Pats skaito įvairią (klasiką, nepopuliarią, negrožinę) literatūrą, bet labiausiai K. Brooksui patinka detektyvai ir vesternai. Jį domina maži ir dideli nusikaltimai, tai atsispindi ir jo knygose.
Nors K. Brookso knygos priskiriamos paauglių literatūrai, manau, kad skaityti jas įdomu tiek paaugliams, tiek jų tėvams; ypač jei šie nori žinoti, kuo ir kaip gyvena jauni žmonės.
K. Brookso kūryba puikiai atspindi paauglių gyvenimą, jų bėdas, savarankiškumą, baimes ir ryžtą... Dažniausiai tai detektyvinio žanro romanai, kuriuos skaityti įdomu ir dėl įtampos, ir dėl paslaptingumo.
K. Brooksas su šunimi vaikščiodamas po parką pamatė grupelę 11–12 metų paauglių. Jie nerūpestingai leido laiką, o rašytojas pradėjo galvoti, kaip tų vaikų gyvenimas susiklostys vėliau, kai jie bus vyresni. Juk niekas nežinome, kas mums nutiks. Taip ir kilo idėja parašyti „Juodojo Triušio vasarą“.
Romane pasakojama apie dviejų jaunų žmonių dingimą, kaip jaučiasi ir elgiasi dingusio vaikino draugas, kaip vyksta tyrimas... Baigęs mokyklą Pitas Bolandas mąsto apie ateitį, visatą ir savo vietą joje. Jis sulaukia Nikolės skambučio ir netikėto pasiūlymo susitikti. Nors Pitas nelabai nori, bet vis dėlto nusprendžia eiti. Kartu jis pavadina ir keistąjį draugelį Reimondą. Štabe Nikolė paprašo, kad visi išeitų: ji norinti pasikalbėti su Pitu. Reimondas išeina kartu su buvusiais štabe vaikinais. Vėliau paaiškėja, kad tai buvo lemtinga klaida. Tą naktį prasidėjo košmaras...
Reimondas – keistuolis, turintis juodą triušį. Jis gyvena priešais Pitą. Vaikinai draugauja.
„Spoksojau į didelį juodą triušį. Tiesą pasakius čia buvo Juodasis Triušis Trečiasis. Juodasis Triušis Antrasis pernai pastipo įkandus sergančiai žiurkei. Reimondas kurį laiką paliūdėjo, bet tąkart jau neverkė. Palaidojo jį šalia Juodojo Triušio Pirmojo, o tada nuėjo ir nusipirko dar vieną. Reimondui tai buvo ne dar vienas triušis, dabar jis įsitikinęs – ar bent jo širdies kertelė įsitikinusi, – kad Juodasis Triušis gyvens amžinai.“ (p. 26)
Reimondas dažnai kalbasi su Juoduoju Triušiu, ir šis jam pasako, kad „šiandien vaikšto žvaigždė“. Vėliau Pitas pamato Reimondą su Stela; kaip paaiškėja ji ir buvo ta žvaigždė.
Stela, dėl paviešintų erotiškų nuotraukų išgarsėjusi miestelio mergina, rodo išskirtinį dėmesį Reimondui. Pitas mano, kad Stela taip tyčiojasi iš vaikino: gražuolė žaidžia su neišvaizdžiu ir keistu atstumtuoju. Ryte Pitas randa sumaitotą ir nugalabytą Reimondo Juodąjį Triušį.
„Tai buvo Reimondo triušis, jo nemirtingasis Juodasis Triušis, tik jau ne triušis. Ir net ne triušio galva. Tai tebuvo daiktas, mažas juodas sudarkytas daiktas. Dantys, kailis, kaulai, kraujas... lietus ir musės... kaukolė ant surūdijusios vinies.“ (p. 119)
Pitas dar labiau sunerimsta, kai sužino, kad Reimondo nėra namie. Vaikinas bando išsiaiškinti, kur dingo Reimondas, bet viskas klostosi ne taip, kaip jis norėtų. Paaiškėjus, kad dingo ir Stela, detektyvas prikaustė taip, kad neatsitraukiau, kol neperskaičiau. Man taip rūpėjo, kas nutiko Stelai, kad net trumpam pamiršau Reimondą. Papuoliau į įvykių ir galvosūkių labirintą. Neatsispyriau pagundai kurti savas versijas, kas nutiko herojams. Mįslė, kas nutiko Reimondui, man iki šiol neduoda ramybės.
K. Brooksas sakosi nežinantis, kur yra Reimodas ir kas jam nutiko. Viename interviu autorius teigia: „Jei sąžiningai, aš nežinau, kur yra Reimondas. Man visada magėjo parašyti knygą apie ką nors, kas dingo ir nebeatsirado, nes manau, kad tai viena labiausiai kankinančių patirčių. Aš pats neleidžiu sau „žinoti“, kur yra Reimondas.“ Taigi, kaip suprantate, kūrinio pabaiga atvira. Tuo knyga ir žavi: kiekvienas galime turėti savo versiją, kas nutiko Reimondui, ir paslaptinga: taip įdomu, kai nepasakoma viskas iki galo.
Ką reiškia Juodasis Triušis ir koks jo vaidmuo Reimondo istorijoje teks aiškintis patiems. Beje, K. Brookso knygų pavadinimai reikšmingi...
Daug nesvarstę čiupkite ir skaitykite – mįslingas ir kietas trileris nudžiugins merginas ir vaikinus, paauglius ir suaugusius. Linkiu malonaus pasimatymo su Brooksu ir garantuoju mįslingą košmarą su „Juodojo Triušio vasara“.
