Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 11d. 21:04

Palestinietis kino režisierius Elia Suleimanas: dar ieškau vietos, kurią galėčiau vadinti namais

Elia Suleiman filme „Turbūt tai rojus“ Interviu
Elia Suleiman filme „Turbūt tai rojus“

„Idėjų naujiems filmams laukiu tyliai, kaip naktinis medžiotojas. Nenoriu būti tarp 90 proc. scenaristų, kurie šiandien rašo scenarijus apie koronavirusą – mane šiurpina ši mintis“, – 15min sako palestinietis kino režisierius Elia Suleimanas, kurio filmų retrospektyvą rugpjūčio 19–23 d. rodys „Skalvijos“ kino teatras Vilniuje.

E.Suleimano filmuose dažnai kalbama apie Palestinos istoriją bei kasdienybę ir šiandienos žmogui būdingas savos vietos paieškas. Deadpan humorą su poezija pinantis ir dėl to šiuolaikiniu Jacques‘u Tati tituluojamas E.Suleimanas stojasi priešais kamerą, filmuose įkūnydamas save patį. Nors kurti tokį asmenišką kiną, neslepia jis, kartais būna net labai sunku.

Kanuose už filmą „Dievo pirštas“ žiuri prizu apdovanotas E.Suleimanas 15min pasakoja apie tai, kokius lūkesčius kelia terminas „palestiniečių režisierius“, ir kodėl jis, kaip ir filmo „Turbūt tai rojus“ personažas, vis dar neranda vietos, kurią galėtų vadinti namais.

– Nuo tada, kai peržiūrėjau naujausią jūsų filmą „Turbūt tai rojus“ (2019), galvoju apie sceną, kurioje protagonistas, kurį įkūnijate jūs pats, išgirsta, kad jo naujas projektas yra „nepakankamai palestinietiškas“. Kaip dažnai jūs pats susiduriate su panašiomis situacijomis – kaltinimais, jog jūsų filmai yra arba per mažai, arba per daug palestinietiški?

– Pradėkime nuo to, kad šis konkretus įvykis, užfiksuotas filme, iš tiesų nutiko. Šiuos žodžius išgirdau Prancūzijoje, kai norėjau sukurti savo pirmąjį filmą. Tai buvo metas, kai 60-ųjų karta tapo prodiuseriais – kai kurie jų buvo kairieji ir buvo įtikėję, kad apie taip vadinamąjį „trečiąjį pasaulį“ žino daugiau nei patys ten gyvenantys žmonės.

Manau, kad toks pokolonijinis diskursas šiandien kiek aprimo, tačiau niekur nedingo – tik perkūrė save iš naujo. Pavyzdžiui, į mane visomis aplinkybėmis žiūrima kaip į režisierių iš Palestinos ir todėl kai kurie festivaliai neįtraukė mano naujausio filmo į savo programas, nes filmas jiems tikrai pasirodė per mažai palestinietiškas. Mano filmas taip pat nebuvo platinamas JAV, nors buvo platinamas visur kitur. Kodėl? Nes platintojai nežinojo, kaip jį parduoti ir kategorizuoti, kadangi filmas pasakoja ne apie vieną erdvę ir vieną klausimą, bet apie globalias problemas, apie kurias kalba ne kas kitas, o palestiniečių režisierius.

VIDEO: Filmo „Turbūt tai rojus“ anonsas

Todėl toks diskursas, kad ir pakeitęs savo priemones, toliau plėtojasi. Tačiau jis plėtojasi kalbant ne tik apie šią, bet ir apie kitas kategorijas, kurias esame linkę išskirti – pavyzdžiui, akcentuojant moteris režisieres, organizuojant kino festivalius moterų kinui ir kt.

– Ar dėl to, kad esate palestiniečių režisierius, jaučiate, jog žiūrovai iš jūsų filmų tikisi recepto, kaip užtikrinti taiką Artimuosiuose Rytuose? Ar bent suprantamo paaiškinimo apie tai, kas dedasi regione?

– Manau, būtų sunku tai įvardinti geriau – taip, tikrai jaučiu tokį lūkestį. Belieka svarstyti, kodėl žmonės kartais neįžvelgia skirtumų tarp žiniasklaidos ir kino bei šių medijų tikslų. Poezija nustumiama į šoną ir atrodo, kad į filmą galima žiūrėti tik iš sociopolitinės, sociogeografinės perspektyvos ir dar patronizuojančiu žvilgsniu, bandant sužinoti apie toli esantį kraštą ir jame vykstančius neramumus.

Ne visi, tikrai nenoriu generalizuoti, bet dalis žiūrovų iš mano filmų išeina jausdami frustraciją, nes tikėjosi juose sulaukti paaiškinimo apie konfliktą Artimuosiuose Rytuose. Tačiau kinas juk yra ne apie tai.

Pokolonijinis diskursas šiandien kiek aprimo, tačiau niekur nedingo – tik perkūrė save iš naujo.

Vis dėlto, nors ir jaučiu neišsakytą lūkestį, aš negaliu skųstis. Mano filmai buvo rodyti visame pasaulyje, todėl nėra taip, kad mano kūryba būtų įsprausta į marginalizuotą sociopolitinį kampą.

– Jūs pats savo filmus laikote politiškais?

– Manau, jei meno kūrinys nėra politiškas, su juo kažkas negerai. Tačiau kai kalbu apie politiškumą, kalbu apie jį platesniame kontekste – ne tik apie geografinį tašką.

Kadras iš filmo „Išnykimo kronika“
Kadras iš filmo „Išnykimo kronika“

Filmai, iš esmės, mėgina kelti klausimus apie dabartį ir ieškoti atsakymų apie alternatyvas, kaip galėtume gyventi – tarkim, pasiūlyti gražų, vilties teikiantį būsimo pasaulio paveikslą. Tai jau politiška.

Kiekvienas mūsų pasirinkimas gyvenime yra politiškas. Ar pirkti plastiką, ar ne? Ar pirkti ekologiškus produktus, ar ne? Ar apsipirkti pas ūkininkus, ar ne? Viskas mūsų gyvenimuose yra politiška, taip pat ir kinas.

– Kaip ir kodėl nusprendėte pats vaidinti savo filmuose?

Tai niekada nebuvo sprendimas per se. Kai kūriau savo pirmą trumpametražį filmą, nutariau tai pabandyti vedamas intuicijos. Ieškojau žmogaus, kuris galėtų įkūnyti mano personažą, ir kažkuriuo metu pamaniau, jog kadangi filmas yra labai asmeniškas, galbūt aš pats ir galėčiau atlikti šitą darbą. Palaipsniui supratau, kad konceptualiai, poetiškai, estetiškai taip ir turėjo nutikti – tęsiau tai ir kituose savo filmuose.

– O kiek personažas, kurį vaidinate, yra panašus į jus?

– Labai. Stebėtojo rolė, kurią apsiima personažas, yra labai artima man. Didžiąją laiko dalį aš iš tiesų ramiai sau sėdžiu ir absoliučiai nieko neveikiu.

Didžiąją laiko dalį aš iš tiesų ramiai sau sėdžiu ir absoliučiai nieko neveikiu.

– Paminėjote, kad jūsų kuriami filmai yra asmeniški, negana to, juose ir vaidinate. Ar kurti tokį asmenišką kiną yra emociškai sunku?

– Vienus filmus kurti buvo sunkiau nei kitus. Jei kuriu burleską, reflektuoju vieną ar kitą smagu momentą iš savo praeities, problemos nėra, tačiau kartais šitas procesas tikrai sudėtingas, ypač tada, kai bandai į kino ekraną perkelti niūresnius prisiminimus.

Filme „Likęs laikas“ (2009) yra labai daug asmeniškumo, labai daug liūdesio. Baigus filmą, sakiau sau, kad niekada nieko panašaus nebedarysiu, nes po viso šio proceso jaučiausi traumuotas. Galiu net pasakyti, jog iš dalies atsakas į tai ir buvo filmas „Turbūt tai rojus“: po sudėtingos emocinės patirties supratau, kad turiu rinktis kitą ekstremumą – burleską.

VIDEO: Filmo „Likęs laikas“ anonsas

– Ar asmeniškų istorijų perkėlimo į kiną emocinis krūvis taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl filmų kūrimui jums prireikia daugiau laiko – ne metų, ne dvejų ir ne trijų?

– Nepasakyčiau. Kadangi didžioji dalis mano kūrybos yra mano asmeninių patirčių refleksija, tam reikia laiko. Nekuriu klasikinių naratyvinių filmų. Mano filmai turi būti sukurti tarsi paveikslai, o paveikslai dažnai užima daug laiko. Tai ilgas procesas – svajojimas, svarstymas yra ilgas procesas. Užtrunku keletą metų, kol mano galvoje atsiranda filmo eskizas, nes noriu būti tikras, kad tai, ką sukursiu, yra nauja tiek man, tiek naujai prabils žiūrovui.

– Žiūrint jūsų filmus – nenaratyvinius, nelinijinius – gali susidaryti įspūdis, kad apskritai netikite tradiciniu naratyvu.

– Manau, kad tai, kaip aš dirbu, ir tai, kas man šitame darbe teikia malonumą, tiesiog yra tolima tokiam modeliui. Tai nereiškia, jog man nepatinka kai kurie naratyviniai filmai – patinka. Tačiau nemėgstu dalies vartotojiškų filmų, nes jie yra siaubingai nuspėjami: ta pati istorija kartojama tūkstančius kartų, tik su kitais aktoriais, kitomis žvaigždėmis. Man jų žiūrėjimas paprasčiausiai neteikia malonumo.

Užtrunku keletą metų, kol mano galvoje atsiranda filmo eskizas, nes noriu būti tikras, kad tai, ką sukursiu, yra nauja tiek man, tiek naujai prabils žiūrovui.

Aš gerbiu žiūrovą, leisdamas jam dalyvauti filmo kūrime, medituoti, reflektuoti, kelti klausimus. Todėl man kur kas įdomiau ieškoti artistiškesnių, daugiau iššūkių keliančių sprendimų.

– Kiek nelinijinę struktūrą diktuoja jūsų pasirenkamos temos?

– „Turbūt tai rojus“ pasakoja apie kitas temas, nei mano ankstesni filmai – kalbėjimas apie globalizaciją man yra nauja tema, tačiau formos prasme filmai yra panašūs, todėl abejoju, kad temos daro įtaką filmų struktūrai. Manau, struktūrą diktuoja pasirinkta estetika ir kūrybinio proceso metu vykstančios realybės metamorfozės: realybės transformavimas į galimą kinematografinę patirtį, vaizdinio kūrimą.

– Kalbant apie realybės transformavimą, jūsų filmuose yra scenų, kuriose į kasdienį gyvenimą įsiterpia fantastiniai elementai – nuo nindzių „Dievo piršte“ (2002) iki bandymo atlikti šuolį su kartimi per sieną filme „Likęs laikas“. Kodėl į savo kuriamą kino realybę nutariate įterpti tokius elementus?

– Atvirai pasakius, nemanau, kad kada nors turėjau strategiją tam, ką esu padaręs savo filmuose. Aš paprasčiausiai bandau sugalvoti galimus vaizdinius ir leidžiu jiems mane įtraukti, auginant filmo vaizdiniją – taip jie ir tampa tuo, kuo tampa. Nekuriu scenos ar vaizdinio dėl to, kad jis atliktų kažkokią funkciją. Jis tiesiog tampa filmo kūno dalimi.

