-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Cervanteso premijos laureatė Elena Poniatowska: „Paskolinu balsą negalintiems už save kalbėti“

Ispanų literatūros Cervanteso premija šiemet buvo įteikta vienai iškiliausių Meksikos rašytojų ir žurnalisčių Elenai Poniatowskai (g. 1932).
Elena Poniatowska
Elena Poniatowska / AFP/„Scanpix“ nuotr.

Meksikietės ir lenko duktė gimė Paryžiuje. 1941 m., bėgdamos nuo nacių, E. Poniatowska drauge su motina ir seserimi emigravo į Meksiką. Mergaitės tėvas kariavo prancūzų armijoje ir tik karui pasibaigus grįžo pas šeimą. Sulaukusi vos aštuoniolikos, E. Poniatowska pradėjo žurnalistinę karjerą, vėliau ėmė rašyti grožinę literatūrą. Savo kūryboje ji gvildena politines ir socialines temas, nagrinėjančias skurstančių ir neprivilegijuotų visuomenės sluoksnių problemas.

– Į Meksiką atvykote 5-ajame dešimtmetyje. Trumpai papasakokite apie savo tėvus, išsilavinimą.

– Nemačiau savo tėvo – nematėme jo daug metų. Galėjau tik ilgėtis ir melstis, kad jam nieko blogo nenutiktų. Kalbant apie išsilavinimą, patys geriausi prisiminimai likę iš anglakalbės mokyklos Vindzore. Turėjau puikią mokytoją, pelniusią didžiausią mano pagarbą. Tai buvo puikūs metai, suformavę mane kaip asmenį.

– Kokia atmosfera vyravo tuometinėje Meksikoje?

– Sukomės privilegijuotųjų rate, apsupti kaip jie save vadino, „gerų žmonių“. Tai buvo žmonės, susitikinėjantys Prancūzų jodinėjimo klube ir lankantys bulių kautynes. Pokyliai, vakarėliai, linksmybės.

– 6-ojo dešimtmečio pradžioje pradėjote dirbti žurnaliste ir palikote tą pasaulį. Keletą sykių esate sakiusi, kad turėjote nedaug žinių ir mokėtės iš klaidų.

– Neturėjau jokių žinių. Vis dar jaučiuosi jų neturinti. Kai ko nors imuosi, tarkime, pradedu naują knygą, turiu uoliai dirbti. Priešingai nei Jūs, neturėjau laimės įgyti akademinį išsilavinimą. Nebaigiau jokių studijų. Telankiau vienuolynams priklausančias mokyklas.

– Kaip moterų emancipacija vertinta Jūsų darbovietėje? Ar be akademinio išsilavinimo sunkiai įsitvirtinote vyrų pasaulyje?

– Atrodė, kad tą padaryti bus labai sunku, tačiau iš karto buvau padėta į konkrečią lentynėlę. Neketinau iš jos veržtis. Moterims būdavo patikimas „Socialinio gyvenimo“ skyrius. Manyta, kad studijomis ir darbu jos rūpinsis tik iki vedybų. Moteris neturėjo galimybių gauti gerą darbą ar rašyti rimtą straipsnį.

– Tokiomis aplinkybėmis kilti karjeros laiptais ir būti taip plačiai publikuojamai reiškė tikrą sėkmę. Kokia buvo Jūsų strategija?

– Tiesiog kalbinau žmones. Neturėjau žinių apie Meksiką, nežinojau, kas tokie yra Diego Rivera, Orozco ar Siqueirosas. Dėl savo neišprusimo užduodavau ne tik paprastus, bet ir labai neišmanėliškus klausimus. Žinoma, būtų galima sakyti, kad tai buvo strategija, tačiau tai buvo nuoširdus nežinojimas. Neturėjau sumanymų, nebuvau išėjusi jokių mokymų. Žmonės veikiausiai, kuždėdavosi: „Pasižiūrėkim, ko ji paklaus dabar, koks bus jos kitas faux pas“. Taip susiformavo tam tikras skaitytojų būrys – skaitytojų, kurie norėjo pasilinksminti. Kas gi daugiau būtų drįsęs paklausti Diego Riveros apie didžiulį jo pilvą arba smulkučius dantis? Kaip stambus vyras jis iš tiesų turėjo labai mažus dantis. Kodėl taip elgdavausi? Todėl, kad nebuvau mačiusi nė vieno jo paveikslo.

– Būdama dirbanti motina, kaip moteris ir viešoji intelektualė įnešėte didelį indėlį į patriarchaline tradicija grįstą aplinką. Meksikoje diskriminaciją patiria ne tik moterys, bet ir kitos grupės, pavyzdžiui, čionykščiai senbuviai. Ar tikrai ji yra tokia didelė, ar galima tikėtis jos mažėjimo?

