Filmo žanras neva edukacinis. Toks, kokį nebūtų gėda rodyti per etikos pamokas. Pagrindinis veikėjas, pavaduojantis mokytojas Henris (Adrienas Brody), atkeliauja į eilinę mokyklą, kur susiduria su nevaldomais mokiniais ir kartais dar labiau nevaldomais jų tėvais. Žinoma, jis tampa tuo sukilėliu prieš visuomenę, kuris bando situaciją pakeisti. Henris net priima į savo namus gyventi nepilnametę prostitutę (kiek primena Martino Scorsesės filmo „Taksi vairuotojas“ siužetą). Nereikia pagalvoti, kad veikėjas koks nors superherojus − jis pats nesugeba užmegzti šiltų santykių ir tramdyti savo pykčio. Natūralu, kad tai vaikystės traumos – motinos savižudybės, kažkaip susijusios su dabar mirštančiu Henrio seneliu, pasekmė.
Atskira ir, greičiausiai, dar sudėtingesnė giluminė tema – paties Henrio santykiai su aplinkiniais, arba tų santykių nebuvimas. Jis sąmoningai pasirenka pavaduojančio mokytojo profesiją, nenorėdamas nei kitų nei savęs suraišioti žmogiškų santykių gijomis. Situacija pasikeičia, kai jis priglaudžia jauną prostitutę. Erica priešingai – siekia visiško prisirišimo. Jaunutė aktorė Sami Gayle meistriškai įsikūnija į vaidmenį, visiškai nenusileisdama liūdnųjų akių Adrienui Brody, o jos išsikraustymo scena smarkiai jaudinanti.
Amerikos kritikai „Atsiskyrimui“ žėrė pagyras
Amerikoje filmas tiek žiūrovų, tiek kritikų buvo sutiktas labai palankiai. Apskritai, už Atlanto šiltai priimami filmai nors kiek „einantys prieš sistemą“, o jų formai dėmesio skiriama gana mažai. Kritikų filmas vadintas sukrečiančiu, natūraliu ir nepagražintu. Aišku toks vertinimas priklauso nuo amerikiečių savimonės, todėl kažin ar europiečiams jis atrodo toks šokiruojantis. Juk Europoje panašia tema mes turime estų režisieriaus Ilmaro Raago filmą „Klasė“, prieš kurį „Atsiskyrimas“ neatrodo nei natūralus, nei šokiruojantis. Žinoma, tai kultūriniai skirtumai: amerikiečių filmuose, ypač tokiuose, kuriuose kalbama aktualiais socialiniais klausimais, dažnai jaučiama, kad režisierius žiūrovus kiek menkina (laimei, jie ne visada tai supranta), pateikdamas jau „perkramtytą“ medžiagą. Tai jaučiasi ir „Atsiskyrime“. Filmas tiesiai šviesiai rėžia: „Situacija siaubinga, kalti visi: ir mokytojai, ir tėvai, ir vaikai“. Žiūrovas neskatinamas galvoti, jam užtenka tik pritarti, nes nepritarti teisingai nuomonei sunku.
Ironija ir dokumentikos intarpai gelbsti filmą
Mokykla filme irgi labai tipiškai amerikietiška: visi mokiniai problematiški. Negi tikrai visoje Amerikoj situacija tokia kraupi? O gal tai − tik nuvalkiota klišė? Scenarijaus autorė buvo mokytoja, tad tai turėtų įtikinti. Tiesa, mokinių asmenybės pasirodė neišbaigtos, jie greičiau atstovauja idėjas, bet netampa įdomiomis individualybėmis: storulė užguita menininkė, juodaodis mušeika, pusnuogė maištautoja. Kalbant apie mokytojus – priešingai. Nedideliais epizodais subtiliai atskleista jų nuobodi egzistencija, šeimyninės problemos. Situaciją taiso tai, kad ir jie nelaikomi šventaisias. Dialoguose iš pačių mokytojų lūpų sprūsta keiksmažodžiai, su mokiniais jie bendrauja kaip lygūs su lygiais – taip pat akiplėšiškai. Jameso Caano keiksmažodžių scena, prajuokinanti vos ne iki ašarų, įneša į filmą labai trūkusios ironijos.
Tik ironija ir netikėta stilistika suteikia filmui originalumo. Tarp veiksmų įterpiami paveikslėliai ir dokumentinio stiliaus elementai − gal kiek eklektiškas derinys, bet filmui tai suteikia daugiau gyvybės. Deja, garso takelis nuo pirmų filmo minučių toks saldžiai melodramiškas, griaunantis keistoką, nors gana būdingą stilistiką Indy filmams. Bendras filmo įspūdis turbūt priklausys nuo žiūrovų kino salėje mentaliteto. Žinoma, protingas žiūrovas visada ras kur pasikapstyti.
