Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 02 01, 19:02

B.Bėrantas ir V.Kvieskaitė pristato trečią bendrą knygą vaikams: apie siunčiamą panduko žinią ir kūrybą per karantiną

Rašytojas Benas Bėrantas ir dailininkė Vilija Kvieskaitė pristato jau trečią bendrą knygą mažiesiems skaitytojams – „Bambukas yra lėėėtas“ (išleido leidykla „Nieko rimto“). Ankstesnės kūrėjų knygos – „Riešutortas“ (2017 m.) ir „Baubaimė“ (2018 m.) – tapo populiariomis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: vien šiuo metu jos verčiamos į dešimtį užsienio kalbų.
Benas Bėrantas, Vilija Kvieskaitė Interviu
Benas Bėrantas, Vilija Kvieskaitė / Leidyklos nuotr.

Naujausioje knygoje pasakojama apie pandos jauniklį Bambuką, kuris dalyvauja bėgikų varžybose, bet jose nuolat lieka paskutinis, susilaukia vis daugiau kandžių replikų iš aplinkinių. Bet ar būdamas lėčiausias esi tikrai blogiausias?

Apie naujausią knygą 15min kalbasi su jos autoriais – rašytoju B.Bėrantu ir dailininkė V.Kvieskaite.

– „Bambukas yra lėėėtas“. Kaip gimė šis personažas ir kokią žinią jis neša skaitytojams?

Benas Bėrantas: Su knygos iliustruotoja Vilija vis pakalbėdavome, kad esame lėtoki kūrėjai. O dažnai atrodo, kad mūsų pasaulyje daug kas matuojama pagal greitį. Iš to atsirado noras kalbėti vaikams apie tai, kad lėtesnis nebūtinai blogesnis, neretai netgi priešingai.

Knygos viršelis/Knyga „Bambukas yra lėėėtas“
Knygos viršelis/Knyga „Bambukas yra lėėėtas“

Pandukas kaip lėtas veikėjas atsirado spontaniškai – atlapaširdis meškiukas pasakojimui tiko nuo pat pradžių. Bambukas džiunglių miestelėnų lenktynėse visada lieka paskutinis, tačiau jam patinka bėgti ir jis labiau mėgaujasi procesu, o ne rezultatu. Jis lėtas iš prigimties ir apie tai net nesusimąsto, iki kol sulaukia kandžių žodžių iš kitų bėgikų. Tačiau lėtumas padeda Bambukui išgelbėti draugus ir tokiu būdu atrasti save greitame pasaulyje. Tad pagrindinė žinia skaitytojams – svarbu būti savimi, atrasti savo tempą ir priimti save tokį, koks esi, nes kiekviena iš pažiūros nuvertinta savybė gali turėti ir teigiamų atspalvių, pavyzdžiui, lėtumas gali reikšti ir kantrumą ar dėmesingumą.

Albertas Einšteinas yra pasakęs: „Kiekvienas yra genijus. Tačiau jei vertinsi žuvį pagal tai, kaip ji sugeba įlipti į medį, ji nugyvens visą likusį gyvenimą manydama, kad yra kvailė.“ Bambuką kiti vertina pagal galimybę lenktyniauti, o paskui atranda jo kruopštumą. Tad knyga paliečia ir patyčių temą, skatina vengti skuboto vertinimo.

Vilija Kvieskaitė: Kai pirmąkart skaičiau tekstą, prieš akis iškilo Bambukas kaip apvaliaskruostis, mielas, geraširdis vaikas. Norėjosi atskleisti jo savybes su švelniu humoru, lengva ironija. Taip pat buvo svarbu, kad Bambukas būtų lengvai atpažįstamas, nesudėtingas personažas. Pradinėje versijoje Bambukas buvo tiesiog pandukas, vėliau jam pridėjau daugiau žmogiškos išvaizdos, atsirado apranga – šortukai ir liemenė.

Knyga „Bambukas yra lėėėtas“. Vilijos Kvieskaitės iliustracija
Knyga „Bambukas yra lėėėtas“. Vilijos Kvieskaitės iliustracija

– Benai, tai ketvirtoji paveikslėlių knyga. Kodėl jūsų kūryba apsistojo ties paveikslėlių knygomis?

Benas Bėrantas: Mano paties vaikystėje labiau vyravo pasakos, o ne paveikslėlių knygos. Tačiau per pastaruosius trisdešimt metų labai išaugo vaizdo svarba, tad man, kaip rašytojui, norisi kalbėti per žanrą, kuris šiuo metu aktualiausias. Paveikslėlių knygose tekstas ne tiesiogiai iliustruojamas, o papildomas. Iliustracijos irgi pasakoja, tokiu būdu galima kalbėti pačiomis įvairiausiomis temomis. Kūrybiniame procese prisidedu ir prie tų vaizdinių pasakojimų idėjų.

Kodėl rašau būtent ikimokyklinio amžiaus vaikams? Manau, kad pirmieji gyvenimo metai patys svarbiausi, todėl norisi dalintis patirtimi ir pastebėjimais su ateities suaugusiaisiais.

Kaip rašytojas mėgstu trumpuosius žanrus, rašau ir trumpas istorijas dabarties suaugusiesiems. Mėgstu nušlifuoti kiekvieną sakinį ir parinkti tinkamiausią žodį, mane vilioja iššūkis trumpu tekstu perduoti žinią skaitytojams. Bet rezgu mintį ateityje parašyti ir didesnės apimties knygų.

Asmeninio archyvo nuotr./Benas Bėrantas
Asmeninio archyvo nuotr./Benas Bėrantas

Benai, kiek jumyse yra pačio personažo Bambuko? Feisbuke pasakojot, kad taip pat esate ne tas žmogus, kuris visur skubėtų.

Benas Bėrantas: Kad esu lėtas žmogus, nepasakyčiau. Skirtingai nei Bambukui, bėgioti man nepatinka, už tai mėgstu greitai vaikščioti ir kartais tenka mane pristabdyti. Būna, netgi paskubinu kitus. Bet niekada neatsisakau vyšnių pyrago ar vanilinių ledų. Taigi tarp manęs ir mano veikėjo panašumų yra tiek pat, kiek ir skirtumų.

Kita vertus, tikrai esu lėtas rašytojas. Kol sugalvoju veikėjui vardą, kažkas taip pavadina augalą. Kai naktimis baigiu rašyti, normalūs žmonės jau pilasi pieną į sausus pusryčius. Kol išleidžiu naują knygą, prabėga metai ar daugiau. Tad Bambukas man yra kaip priminimas, kad nereikia sureikšminti, ką kalba aplinkiniai. Ir kad nereikia skubinti kitų. (šypsosi).

– Kas buvo sunkiausia rengiant šią knygą? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti kuriant paveikslėlių knygas?

Benas Bėrantas: Kuriant paveikslėlių knygą svarbiausias pasakojimo ir iliustracijų ryšys. Tačiau šiuo požiūriu mums su Vilija sunkumų nekyla, nes esam geri draugai ir suprantam vienas kitą, daug diskutuojam tiek dėl iliustracijų, tiek dėl teksto. Be to, tai jau trečioji mūsų bendra knyga, todėl žinojom, kaip dirbti kartu.

Man kaip rašytojui visada sunku laukti, kol knyga bus iliustruota, nes tai užtrunka gerokai ilgiau nei teksto sukūrimas. Vis norėdavosi paskubinti dailininkę, bet tuomet primindavau sau, apie ką ši knyga.

Vilija Kvieskaitė: Visai kaip Bambukas, iliustracijas piešiau lėtai. Intensyviausiai kūriau tris mėnesius per karantiną, tuomet vasarą dar tobulinau, kai kuriuos dalykus perpiešiau. Knygoje nemažai veikėjų, užtrukau, kol atradau kiekvieno jų charakterį, išvaizdą. Ilgiausiai užtrukau su iliustracija, kur Bambukas bando gelbėti savo nelaimėlius draugus, įkritusius į duobę. Ieškojau ir atmečiau nemažai variantų, norėjosi tos scenos labai detalios, dinamiškos. Taip pat siekiau, kad iliustracijos ne tik atkartotų pasakojimą, bet jį ir papildytų, įneštų naujų veikėjų, kurių tekste nėra.

Knyga „Bambukas yra lėėėtas“. Vilijos Kvieskaitės iliustracija
Knyga „Bambukas yra lėėėtas“. Vilijos Kvieskaitės iliustracija

– Kaip ir minėjote, tai yra trečia knyga, kurią pristatote kartu. Benai, knygoje rašot, kad ją ir skiriate Vilijai. Kaip judu vienas kitą suradote?

Benas Bėrantas: Vilija išties ne tik labai gražiai iliustravo knygą, bet ir iš dalies įkvėpė pasirinkti lėtumo temą. Susipažinome leidykloje „Nieko rimto“ ir kartu ten dirbome penkerius metus tarp puikių knygų vaikams. Jų apsupti pradėjom svajoti, kad ir mes galėtume išleisti knygą, nes aš rašiau, o Vilija piešė. Ta svajonė išsipildė prieš ketverius metus, o dabar pasirodė jau trečia knyga ir norisi tikėti, kad tai tik pradžia.

Vilija, kuo įdomi Beno kūryba jums kaip dailininkei?

Vilija Kvieskaitė: Benas puikiai sulipdo žodžius į sakinius ir skaitant jaučiasi, kad nieko nėra per daug ar per mažai, moka labai įtaigiai perteikti neapčiuopiamus dalykus. Taip pat turi subtilų humoro jausmą.

Leidyklos nuotr./Vilija Kvieskaitė
Leidyklos nuotr./Vilija Kvieskaitė

– Knygoje rašoma, kad ją skiriate savo sesei. Ar jai duodavote įvertinti rengiamos knygos iliustracijas?

Vilija Kvieskaitė: Sesei iliustracijas parodžiau, kai jau viskas buvo beveik paruošta spaudai. Bet esu jai dėkinga už visą palaikymą, kurį jaučiu jau labai seniai. Tarp mūsų nemažas amžiaus skirtumas, esu vyresnė už ją beveik 12 metų. Augant sesei kartu daug skaitėm, kūrėm, žaidėm, o dabar kartais sunku patikėti, kad ji jau užaugo.

– Kiek jūsų bendram kūrybiniam darbui įtakos turėjo karantinas ir esama situacija?

Benas Bėrantas: Pasakojimą apie Bambuką buvau parašęs dar prieš karantiną, o paskui su Vilija apie tekstą ir iliustracijas sėkmingai diskutuodavom internetu ar susiskambindami, tad kūrybiniam darbui karantinas tikrai nesutrukdė. Galbūt turėjau net per daug laiko apmąstymams (šypsosi).

Vilija Kvieskaitė: Kai pradėjau kurti iliustracijas, buvo pirmojo karantino pradžia. Iš pradžių buvo sunkiau susikaupti, dėl tvyrančios nežinios ir streso, bet vėliau pavyko atrasti ir teigiamą karantino pusę – galėjau visą dieną paskirti iliustravimui be jokių trikdžių ar minčių, kad kažką praleidžiu, nes nieko ir nevyko. Vienintelis prasiblaškymas per karantiną buvo ėjimas į mišką. Gyvenu Vilniaus Antakalnio rajone apsuptame miškų, visai kaip Bambukas džiunglių mieste. Gali būti, kad pavasaris karantine padarė įtaką ir kai kuriems knygos meniniams sprendimams – taip trūko aplink gyvybės, spalvų, judesio, šurmulio. Visad labiau mėgau pastelinį koloritą, bet iliustruojant Bambuko istoriją nepašykštėjau ryškių spalvų, dinamiškų kompozicijų.

Knyga „Bambukas yra lėėėtas“. Vilijos Kvieskaitės iliustracija
Knyga „Bambukas yra lėėėtas“. Vilijos Kvieskaitės iliustracija

Vilija, o kai pritrūksta įkvėpimo kuriant iliustracijas, kur jos semiatės?

Vilija Kvieskaitė: Kai pritrūksta įkvėpimo arba viskas pasidaro nebemiela, labiausiai padeda poilsis, miegas, atsitraukimas. Kuriant iliustracijas šiai knygai, labai padėjo ir diskusijos su rašytoju. Kartais Benas turėdavo labai taiklių pastebėjimų, kurie padėjo rasti tinkamus sprendimus, pasidalindavo savo vizijomis, pavyzdžiui, kad vėžlį Gyslotį galima aprengti megztiniu su gobtuvu, kuriame jis galėtų saugiai pasislėpti.

Praėjusios jūsų kurtos knygos sulaukė daug dėmesio. Su kokiais lūkesčiais skaitytojams pristatai naują knygą?

Benas Bėrantas: Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad pirmos dvi su Vilija sukurtos knygos „Riešutortas“ ir „Baubaimė“ sulauks tokios didelės sėkmės: jos jau išverstos arba verčiamos į dešimt užsienio kalbų, „Baubaimė“ įtraukta į prestižinį tarptautinį katalogą „Baltieji varnai“, o pagal „Riešutortą“ kuriamas animacinis filmas. Trečioji mano knyga „Ponas Kampas“, kurią iliustravo Tania Rex, nominuota tarp geriausių paveikslėlių knygų IBBY Metų knygos rinkimuose, Šanchajaus knygų mugės organizuojamame tarptautiniame „Golden Pinwheel“ jaunųjų iliustruotojų konkurse atrinkta tarp 50 finalistų iš 1999 dalyvių bei „iJungle 2019“ konkurse apdovanota specialiu diplomu.

Vien pagalvojus apie tokius pasiekimus gali apsisukti galva. Kiekviena knyga po išleidimo gyvena savo gyvenimą ir nustebina. Bet, jei atvirai, iš naujos knygos tikiuosi tik to, kad ji bus skaitoma. Ir skaitoma su pasimėgavimu, lėtai, nes juk „Bambukas yra lėėėtas“.

Vilija Kvieskaitė: Kaip ir prieš pasirodant pirmai knygai, taip ir šiai, vienintelis lūkestis, kad knyga atrastų savo skaitytoją, sujaudintų, sukeltų šypseną, keltų klausimus.

Ačiū už pokalbį.

TAIP PAT SKAITYKITE: Sausio mėnesio knygų vaikams ir paaugliams TOP10

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą