Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 1d. 19:00

Aušra Kaziliūnaitė: apie įsimintinas knygas, poezijos vietą šiandienoje ir pradėtą rašyti romaną

Poetė Aušra Kaziliūnaitė Interviu
Monikos Požerskytės-Kalvelės nuotr. / Poetė Aušra Kaziliūnaitė

Į pokalbį apie knygas poetė Aušra Kaziliūnaitė atsinešė glėbį savo mėgstamos literatūros. Nuo knygų, kurios jai buvo svarbios praeityje, iki kūrinių, kuriuos ketina skaityti ateityje. „Mano skaitymo įpročiai yra labai chaotiški, neturiu kažkokios rutinos, kada atsisėdu, skaitau ir daugiau nieko nedarau“, – šypsosi autorė. Visgi – o ką ji skaito?

Su A.Kaziliūnaite kalbamės ne tik apie jos mėgstamas knygas ir tuos kūrinius, kurie jai įsiminė labiausiai. Kalbamės ir apie poezijos vietą šiandienoje, ir apie pirmąjį romaną, kurį rašytoja jau pradėjo dėlioti savo juodraštyje.

– Kaip į jūsų gyvenimą atkeliavo knygos? Ką skaitėte vaikystėje?

– Kad aš jau ankstyvoje vaikystėje atradau knygas, labai prisidėjo tai, jog mano tėvai buvo labai daug skaitantys žmonės. Mūsų namuose niekada netrūko įvairiausių knygų – tiek vaikiškų knygučių, tiek suaugusiems tinkančios lektūros. Mano tėvai, kadangi neturėdavo labai daug laiko skaityti ir patys tiek daug laisvalaikio, nes buvo užsiėmę darbais žmonės, gana dažnai stengdavosi vienu šūvių nušauti du zuikius, kad ir kaip tai nevegetariškai skambėtų, Tad prieš miegą jie man dažnai skaitydavo tas knygas, kurias patys norėtų skaityti. Taip atsitiko, kad aš dar neidama į mokyklą jau buvau girdėjusi A.Churgino verstą „Faustą“, Thomo Manno knygas ir kitas knygas, kurios tuo metu jau buvo lietuviškai išleistos.

Asmeninio archyvo nuotr./Aušra Kaziliūnaitė viename savo mėgstamiausių Amsterdamo naudotų knygų knygynų „The Book Exchange“
Asmeninio archyvo nuotr./Aušra Kaziliūnaitė viename savo mėgstamiausių Amsterdamo naudotų knygų knygynų „The Book Exchange“

Bet tai nereiškia, kad aš vaikystėje neskaičiau ir vaikiškų knygelių. Mūsų namuose buvo tokios knygos kaip Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga spanguolė“. Su šia knyga man yra susijusi tokia istorija. Aš labai ankstyvame amžiuje varčiau šią knygelę, pati skaičiau ją ir po to daug metų nebuvau tikra, ar iš tikrųjų tokia knyga egzistuoja, ar aš prisigalvojau kažko. Kažkaip taip sutapo, kad vieno pokalbio su draugais metu aš šią knygą apibūdinau, o ši knyga buvo kaip tik perleista. Patyriau tokį nušvitimą ir kai tą knygą varčiau ir skaičiau vėl, supratau, kad daugybę dalykų aš atsimenu visiškai kitaip. Tai dėl to, kad atmintis pati perkuria siužetus, naratyvus, vaizdus, vietas ir įprasmina tai per tavo paties gyvenimą. Ta tolimos distancijos vaikystėje perskaityta knyga tampa dalimi tavo paties prisiminimų. Ir man tai gražus su šia knyga susijęs simbolis.

– Ar yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?