– Akivaizdu, kad moterys neturi tokių galimybių, kokių turi vyrai. Dar blogiau yra tai, jog daugelis moterų, įsitvirtinusių valdžios struktūrose, perima tą patį vyriško mąstymo modelį. Jos tiki turinčios savybių, dėl kurių vyrai „leido“ joms užimti vadovaujančias pozicijas, pamiršta kitas moteris ir neginti savo lyties atstovių teisių.

Kiekvieno dirbančio žmogaus pagrindinė užduotis – atlikti tą darbą gerai. Nežinau, ar galiu vadinti save intelektuale. Kalbu apie bet kokį darbą. Tarkime, ši kėdė yra gerai sukalta, stalas – taip pat. Rašytojas, iš visų jėgų kovojantis kad ir prieš didžiausią neteisybę... jei jis prastai rašys, galiausiai viskas nueis šuniui ant uodegos. Ir jo karingumas, ir rašymas. Kai kurie asmenys tuo apkaltino vieną iškiliausių mūsų romanistų – darė tai tam, kad jį sunaikintų arba pastūmėtų savinaikos link. Kalbu apie José Revueltasą. Jis buvo puikus iki šiol neįvertintas romanistas ir novelistas, pusę ar net daugiau savo gyvenimo praleidęs kalėjime.

– Esate ir žurnalistė, ir rašytoja. Kaip atskiriate šias dvi veiklos rūšis?

– Manau, kad jos yra nesulyginamos. Žurnalistika – labai skausmingas procesas. Rašydama laikraščiui perimi viską pateisinantį ritmą. Pirmiausia labai daug kalbi – kalbi rašydama straipsnį, kalbi jį parašiusi, kalbi atsiliepinėdama į skambučius. Maža to, iš karto sulauki atpildo – tai, ką parašai šiandien, išvysti atspausdinta rytoj, laimei ar nelaimei, pirmajame arba penktajame puslapyje, matomoje arba mažiau matomoje leidinio vietoje. Perskaičiusi straipsnį sakai sau: „Ak, kaip baisu, negerai, neparašiau to, pamiršau aną, čia suklydau, o ten sumaišiau skaičių.“ Vardiji visas tas klaidas, pateisinamas skubėjimu. Svarstai, kad jei būtum turėjusi papildomas tris keturias valandas, būtų išėję geriau. Guodiesi, kad jų neturėjai ir privalėjai įteikti tekstą. Įjungi save kaip motorą, apsisukantį tūkstantį kartų per minutę.

Rašydama grožinę literatūrą, atsiskaityti turiu tik sau. Įpratus prie žurnalistinio darbo, labai sunku pakeisti ritmą, skausminga perjungti kanalą. Kodėl vartoju žodį skausminga? Nes sėdusi rašyti romano, prarandu bet kokią atramą, kurią teikia žurnalistika. Pirmiausia atsiduriu priešais tuščią lapą – didelis iššūkis sėsti prie rašomojo stalo žinant, kad viskas, ką pasakysi, priklausys tik nuo tavęs. Gerai tai bus ar labai blogai – už tai atsakysiu tik aš. Pereiti iš vieno ritmo į kitą man kainuoja daugiausia pastangų. Be to, nesijaučiu saugi. Manau, jei labiau savimi pasitikėčiau, nebūčiau padariusi tiek interviu.

– Ką turite galvoje, sakydama, kad nesijaučiate saugi?

– Nesijaučiu saugi, nes visada bendraudavau su svarbiais žmonėmis – tačiau tik tol, kol būdavau jų žurnaliste, kol sekdavau paskui juos ir rinkdavau jų žodžius. Darydama interviu galiu būti gana įžūli. Galiausiai suprasdavau, kad žmonės mane mato ne kaip kolegę, bet kaip žurnalistę. Dėl šios priežasties 1999 m. nusprendžiau atsidėti literatūrai. Šiaip ar taip, žurnaliste dirbau nuo 1963 m. Keturiasdešimt šešeri metai – ilgas laiko tarpas. Manau, žurnalistikai atidaviau viską, ką galėjau atiduoti.

– Vienas Jūsų knygos Paseo de la reforma veikėjų supranta, kad gyvenimą galima susikurti žodžiais. Ar sutinkate su šia mintimi?

– Manau, tai buvo mano iliuzija – visada jaučiausi gyvenanti gyvenimą, grįstą pareigomis. Neretai pati jas prisiimdavau. Nesakau, kad buvau jų auka. Nežinau, kaip pasiekti laisvę žodžiais, todėl gebėjimą, kurio neturėjau pati, priskyriau savo veikėjui. Ne sykį esu sakiusi: „Paskolinu savo balsą tiems, kurie negali patys už save kalbėti.“

Pagal užsienio spaudą parengė Lina Žukauskaitė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius