Gražu ir gera buvo stebėti antrųjų lietuviškų filmų apdovanojimus. Vyresnioji karta negailėjo plojimų ir nuoširdžių padrąsinimų ateinantiems kūrėjams. Jaunesnieji tuo tarpu su pagarba ir kone patriotiniu pasididžiavimu siuntė aplodismentus tiems, iš kurių semiasi patirties ir įkvėpimo.
Už durų palikę dažniausiai nepatogias filmavimo aikšteles ir per mažų biudžetų matavimosi rūpesčius, kino kūrėjai susirinko vieni kitus sveikinti ir švęsti. Šviesaus vakaro įkvėpti, būsimojo festivalio rengėjai kiekvieną vasaros trečiadienį kartu su kino kūrėjais, mėgėjais ir pakeleivingais žiūrovais kviečia švęsti jaukias lietuviško kino šventes.
„Kodėl kviečiame žiūrėti lietuvių kūrybą? Nes dėmesio nacionaliniam kinematografui niekada nebus per daug. Ir ypatingai esant tokiai situacijai, kai lietuviškam kinui visko skiriama per mažai: finansavimo, erdvės TV ir kino teatrų programose, visuomenės bei žiniasklaidos dėmesio. Kodėl debiutinius pilnametražis filmus? Nes tai ypatingas įvykis kiekvieno režisieriaus kūrybinėje karjeroje. Ir kiekvienu atveju jis savaip įdomus.
Kažkas pilnametražį filmą sukuria netikėtai – planuotas pusvalandžio trukmės filmas virsta 60-ties ar dar daugiau minučių pasakojimu. Kažkas jam ruošiasi ne metus ir net ne du. Vieni bijo kiekvienos filmavimo pamainos, kiti visą filmavimą negali patikėti, kad pagaliau tai daro. Ir kiekvieną kartą tai yra didelis nuotykis, apie kurį jo dalyviai gali pasakoti valandų valandas“, – smalsumą žadina ne vienoje lietuviško kino aikštelėje gyvenęs festivalio idėjos autorius režisierius Mykolas Vildžiūnas.
Programos atidarymą festivalio rengėjai patikėjo režisierės Kristinos Buožytės pilnametražiam filmui „Kolekcionierė“, kurį kiek kitaip susirinkusiems pristatys gyva psichoanalitiko Tomo Kajoko ir režisierės diskusija. Toks festivalio starto pasirinkimas – neatsitiktinis. Gražu, jog tai pirmas režisierės pilnametražis filmas pirmųjų lietuviško kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ komisijos pripažintas „Geriausiu metų filmu“.
Kita, mažiau akivaizdi, bet ne mažiau simboliška priežastis – internete perskaitytas žmogiškas Artūro Račo pastebėjimas, kuris puikiai atspindi atviro stogo ir atvirų pokalbių festivalio idėją: „Kolekcionierė“ neišnyksta. Jau praėjo kelios valandos, o vis dar ieškau atsakymo: kodėl kartais kolekcionuojame emocijas (tiesas, nuomones ir t.t.), bet jų nerodome, kodėl laikome jas progoms, televizijų ekranams, o ne dalijamės.“
Festivalis „Jauni. Alkani“ kviečia dalintis. Geru kinu, vertingomis patirtimis, atviromis nuomonėmis. Trečiadieniais Vilniaus mokytojų namų kieme nebus triukšmo. Tik kinas ir pokalbiai apie jį.