– Tai labai keblus klausimas, nes jis iš karto nurodo į tai, kad mes visi skaitome tik tas knygas, kurios mums labai patinka ir kad taip turi būti. Aš šiek tiek kitaip žiūriu į skaitymo procesą. Man pats skaitymas yra tam tikras informacijos gavimas, tam tikrų patirčių fiksavimas ir tos patirtys nebūtinai nutinka tekste, bet gali nutikti ir mano galvoje, santykyje su tekstu. Šiuo požiūriu man yra įdomu perskaityti ir daugelio intelektualų nemėgstamą Dano Browno „Da Vičnio kodą“ arba panašaus tipažo populiariąsias knygas.

Man taip pat patinka skaityti labai keistas knygas – nuo kažkokių katalogų iki kriminalinių kronikų laikraščiuose. Ir aš manau, kad tas skaitymas neturėtų būti sutapatintas su kažkokiomis elitinėmis praktikomis, nes mes žinome, kad nemažai pasaulinio garso kūrinių gimė iš tokios nekonvencinės skaitymo patirties. Pavyzdžiui, knyga „Lolita“ buvo parašyta, kai autorius atrado laikraštyje žinutę, kuri jį sudomino ir iš kurios jis išplėtojo tokią istoriją.

Man atrodo, kad yra labai svarbu skaitymo patirtyje būti atviram, nes jei stengsiesi skaityti vien tik tai, kas pasaulio kontekste yra laikoma geriausiomis knygomis, galima labai daug įdomių dalykų pražiopsoti dėl to, kad knygų vertinimas visada susijęs su kažkokiomis galios srovėmis, vertinimo masteliais, ir kartais jei kliausiesi vien tik kitų žmonių rekomendacijomis – gali prarasti malonumą atrasti tą knygą, kuri kalba konkrečiai tau, kad ir kokia ji būtų nekonvencinė, iškrentanti iš daugybės tuo metu egzistuojančių literatūros galios laukų.

Asmenino archyvo nuotr./Aušra Kaziliūnaitė su draugais rašytojais prie W.Faulknerio namo Naujajame Orleane
Asmenino archyvo nuotr./Aušra Kaziliūnaitė su draugais rašytojais prie W.Faulknerio namo Naujajame Orleane

– Jei reikėtų išskirti kelias jums labiausiai įsiminusias skaitytas knygas, kokios tai būtų knygos?

– Prieš trejus metus gyvendama Amsterdame vienoje iš tokių neformalių socialinių erdvių, kurioje galima pasiimti ar palikti knygų, aš atsitiktinai atradau tokios japonų rašytojos Fumiko Enchi knygą anglų kalba „Kaukės“. Tai buvo toks atsitiktinumas, kuris rezonavo su mano pačios tuo metu mintimis, darbais, literatūriniu skoniu ir parodė man, kad gali būti kažkokių visai kitų literatūroje kelių, negu kad mes esame įpratę tame Europos centristiniame pasaulyje. Ta knyga man labai patinka ir dėl to, kad ji naudojasi tuo senų Japonijos laikų kultūros sluoksniu, sugeba jam įpūsti naujos gyvybės.

Fumiko Enchi knygoje kalba apie dvasių kelionę, dvasios apsėdimą, kuris dar vyksta žmogui esant gyvam, o ne tada, kai žmogus jau yra miręs. Ir ji šį leitmotyvą randa, jei neklystu, IX amžiaus knygoje „The Tale of Genji“. Vėlgi, tai pirmasis tokio lygio kūrinys Japonijoje ir jis yra parašytas autorės moters. Įdomu yra tai, kad pati autorė iš senosios japonų kalbos „The Tale of Genji“ buvo išvertusi į moderniąją japonų kalbą. O po įkvėpto vertimo proceso parašė tokį kūrinį, kuriame toliau kalbama ir einama tais pačiais seniai pramintais keliais, bet visas pasakojimas perkeliamas į tuometinę XX amžiaus pradžios akademinę Japonijos visuomenę.

Ši knyga man atvėrė akis ir kelius parodė, paskatino daugiau domėtis kitų žemynų autoriais, ką prieš galbūt mažiau dariau. Būtent moterų rašytojų kuriama literatūra, ypatingai šiais laikais niekuo nenusileidžia vyrų kuriamai literatūrai, o kai kuriais atvejais ją ir lenkia, bet vis dėlto, kai mes kalbame apie įvairiausius apdovanojimus ar didesnį matomumą, tai turime konstatuoti, kad vyrų autorių kūriniai dažniau atstovauja kažkokios šalies literatūras.

Taip atsitiko, kad aš dar neidama į mokyklą jau buvau girdėjusi A.Churgino verstą „Faustą“ ir Thomo Manno knygas.

Kita viena mano mėgstamiausių knygų, kurią labai mėgstu ir kurią visiems rekomenduoju, yra Milorado Pavičiaus „Chazarų žodynas“. M.Pavičius yra mano vienas mėgstamiausių rašytojų ir šią knygą galėčiau į vieną gretą su savo mėgstamiausiomis knygomis pastatyti. Labai džiaugiuosi nuostabiu Laimos Masytės vertimu, nes ji labai meistriškai perteikia šios knygos poetiškumą.

Iš tikrųjų „Chazarų žodynas“ skatina naujai pažvelgti į pačią romano formą dėl to, kad tai yra knyga, kuri parašyta būtent žodyno forma ir kaip ją beskaitytum, bevartytum, visada susikonstruoji naratyvą, kuris gali skirtis nuo prieš tai buvusio naratyvo. Knyga labai įdomi ir dėl to, kad joje dera trys žodynai – musulmoniškas, krikščioniškas ir žydiškas. Skaitydamas šią knygą tiesiog vaikštai po įsivaizduojamų chazarų tautos istoriją ir tuo pačiu metu prisilieti prie daug skirtingų religijų, tradicijų. Aš manau, kad M.Pavičius tikrai pasauliniu lygiu yra nuvertintas autorius, nes jei mes kalbame apie fikcijas, dažniausiai atsiranda kito mano vieno mėgstamiausių rašytojų Jorges Luiso Borgeso vardas, bet M.Pavičius jam niekuo nenusileidžia.

Dar iš tokios modernios literatūros galėčiau pasakyti knygoą, kurią skaičiau pastaruoju metu ir kuri mane tiesiog užbūrė. Tai kitos japonų rašytojos Sayaka Murata knyga „Convenience Store Woman“. Aš ją skaičiau anglų kalba, ji yra gerai įvertinta tiek Amerikoje, tiek Anglijoje. Man pačiais praėjusiais metais rašytojos turo metu teko ją sutikti Jungtinėse Valstijose ir ji gražiai man tą knygą pasirašė. Džiaugiuosi, kad šią knygą lietuvių kalba knygynuose skaitytojai galės rasti jau šį rudenį, nes knyga tikrai nuostabi ir negailestingai dekonstruoja iš esmės dabartinės visuomenės aspiracijas, kai mes stengiamės į save žiūrėti pagal naudingumo principus. Iš esmės ji dekonstruoja tą žmogaus virtimą sraigteliu šioje visuomenėje.

Dalios Mikonytės nuotr./Aušra Kaziliūnaitė viename mėgstamiausių savo Vilniaus knygynų „Mint Vinetu“
Dalios Mikonytės nuotr./Aušra Kaziliūnaitė viename mėgstamiausių savo Vilniaus knygynų „Mint Vinetu“

Tikiuosi, kad lietuviai nesustos išsivertę tik šią autorės knygą. Tuo labiau, kad ši knyga yra viena švelniausių jos knygų. Pati autorė remiasi gana nemažai savo patirtimi ir iki šiol ji kalba, kad jei nereikėtų po visą pasaulį keliauti su literatūriniais turais, ji mielai dirbtų mažoje parduotuvėje. Bet nepaisant šios knygos, jos atitikmens autorės biografijai, ji yra parašiusi daug knygų, ne tokių švelnių , kurios visiškai be kompromisų kvestionuoja daugybę žiaurių kiekvieną dieną pasaulyje vykstančių praktikų. Tai labai stipri knyga.

Kita knyga – iš šiuolaikinės literatūros. Tai George'o Saunderso „Linkolnas bardo“. Šią knygą, turbūt, daugelis literatūros mylėtojų puikiai žino, bet aš tik norėčiau paminėti, kad tame knygų skaitymo kontekste, kai skaitai daug knygų, daug grožinės literatūros, ši knyga yra toks kaip gaivaus oro gurkšnis dėl to, kad man būtų sunku atrasti nors vieną panašią knygą kaip „Linkolnas bardo“. Ši knyga tarsi iš naujo net užkietėjusius skaitytojus ar net pačius literatūros žmones, rašytojus, iš naujo paskatina pažiūrėti į literatūrą, nes kai perskaitai šią knygą tai tiesiog supranti, kad ką tu iki šiol laikei literatūra – tėra tik vienas ar du procentai tų galimybių, kurias literatūroje galima išnaudoti, nes autorius sugeba sukonstruoti romaną visiškai kitokiu stiliumi, forma, ir tai visiškai dekonstruoja romaną kaip žanrą.

Paskutinę iš tokių knygų, kuri man yra svarbi, paminėčiau Witoldo Gombrowicziaus „Ferdydurkė“. Tai romanas, kuris man pačiai asmeniškai yra svarbus tuo, kad jį skaitydama supratau, jog ne kiekvienu metu, ne kiekvienoje nuotaikoje gali perskaityti knygą taip pat, egzistuoja skirtingumas. Kai paėmiau šią knygą į rankas gal prieš dešimt metų, kai ji buvo pasirodžiusi lietuvių kalba, negalėjau jos skaityti, bet po kiek laiko vėl paėmiau į rankas ir perskaičiau vienu ypu.

– Kokie jūsų skaitymo įpročiai?

– Mano skaitymo įpročiai yra labai chaotiški, neturiu kažkokios rutinos, kada atsisėdu, skaitau ir daugiau nieko nedarau.

Asmenino archyvo nuotr./Selfis su drauge prie Romos gatvės bukinistų prekystalių
Asmenino archyvo nuotr./Selfis su drauge prie Romos gatvės bukinistų prekystalių

Anksčiau, kai gyvenau Antakalnyje, mėgdavau važiuodama visuomeniniu transportu skaityti knygas. Šiuo metu gyvenu Naujininkuose, tad dažnai vaikštau į visokias vietas ir mažai naudojuosi visuomeniniu transportu. Daugiau skaitau vakarais, prieš eidama miegoti. Pastaruoju metu stengiuosi sąmoningai kultivuoti tokį ritualą, kad vietoje to, kad ryte pradėčiau skrolinti ir žiūrėti kokias nors naujienas ar daryčiau kitus panašius veiksmus, stengiuosi atsibudusi pirmiausia atsiversti knygą, paskaityti keletą puslapių, galbūt paskaityti dvidešimt minučių. Pastebėjau, kad man tai padeda labai gerai pabusti, padeda gerai susikoncentruoti. O šiaip tai mėgstu skaityti savaitgaliais ir kai turiu laiko. Labai dažnai savo kuprinėje turiu kažkokią knygą arba „Kindle“ – daugybę knygų.

– Į pokalbį atsinešėte ir savo knygų. Banalus klausimas – kur semiatės įkvėpimo savo kūrybai?

– Šis klausimai yra visai nebanalus ir labai svarbus, nes jis labai dažnai atskleidžia daug ir apie paties autoriaus kūrybą. Mano atveju aš galiu pastebėti, kad per penkiolika metų, kai rašau, viskas labai keitėsi. Pastaruoju metu daugiausia įkvėpimo semiuosi iš to, kas vyksta aplinkui, ir kažkokių patirčių ir leidžiu sau vis daugiau kalbėti apie situacijas, kurias pamatau, užfiksuoju, patiriu. Nes nežinau kodėl, galbūt tai susiję su kažkokia kūrybine drąsa.

Kai tu esi labai jaunas ir pradedi rašyti, tos drąsos turi labai daug – neturi ko prarasti. Bet kai tu išleidi keturias, penkias knygas ir rašai penkiolika ar dvidešimt metų, pradedi žiūrėti, ar tai, ką išleisi, nebus prasčiau nei tai, kas buvo prieš tai. Viena vertus, tos drąsos mažėja šiuo atžvilgiu, kad nebeleidi sau pasakyti bet ko, kai tau reikėtų pasakyti bet ką, išlaisvinti save naujam posūkiui. Kita vertus, atsiranda kitos drąsos ir tvirtumo nebijoti pabėgti iš labai konkrečių situacijų, nebijoti perteikti kažkokio asmeninės situacijos ir nebijoti naudoti to, kas aplink vyksta.

Asmenino archyvo nuotr./Aušra Kaziliūnaitė milžiniškama gotikinėje bažnyčioje įrengtame knygyne Zwole miestelyje Nyderlanduose.
Asmenino archyvo nuotr./Aušra Kaziliūnaitė milžiniškama gotikinėje bažnyčioje įrengtame knygyne Zwole miestelyje Nyderlanduose.

Iš tikrųjų anksčiau aš galbūt daugiau kreipiau dėmesį į kažkokius emocinius virsmus, abstraktesnes mintis, nes nesijaučiau turinti teisę dalintis kitų žmonių, kurie dalyvauja mano gyvenime, kuriuos aš pamatau gatvėje, istorijomis. Man atrodė, kad kiekvienas žmogus pats turi teisę pasakoti savo istoriją ir jeigu tu naudoji tai, kas vyksta realiame gyvenime, netgi fragmentiškai savo kūryboje, tai yra vagystė. Kažkaip per tą laiką, kai kuriu, atsirado daugiau suvokimo, kad kiekvienas žmogus turi savo balsą, turi teisę papasakoti savo istoriją, bet kiekvienas žmogus turi teisę pasakodamas istoriją įtraukti, kas vyksta aplink.

Viena mano mėgstamiausių knygų, kurią labai mėgstu ir kurią visiems rekomenduoju, yra Milorado Pavičiaus „Chazarų žodynas“.

– Jūsų akimis – kur poezija yra šiandien? Kokia jos vieta mūsų gyvenime?

– Dabartinė situacija pasaulyje yra labai įdomi. Žmonės skuba, žmonės yra paveikiami elektroninių technologijų ir ta tikroji kova šiomis dienomis yra kova su pačiais savimi ir su mūsų gebėjimu išlaikyti dėmesį, susikaupti. Tokio skubėjimo ir tokio gyvenimo ritmo vejami mes prarandame savybę susikaupti. Pavyzdžiui, vienas iš mano mėgstamų technologijų teoretikų sako, kad gūglas yra kaip mūsų smegenų pratęsimas, savotiškas protezas ir mes, lyginant su savo seneliais ar proseneliais, smegenyse žymiai mažiau informacijos išlaikome, nes esame prisitaikę, kad esant reikalui viską galime susirasti internete.

Visa tai veikia ir mūsų skaitymo įpročius. Didelė dalis žmonių tiesiog renkasi žymiai trumpesnės apimties žanrus – ar tai būtų trumposios istorijos, apsakymai novelės, miniatūros. Tai būtent susiję su poezijos sugrįžimu, kuri tarsi nebuvo niekur išėjusi, bet tapo iš naujo aktualizuota to bėgančio pasaulio. Mes stebime tą tokį reiškinį, kad socialiniuose tinkluose visame pasaulyje vis labiau atsiranda nekonvencinių poetų, kurie mažai kuo susiję su literatūros laukuose egzistuojančia hierarchija. Ir tie procesai galbūt piktina literatūros veteranus.

