Tai įtraukiantis ir prikaustantis romanas apie kelionę, bet tik iš pradžių, ir tik Sirakūzuose paaiškėja, kad iš tikrųjų tai kelionė į savo ir kitų santuokos gelmes.
Delią Ephron kalbino jos sesuo – rašytoja, žurnalistė, knygų apžvalgininkė Hallie Ephron.
Labai džiaugiuosi, galėdama savo seserį Delią Ephron pakalbinti apie jos naują romaną „Sirakūzai“. Portalo „Goodreads“ apžvalgininkai negaili jam liaupsių: „ŠEDEVRAS!“ „Super!“ „Įtraukiantis ir užburiantis.“ Knygą giria ir „Publishers Weekly“. Tamsus, įtempto siužeto romanas praėjus vos savaitei po pasirodymo kartojamas jau trečią kartą,pagal jį jau planuojama statyti didelio biudžeto filmą. Ar aš pavydžiu? Neklauskit.
Istorija vystoma A. Kurosawos „Rasiomono“ stiliumi: keturi pasakotojai – dvi poros, leidžiančios atostogas Sicilijos mieste Sirakūzuose.Viename ringo kampe bevaikė pora: Maiklas (dramaturgas) ir Lizė (žurnalistė). Priešingame – Finas (madingo Portlando restorano šefas) ir jo žmona Teilor (renginių organizatorė ir publicistė) bei kartu keliaujanti jų dešimtmetė duktė Snou, sykiu panaši ir į silfidę, ir į sfinksą (pavadinta Snou (angl. sniegas), nes gimė per pūgą).
Romanas taip įtraukia, kad neįmanoma atsiplėšti, bet skaitydamas visą laiką nujauti, kad, nepaisant išorinio normalumo, atsiskleidžiant vis naujiems ir naujiems melams, jis neišvengiamai baigsis kataklizmu. Delia susavo vyru į keliones dažnai leisdavosi kartu su draugų pora (su jais, skirtingai nei knygos veikėjais, juos siejo ne tik paviršutiniška draugystė).
– Įdomu, kokia iš jūsų kelionių įkvėpė „Sirakūzus“?
– „Sirakūzus“ įkvėpė Sirakūzai. Leidau ten atostogas. Sicilijos miestas, besileidžiantis nuo kalvos į Jonijos jūrą, gali didžiuotis nepaprastu senamiesčiu. Romėnai 212 m. pr. Kr. iškirto visus medžius karo laivams statyti ir niekada jų neatželdino. Miestas grįstas senoviniais akmenimis – siauros gatvelės, aptrupėję pastatai. Akmeninis rojus. Pirmą dieną pamaniau, kad tai nuostabiausia vieta, kokioje esu buvusi. Antrą supratau, kad jeigu nedingsiu iš čia kuo greičiau, – išprotėsiu.
Grįžus namo dingtelėjo, kad Sirakūzai – tinkamiausia vieta istorijai apie santuoką ir dvi atostogaujančias poras, žingsnis po žingsnio artėjančias į pražūtį.
Grįžus namo dingtelėjo, kad Sirakūzai – tinkamiausia vieta istorijai apie santuoką ir dvi atostogaujančias poras, žingsnis po žingsnio artėjančias į pražūtį. Žinoma, paskui man teko kelis kartus grįžti atgal ir surinkti medžiagą knygai. Esi kur kas labiau patyrusi keliauninkė nei aš. Kelionės viską išryškina. Draugai suartėja arba pasiunčia vienas kitą po velnių. Kelionėje patiriama izoliacija puiki, jei esi nusiteikęs romantiškai, ir nepakeliama – jei nesi. Pagalvojau, kad būtų gera mintis izoliuoti dvi poras, išleidžiant jas atostogų į nepažįstamą miestą, ir parašyti apie tai knygą. Niekada nežinai, kuri kelionė bus sėkminga. Kelionės nenuspėjamos. Kartais tenka apsigyventi prastame viešbutyje – Teilor dėl to labai kankinasi. Ji kaltina Lizę, kuri tą viešbutį užsakė. Bet tai tik druska ant žaizdos. Kitos žaizdos dar gilesnės.
– Dauguma tavo knygų veikėjų apdovanoti įstabiai ydingais, bet simpatiškais charakteriais, tačiau „Sirakūzų“ veikėjai anaiptol ne tokie. Kaip jauteisi juos kurdama?
