Skalpelis tiesai surasti
„Viskas, ko mes norime, yra tai, ko esame ištreniruoti norėti“, – sako skandalingasis Ch. Palahniukas. Trečiajame jo romane „Nematomi monstrai“ („Invisible Monsters“, 1999) aštrus autoriaus žvilgsnis grotesko, ironijos ir intelekto skalpeliu perskrodžia kraujuojančius nupoliruotos visuomenės vidurius. Jis – profesionalus kraštutinių sprendimų meistras, todėl jo herojams suteikiama vienintelė galimybė išsigelbėti. Smulkmena po smulkmenos, ir pikantiškos detalės susidėsto į istoriją, kurioje savąją gyvenimo versiją galima gyventi tik be sentimentų ištaškius senąjį gyvenimą, o laimėjusiųjų nebelieka.
 |
| Leidyklos „Kitos knygos“ nuotr./Knygos viršelis |
Ji – populiari manekenė, kurios gyvenimą aukštyn kojom apverčia nelaimingas atsitikimas. Iš dėmesio nestokojančios gražuolės ji virsta kalbėti negalinčia pabaisa, kuriai toli gražu ne kiekvienas išdrįsta pažvelgti į akis. Sunkiausiu metu jos gyvenime pasirodo Brendi Aleksander – megakaralienė, laukianti lyties keitimo operacijos. Ji išmokys pabaisą, kad norint sukurti save iš naujo, reikia ištrinti praeitį ir ieškoti išsigelbėjimo ten, kur jo mažiausiai tikiesi.
32 skyriai, kuriuos nesunku perskaityti per keletą valandų. Šokas. Suvokimas, kad monstrai gyvena mūsų vidiniuose labirintuose. Ir noras niekada neiti pas plastikos chirurgą. „Trečias nuobodžiausias dalykas pasaulyje yra tavo apgailėtina praeitis“ (p. 85).
Norėčiau parašyti kažką tokio, kas priverstų žmones verkti.
Ch. Palahniuko fenomenas
Rašytojas vadinamas unikaliu satyrinio romano meistru. Jis nemėgsta tuščiažodžiauti, apie ką byloja ir jo romanų pavadinimai, dažniausiai sudaryti iš vieno ar dviejų žodžių: „
Ch. Palahniukas (g. 1962) dažnai kritikuojamas esąs nihilistas. Rašytojas atmeta šiuos kaltinimus ir tvirtina, kad jis – romantikas, atspindintis kartos, gimusios tarp 1957 ir 1965, baimes bei nepasitenkinimą. Ch. Palahniukas kritikuoja savo kartos pyktį, nevykėliškumą, beširdišką norą sunaikinti viską, kas pastatyta.
Laura Miller iš salon.com, rašydama recenziją knygai „Diary“, pavadino Ch. Palahniuko knygas tinkančias apsirūkiusiam moksleiviui, kuris ką tik atrado Nietzschę ir „
2003 m. Ch. Palahniukas atvirai prisipažino esąs gėjus. Iki tol manyta, kad jis turi žmoną, tačiau paaiškėjo, jog tai – ne žmona, o partneris homoseksualas.
Savo rašymo stilių Ch. Palahniukas vadina transgressive fiction arba satyriniais siaubo romanais. Ch. Palahniukui būdinga savo romaną pradėti in medias res, t.y. nuo pasakojimo (beveik) pabaigos arba vidurio. Išimtimi galėtų būti labiau linijinio pasakojimo romanai „Choke“ ir „Diary“.
Ch. Palahniukui kaip rašytojui įtaką galėjo padaryti jį mokęs minimalistas Tomas Spanbaueris, Amy Hempel, Markas Richardas, Denis Johnsonas, Thomas Jonesas, Bretas Eastonas Ellis. Visus juos, kaip ir Ch. Palahniuką, vienija minimalistinis požiūris – nedaug žodžių. Gal todėl rašytojo knygos taip sėkmingai ekranizuojamos?
Savo knygose Ch. Palahniukas daug kalba apie mizantropiškas, tamsias, absurdiškas teorijas, mirtį, moralę, vaikystę, tėvystę, seksualumą ir Dievą. Rašytojo kūryboje galima pajusti ir Michelio Foucault bei Alberto Camus įtaką.
Ch. Palahniukas ne tik rašo romanus, bet ir dirba laisvai samdomu žurnalistu. Jis yra parengęs interviu su Marilyn Mansonu, Juliette Lewis. Ch. Palahniuko interviu realybė kartais persipina su fantazijų pasauliu.
„Rašiau ir rašyčiau už dyką“
Ch. Palahniukas sutiko atsakyti į keletą Mindaugo Peleckio klausimų.
– Romane „Nematomi monstrai“ rašote, kad gyvename tokiame pasaulyje, kuriam besikeičiant, mutuojame ir mes. Ar tikrai taip yra? Kada mūsų ateitis iš pažado tapo grėsme? Ar tikrai šiuolaikiniu pasauliu besimėgaujantis ir juo patenkintas žmogus neturi ateities? O gal neturi ir dabarties?
– Nėra tikrų atsakymų į nė vieną klausimą, kurį čia pateikėte. Augant, tampant suaugusiu atrandame, kaip reikia gyventi su problemomis, kurių negalime išspręsti.
– Ar tikite žmogumi, jo sugebėjimu išgelbėti save ir nesugriauti pasaulio?
– Mes negalime išgelbėti pasaulio, nes nenorime to daryti. Jei panorėsime ką nors išgelbėti, tučtuojau išgelbėsime pasaulį. O dabar iš konflikto su pasauliu gauname pernelyg didelį atlygį.
– Kaip jaučiatės dabartinėje visuomenėje? Ar gimėte laiku, nei per vėlai, nei per anksti? Ar žmonija kada nors buvo geresnė nei dabar?
– Negaliu teisti savo gyvenimo, nes žinau tik apie šį vieną gyvenimą, šiame viename istoriniame laike. Neturiu su kuo jo palyginti.
– Kokia gyvenimo forma Jums ideali? Kas, Jūsų manymu, žmogui gyvenime svarbiausia?
– Svarbiausi mano gyvenimo aspektai yra: žmonės, kuriuos myliu, mano sveikata, mano darbas.
– Kodėl rašote knygas? Ar tam, kad išsakytumėte savo nusivylimą, ar tam, kad pasiūlytumėte sprendimą? Ar pavojinga, ar saugu kliautis Jūsų padiktuotais sprendimais?
– Rašau knygas, nes rašyti smagu. Rašiau daugybę metų už dyką ir sutikčiau rašyti toliau netgi tada, jei man už tai nebemokėtų.
– Kurią savo knygą laikote geriausia?
– Tą, kuri dar tik išeis.
– Kas Jums daro didžiausią įtaką kaip rašytojui?
– Knygos.
– Apie ką dar norėtumėte parašyti?
– Norėčiau parašyti kažką tokio, kas priverstų žmones verkti.
Parengė Mindaugas Peleckis