Aš į šitą visą reiškinį žiūriu dviprasmiškai. Viena vertus, man yra gražu, kad į literatūrą ateina nauji balsai, žmonės, kurie atsineša visiškai kitas patirtis ir kurie labai drąsiai žiūri į literatūrą, neturi kažkokio suvokimo, kad bet kuris eilėraštis yra kaip lygtis ar algoritmas, kurį turi apžaisti, įvynioti į griežtą formą. Tai suteikia daugiau laisvės. Bet, kita vertus, aš tame matau šiokią tokią grėsmę. Poezija dažniausiai yra trumpas žanras ir tai pakiša koją, nes daug žmonių pagalvoja, kad tam reikia žymiai mažiau koncentracijos, bet iš tikrųjų tam, kad išgyventum poeziją, neužtenka paskaityti eilėraštį, reikia su juo pabūti.

– Ko ateityje laukti jūsų skaitytojams? Ar yra tikimybė, kad vieną dieną juos nustebinsite, pavyzdžiui, ne poezijos kūriniais, o romano žanro knyga?

– Aš poeziją rašiau labai ilgai ir iki šiol rašau, nes tai tas žanras, kuriame aš jaučiuosi gana patogiai. Vienas garsus rašytojas, kurio pavardės dabar neprisimenu, yra pasakęs, kad kai pasijauti patogiai – metas sunerimti. Rašydama poeziją aš supratau, kad man reikia naujų išbandymų. Pavyzdžiui, mano ketvirtoje knygoje „Esu aptrupėjusios sienos“ tas išbandymas buvo derinti poeziją su nuotraukomis ir šią knygą aš kūriau kaip tam tikrą kompoziciją, tam buvo panaudotos 24 jaunos, gabios fotografės Laimos Stasiulionytės nuotraukos. Tai buvo bandymas išeiti iš komforto.

Po to kai Rimas Užgiris, puikus vertėjas, išvertė mano poezijos rinkinį „The Moon is a Pill“ į anglų kalbą, aš supratau, kad su poezija nemažai dalykų nuveikiau ir dar nuveiksiu. Tai buvo tam tikras rėmelis. Nes kaip dailininkui reikia, kad rėmelis simboliškai įrėmintų, pabaigtų jo piešinį, jo tapybos darbą, tai visi knygų išleidimai labai sveikai veikia rašytojo darbą dėl to, kad su supranti, kad yra kažko pabaiga ir gali toliau judėti.

Tom Langdon nuotr./Aušra Kaziliūnaitė
Tom Langdon nuotr./Aušra Kaziliūnaitė

Aš supratau, kad norėčiau įgyvendinti idėjas, kurios mano galvoje sukosi daug metų ir praėjusiais metais turėjau neeilinę galimybę sudalyvauti Jungtinėse Valstijose, Ajovoje, „International Writing Program“ – vienoje prestižiškiausių rašytojų rezidencijų pasaulyje. Po viso to man buvo pasiūlyta galimybė dar vienoje rezidencijoje Pensilvanijoje, Pitsburge. Jei Ajovoje aš pabaigiau savo pirmą penktos poezijos knygos, kuri kitais metais pasirodys, juodraštį, tai Pitsburge aš pradėjau rimčiau dirbti prie savo pirmojo romano.

Kol kas sunku pasakyti, ar ši knyga bus išleista ir ar aš ją apskritai pabaigsiu rašyti, bet pati labai džiaugiuosi, kad suradau savo viduje tokios tylos tam kūriniui rašyti. Daug kam atrodo, kad parašytum knygą, savo viduje reikia girdėti pasakojimą. Aš tą pasakojimą viduje girdėjau jau seniai, bet man buvo sunku surasti tos tylos, kuri padėtų girdėti ne tik tą pasakojimą, bet įsiklausyti ir kažkaip jį rašyti. Nes kai pradedi rašyti prozos kūrinį, matai, kad pirminis garsas buvo tik pirmas impulsas, nes pirmas pasaulis, kurį įsivaizdavai, keičiasi, transformuojasi. Aš labai džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę ir pasinaudojau ja rašyti romaną, o kaip tai vystysis – ateitis parodys.

- Ačiū už pokalbį.

Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba.

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Ekspertai pataria

Video

14:48
01:05
00:43

Dabar tu gali

Maistas