– Mane tai išlaisvino. Tai tamsi knyga – vietomis labai juokinga, tačiau amorali. Man nerūpėjo, ar kam nors patiks Lizė, Maiklas, Teilor ir Finas. Tenorėjau, kad jie būtų tikroviški. Įdomūs ir prikaustantys dėmesį. Daugybė žmonių man yra prisipažinę: „Maniau, kad man patinka, tarkim, Finas, bet paskui supratau, kad man jis visiškai nepatinka.“ Skaitytojo požiūris į vieną ar kitą veikėją keičiasi, išaiškėjus jo išdavystei, melui ar kerštui. Be to, visi veikėjai turi nuomonę vienas apie kitą ir apie Snou. Skaitytojas pamažu viską sužino.
Tai tamsi knyga – vietomis labai juokinga, tačiau amorali.
– Viena keisčiausių knygos veikėjų yra Snou – Teilor ir Fino dukra. Pati auginu dukteris, ir skaitydama gūžiausi iš nesmagumo. Iš kur atsirado Snou?
– Iš mano nedoros vaizduotės. Man labai įdomu, kaip kai kurios motinos prisiriša prie savo dukterų – pastebėjau, kad jų santykiai dažnai simbiotiniai, ribos išsitrynusios. Teilor dukterį myli labiau nei vyrą – santuokoje kartais taip nutinka. Kaip pastebėjai, Snou paslaptinga it sfinksas. Ji drovi ar klastinga? Ji manipuliuoja ar leidžiasi manipuliuojama? Turėčiau ją mylėti, saugoti ar jos bijoti?
– Ne juokas žongliruoti keturiomis persipinančiais ir persidengiančiais sluoksniais. Bet šiai istorijai tai puikiai tinka, nes paslaptys – jos variklis. Ar nesunku buvo rašyti šitokiu metodu? Gal teko pasibraižyti schemą?
– Sunku. Pradėjus trečią knygos ketvirtį, man jau sukosi galva. Kas ką žino, kas ko nežino, kas bus atskleista ir kam. Ant sienos buvau pasikabinusi sąrašus, kad nepamesčiau gijos. Bet schemos neturėjau. Pradėjau nuo Lizės, Maiklo, Fino ir Teilor problemų. Maiklas turi meilužę, bet Lizė to nežino. Finas prieš daugelį metų buvo užmezgęs trumpą romaną su Lize, o santuokoje jaučiasi nemylimas. Nuo to ir pradėjau rašyti, ir istorija pamažu išsirutuliojo. Svarbiausia mintis, kurią užrašiau pačioje pradžioje ir kuri man suteikė kryptį, priklauso Lizei: „Poros ir bendradarbiauja, ir slepia viena nuo kitos, kas nuspręs, kuria kryptimi eiti, o kas tiesiog seks iš paskos.“ Kurti siužetą man padeda vidinis kompasas. Savo pasąmonei patikiu nuvesti mane ten, kur reikia. Žinojau, kad Sirakūzuose įvyks kažkas nepaprasto, ir vieną dieną supratau – ak, štai kas. Dabar man aišku, kas turi įvykti. Tada labai susijaudinau.
– Šiuo metu pagal knygą rašai scenarijų. Ar tenka keisti pasakojimo struktūrą? Už ką mums reikės sirgti?
– Norisi už ką nors sirgti? Hm. Apie tai dar negalvojau. Labai džiaugiuosi, kad pagal „Sirakūzus“ bus statomas filmas, ir kad jį režisuos Alfonso Gomezas-Rejonas („Aš ir Erlas, ir mirštančioji“). Rašydama scenarijų, privalau knygoje užčiuopti filmą. Sukurti vizualinę terpę ir sutraukti istoriją iki pačios esmės. Kitaip tariant – kas atsidurs dėmesio centre?
Be to, ar man reikia „Rasiomono“? Kinas turi ir kitų būdų atskleisti perspektyvai. Ar man reikia pakeisti istoriją, kad ji tiktų filmui? Filme nebus „vidinio balso“ galimybės, nebent – pasakotojo balsas.Štai su tokiomis problemos šiuo metu susiduriu. Be to, romanas pasakoja apie santuoką ir draugystę – veikėjai daug apie tai mąsto. Reikėtų išlaikyti ir šį aspektą. Bet kaip?
Pagal jungleredwriters.com parengė Emilija Ferdmanaitė
