, skiriasi nuo Rusijos, skiriasi nuo Lenkijos, atrodo, kad tai šiaurės Europa, bet vis dar išlaikiusi Rytų Europos atmosferą, man labai patinka, kaip tai susijungia, kaip dera skirtingos kultūros. Ir man patinka, kad lietuviai labai atviri žmonės, netgi atviresni nei daugelis mano pažįstamų vokiečių. Čia tiek daug pankų! Aš labai mėgstu Klaipėdą, tačiau mėgstamiausias miestas Lietuvoje man yra Vilnius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Dabar tu gali

Maistas