Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 18d. 12:41

Ar pateisinama klasta dėl galios? Knygos „Machiavelli: gyvenimas ideologijos šešėlyje“ apžvalga

Knyga „Machiavelli: gyvenimas ideologijos šešėlyje“
Knyga „Machiavelli: gyvenimas ideologijos šešėlyje“

„Šių laikų makiaveliai“, „makiaveliškas planas“, „įsigalėjęs makiavelizmas“ – šiandienos viešojoje erdvėje Niccolo Machiavellio pavardė jau tapo kone bendriniu žodžiu, kuris be skrupulų vartojamas apibūdinant politinius veiksmus, įvykius ir asmenybes. Šį epitetą užsitarnauja tie, kurie, siekdami savo tikslų, nesibodi būti gudrūs, klastingi, galbūt net žiaurūs ir ciniški; tie, kuriems tikslas pateisina bet kokias priemones.

Tačiau kas ir koks iš tiesų buvo prieš beveik pusę tūkstančio metų gyvenęs pats Niccolo Machiavellis? Ar jo pavardę gaubiantis tamsus šešėlis iš tiesų pagrįstas? Ar jį pelnė jo veiksmai? Idėjos? O gal tokia reputacija – tiesiog ironiškas Fortūnos pokštas, mažai ką turintis bendro su pačia istorine asmenybe? Būtent tokie klausimai, ko gero, yra viena pagrindinių paskatų atsiversti XV-XVI a. gyvenusio politiko, filosofo, dramaturgo, poeto biografiją, nesvarbu, kiek išsamiai jau yra tekę susipažinti su įspūdingu jo intelektiniu palikimu – lūžį tarp klasikinės ir moderniosios politinės minties žyminčiu veikalu „Valdovas“, ne taip plačiai žinomu, tačiau ne mažiau svarbiu „Samprotavimai apie Titą Livijų“, komedija „Mandragora“ ar kitais politiniais, istoriniais bei meniniais kūriniais.

Paulo Oppenheimerio parašyta biografija iš pirmo žvilgsnio šiuos atsakymus žada. Vienas pagrindinių jos tikslų – parodyti, jog kone labiausiai viešojoje erdvėje ir visuomenės sąmonėje įsitvirtinusi su Machiavellio politiniu mąstymu siejama idėja – kad sėkmingas valdovas, siekdamas įgyti bei išlaikyti valdžią ir politinę galią, neturėtų savęs riboti jokiomis moralinėmis, religinėmis ar kitokiomis normomis – buvo jo gyvenamojo laikotarpio ir politinės erdvės atspindys ar bent jau tiesioginis įkvėpimo šaltinis. Tezė, kad „klasta neišvengiamai paneigia visas ideologijas“ (428 p.), kad „veiksmai ir išdavystės, kurių reikia valdžiai išlaikyti, [užgožia] visus kitus abstrakčius principus“ (358 p.) knygoje (įskaitant ir jos pavadinimą) atsikartoja ne kartą kaip, rodos, neišvengiama išvada, kurią turėjo pasidaryti iš arti politinį ir visuomeninį gyvenimą stebintis bei jame dalyvaujantis Machiavellis. Ar biografijos autoriui pavyksta įgyvendinti išsikeltą tikslą?

Neabejotinai stiprioji šios knygos pusė – išsamūs bei vaizdingi Machiavellio gyvenamosios aplinkos, laikotarpio bei asmenybių aprašymai. Miesto gatvės, aikštės, viešosios erdvės, gyventojų kasdieninė rutina, įpročiai ir papročiai, aprangos ir ritualų detalės, politinių mechanizmų, oficialių pareigybių ir asmeninių santykių peripetijos – visa tai Oppenheimeris fiksuoja tiek kalbėdamas apie Florencijoje prabėgusią Machiavellio vaikystę ir paauglystę, tiek apie jo darbą valstybinio sekretoriaus pozicijoje, reikalavusioje nuolatinių diplomatinių kelionių bei derybų, tiek apie ramesnį gyvenimą Sant Andrėjos dvare, kur gimė jo politinės filosofijos veikalai.

Autorius nevaržo savęs apimtimi ir iškalbingų vaizdinių gausa (net kai kalbama apie viešai gatvėse vykdomas mirties bausmes, žiaurius sąmokslus, išvirstančius nekontroliuojamais smurto protrūkiais, ar ligų bei vargo iškankintą to meto varguomenę), tad skaitytojas gali pasijusti, tarsi pats klaidžiotų to meto Italijos miestų gatvėmis, aikštėmis bei keliais, regėtų, girdėtų ir užuostų visą prieš akis besiskleidžiančią tikrovę. Kalbėdamas apie politinę Machiavellio kaip valstybės sekretoriaus veiklą, kuri reikalavo diplomatinių susitikimų, vizitų ir daugybės rašytinių ataskaitų savo viršininkams, Oppenheimeris ne kartą pabrėžia Machiavellio kaip rašytojo talentą. Esą jis mokėjo „smulkmenomis sukurti įtikinamą atmosferą“ (217 p.) leisti skaitytojams pasijusti įvykių sukūry. Tą, panašu, lygiuodamasis į rašomos biografijos herojų siekia padaryti ir pats Oppenheimeris.