Kadras iš filmo „Dievo pirštas“
Kadras iš filmo „Dievo pirštas“

Tiesa, kai kuriuos vaizdinius įkvepia tikrai nutikę, konkretūs įvykiai. Pavyzdžiui, nindzių scena buvo įkvėpta to, ką pamačiau greitkelyje už Tel Avivo per antrąją intifadą. Tai buvo milžiniška reklama šaudyklai, kurioje kaip taikinys buvo vaizduojamas nindzę primenantis arabas. Sustabdžiau automobilį ir žiūrėjau į reklamą, negalėdamas patikėti, kad joje taikiniu virsta žmogus. Vėliau ėmiau įsivaizduoti, kaip šis vaizdas atgyja ir kaip jis galėtų įgauti komišką elementą.

– Jūsų sukurti ar atgaivinti vaizdai sulaukia daugybės skirtingų interpretacijų, dažniausiai politinių. Kaip jas vertinate? Ar kartais neatrodo, jog žmonės kiek persistengia, bandydami jūsų sukurtus vaizdus prisodrinti prasmių?

– Manau, kad žiūrovas filmą gali interpretuoti taip, kaip jam patinka. Tačiau taip, kartais man pačiam atrodo, kad žmonės persistengia analizuodami. Galbūt dėl to, kad aš palestinietis, dėl to, kad liečiu politinius klausimus, ir t.t.

Pavyzdžiui, paukštelio scena filme „Turbūt tai rojus“. Kai kurie žmonės net ją perskaitė kaip metaforišką simbolizmą, kurį reikia analizuoti iš politinės perspektyvos, nors man ši scena atrodo šimtaprocentinė poezija, iš kurios galima pasiimti tik laikinumo, muzikalumo, švelnumo įspūdį. O tai ir yra tai, ką aš dažniausiai stengiuosi sužadinti savo filmais.

Kartais man pačiam atrodo, kad žmonės persistengia analizuodami.

– Jūsų kine nuostabiai pinasi humoras ir poezija. Ar jais kliaujatės ir savo kasdienybėje?

– Kai bandome nusikelti į savo vidų, įvertinti savo veiksmus ir mintis, kai dirbame su savimi, kad taptume geresni, empatiškesni kitiems žmonėms, kultūroms ar net objektams, tai tampa dvasine patirtimi. O joje atsiranda visi tie švelnūs momentai, jautrumas, dėmesingumas. Tuomet pasaulis, esantis aplink mus, darosi tampresnis, skleidžiasi vis toliau ir toliau. Švelnumas man tampa tuo, kas padeda išlaikyti jautrumą ir ryšį sau pasauliu.

Kadras iš filmo „Turbūt tai rojus“
Kadras iš filmo „Turbūt tai rojus“

– Naujausiame jūsų filme „Turbūt tai rojus“ jūsų personažas palikęs Palestiną ieško namų. Ar yra vieta, kurią jūs šiandien galite vadinti namais?

– Norėčiau turėti pozityvų atsakymą į šį klausimą. Manau, visą savo gyvenimą bandžiau save patį paversti, kaip sakoma mano filme, the perfect stranger [tobulu nepažįstamuoju]. Tačiau jaučiu, kad man nepavyko to įgyvendinti.

Vis dar jaučiu stiprų ryšį su vieta, su kuria esu labiausiai pažįstamas, su savo tėvyne. Mano ryšiai su pasauliu smarkiai išsiplėtojo – esu gyvenęs skirtingose kultūrose, skirtingose vietose, kurios yra vadintinos „namais“, tačiau kartu, prisiminęs kraštą, kuriame užaugau, jaučiu tai, ką būtų galima įvardinti emociniu perviršiu.

Nesu tikras, kad šiuo metu yra vieta, kurią galėčiau vadinti namais – jos aš vis dar ieškau. Ieškau žalio kampelio, kuris šiandien galėtų man įkūnyti tėvynę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Video

16:30
01:11
00:56

Esports namai

URBAN˙/