Vis dėlto kiek mažiau sėkmingas atrodo autoriaus bandymas apmąstyti teorinę Machiavellio gyvenimo dalį bei jos tiesioginę sąsają su vaizdingai žodžiu nutapyta renesansinės Italijos politine kasdienybe. Norint įtikinamai parodyti glaudžią Machiavellio gyvenimo ir jo pamatinių filosofinių idėjų sąsają būtina ne tik istorinė jo gyvenimo, tačiau ir gili teorinių veikalų analizė. Tačiau pastarajai Oppenheimeris dėmesio skiria labai nedaug. Pagrindiniams teoriniams veikalams – „Valdovui“ ir „Samprotavimams apie Titą Livijų“ skiriami vos du skyriai – „Kuriant istoriją Sant Andrėjoje“ bei „Galia ir atmintis“. O net ir šie labiau sukasi apie veikalų sukūrimo aplinkybes, o ne idėjinio turinio analizę.

Nėra abejonių, kad klasikinės ir moderniosios politinės minties lūžio tašku laikomas Machiavellis apie politiką mąstė visiškai kitaip nei jo pirmtakai. „Valdove“ galima rasti ne vieną pasažą, rodantį aiškią politikos ir moralės skirtį, bei leidžiantį teigti, kad klasta politikoje visuomet pateisinama, kad valdžios išlaikymas, o ne etinės normos yra ir turėtų būti pagrindinis tikro valdovo tikslas. Panašių minčių galima rasti ir Oppenheimerio cituojamuose Machiavellio laiškuose, kur filosofas prisimena skirtingų charakterių ir dorybių bei ydų valdovus, ir, rodos, visiškai nuo jų būdo nepriklausiusius politinius pasiekimus bei „daro išvadą, kad moralė, charakteris ir protas yra nieko verti“ (283 p.), o norint būti sėkmingu valdovu tereikia mokėti nesirenkant priemonių prisitaikyti prie sparčiai kintančių aplinkybių bei situacijų.

Ko gero, sunku būtų paneigti ir tai, kad permainingais bei sudėtingais politiniais laikais iš arti stebėtos politinės intrigos, išdavystės, perversmai, netikėti galios persiskirstymai padarė įtaką tam, kaip Machiavellis suvokė politinę tikrovę bei politinio ilgaamžiškumo sąlygas. Oppenheimeris ne kartą pabrėžia ir Machiavellio žavėjimąsi ekstravagantišku, žiauriu ir įnoringu popiežiaus kariuomenės vadu Cesare Borgia. Tačiau ar tikrai vien šių detalių suvardijimas leidžia visą Machiavellio politinį mąstymą redukuoti į klastos vardan galios pateisinimą?

Jo mąstymas padarė milžinišką įtaką daugeliui vėlesnių mąstytojų ir yra laikomas moderniųjų laikų politinės minties pradžios tašku, tačiau teoretikai iki šiol aktyviai diskutuoja bei neranda vieningo sutarimo dėl to, kaip reikėtų apibrėžti pagrindines jo mąstymo idėjas bei santykį tarp jų. Machiavellio politinės teorijos teiginiai daugeliu atveju yra kur kas labiau niuansuoti, nei iš kuklių citatų bei dar kuklesnės analizės leidžia numanyti Oppenheimeris. Ypač jei atsižvelgiama į visą jo mąstymo korpusą, o ne vien trumpą veikalą „Valdovas“, tikėtina, rašytą mąstant ir apie norą pelnyti tuometinės valdžios palankumą.

Paulo Oppenheimerio „Machiavelli: gyvenimas ideologijos šešėlyje“ siūlo vaizdingą ir išsamią pažintį su šios žymios asmenybės gyvenimu turiningame jo gyvento laikotarpio, pasaulėžiūros bei politinių intrigų kontekste. Ši pažintis gali būti įdomi tiek tiems, kurie vos porąkart girdėjo minint Machiavellio pavardę, tiek tiems, kurie jau išsamiau susipažinę su jo filosofinėmis idėjomis ar dramos kūriniais. Tačiau tie, kurie tikėsis šiuose keliuose šimtuose puslapių rasti platesnių įžvalgų į jo teorinių idėjų pagrindus bei raidą, greičiausiai liks su daugiau klausimų nei atsakymų.

Temos: 1 Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Sveikata