– Kokia Jūsų mėgstamiausia visų laikų knyga?
– Kai aš augau, mes neturėjome televizoriaus, taigi, aš ryte rijau knygas. Pirmoji knyga, kuri mane prikaustė, buvo Medeleine L'Engle „A Wrinkle in Time“. Pamenu, kad įpusėjus šią knygą mama man liepė eiti miegoti, tačiau aš negalėjau užmigti, – man taip rūpėjo herojų likimas. Pamenu, kad kitą dieną, kai baigiau skaityti knygą, verkiau iš palengvėjimo, kad jiems viskas baigėsi gerai. Emocijos apstulbino mane, ypač tai, kaip smarkiai aš įsijaučiau į tuos įsivaizduojamus herojus. Būtent tada suvokiau pasakojimo magiją ir spausdinto žodžio jėgą.
– Apibūdinkite idealias skaitymo aplinkybes (kada, kur, ką, kaip).
– Maloniausias skaitymo potyris pastaruoju metu buvo praėjusią savaitę – aš bėgiojau paplūdimyje klausydamas Malcolmo Gladwello audio knygos „What the Dog Saw“. Man taip patiko jo esė „The Ketchup Conundrum“, kad nubėgau papildomą mylią vien tam, jog sužinočiau, kaip ji baigsis.
– Kas yra jūsų mėgstamiausi rašytojai?
– Johnas Steinbeckas dėl lakios vaizduotės aprašant vietoves. Robertas Ludlumas dėl jo knygų siužetų sudėtingumo. Ir J. K. Rowling už tai, kad įkvėpė tiek daug jaunų žmonių susižavėti skaitymu.
– Kokios istorijos patraukia Jūsų dėmesį? Kokių stengiatės vengti?
– Aš skaitau beveik vien tik dokumentinę literatūrą – tiek tyrimams, tiek ir dėl malonumo. Kai skaitau grožinę literatūrą – dažniausiai trilerius. Jie turi prikaustyti mano dėmesį jau nuo pirmų skyrių. Aš niekada neskaitau siaubo romanų. Kuomet man buvo 15 metų, aš padariau klaidą perskaitęs dalį „Egzorcisto“. Tai buvo pirma ir paskutinė siaubo knyga, kurią bandžiau skaityti.
– Ko reikia geram trileriui?
– Mane trileris privalo kažko išmokyti apie realų pasaulį. Tokie trileriai kaip „Koma“, „Raudonojo spalio medžioklė“ ir „Firma“ man leido žvilgterėti į sritis, apie kurias žinojau labai mažai – medicinos mokslą, povandeninių laivų technologijas, teisę. Mano skonį atitinkančio puikaus trilerio esmė yra provokuojantys etiniai debatai ir moralinės dilemos. Tarp mano mėgstamiausių pastaraisiais metais skaitytų trilerių yra „Memoirs of an Invisible Man“ (H. F. Saint), „Contact“ (Carl Sagan), o taip pat Bramo Stokerio klasika „Drakula“. Nors ši knyga turi sąlyčių su siaubo romanais, ji duoda tokią pamoką, kaip kurti įtampą, kad aš negalėjau atsiplėšti.
– Kokias knygas radę jūsų lentynose galbūt būtume nustebinti?
– Aš paprastai rašau apie istorinius asmenis ir klasikinį meną, taigi galbūt būtumėte nustebę radę daugybę šių laikų asmenybių biografijų (Steve'o Jobso, Andre Agassi, Clive'o Daviso), o taip pat dešimtis knygų apie modernų meną, ypač M.C.Escherio darbų.
– Ar skaitote pagalbos sau knygų? Galėtumėte kažką rekomenduoti?
– Aš neskaitau pagalbos sau knygų, tačiau neseniai man padėjo knyga „Moonwalking With Einstein“, kurioje pasakojama apie atminties mokslą. Aš pasirinkau šią knygą, nes visuomet domėjausi, kodėl kai kurie žmonės turi gerą atmintį, o kiti – ne. Keista, tačiau suvokiau, kad tiesiog skaitymas apie atminties čempionų metodus man padėjo pagerinti savo paties atmintį. Dabar aš bent jau galiu prisiminti, kur palikau savo akinius.
– Kokia geriausia knygą, kurią gavote dovanų?
– Neseniai susitikau autorių knygos, kurią gavau dovanų prieš beveik du dešimtmečius ir kuri smarkiai pakeitė mano gyvenimą. Beveik prieš 20 metų aš buvau įpusėjęs rašyti savo pirmąjį romaną „Skaitmeninė tvirtovė“, kuomet dovanų gavau legendinio agento Alberto Zuckermano knygą „Writing the Blockbuster Novel“. Jo knyga padėjo man baigti rankraštį ir išspausdinti knygą. Prieš du mėnesius aš atsitiktinai pirmą kartą susitikau misterį Zuckermaną. Aš dėkingai pasakiau jam, kad jis padėjo man parašyti „Skaitmeninę tvirtovę“. Jis juokaudamas atsakė, kad planuoja visiems papasakoti, jog padėjo man parašyti „Da Vinčio kodą“.
– Kokios knygos yra ant jūsų kavos staliuko?
– Taip jau nutiko, kad ant mūsų kavos staliuko dabar yra keistas keturių knygų derinys – senas „Dieviškosios komedijos“ leidimas, iliustruotas Williamo Blake'o, Stepheno Hawknigo knyga „Visata riešuto kevale“, fotografijos albumas, kuriame Naujosios Anglijos lapija, ir Christopherio Hitchenso knyga „Mortality“.
– Jeigu galėtumėte susitikti kažkurį rašytoją, gyvą, ar jau mirusį, kas tai būtų?
– Josephas Campbellas. Jo rašiniai apie semiotiką, lyginamąją religiotyrą ir mitologiją (ypač “The Power of Myth” ir “The Hero With a Thousand Faces”) padėjo man sukurti Roberto Langdono personažą. PBS pokalbiai tarp Josepho Campbello ir Billo Moyerso buvo daugiausia minčių sukelianti diskusija, kokią esu matęs. J.Campbello žinios religinio tikėjimo ištakų srityje leido jam aiškiai ir logiškai atsakyti į kelis itin sudėtingus klausimus apie tikėjimo, religijos ir Šventojo Rašto prieštaravimus. Aš atsimenu, kaip žavėjausi dalykiškais J.Campbello atsakymais ir norėjau, kad mano personažui Langdonui taip pat būtų būdingas tas pats pagarbus suvokimas, kai jam teks susidurti su sudėtingais dvasiniais dalykais.
– Apie kokią knygą galėtumėte pasakyti, kad jautėte, jog turėtumėte ją pamėgti, tačiau to nenutiko?
– Williamo Faulknerio „Triukšmas ir įniršis“. Aš stengiausi. Aš iš tiesų stengiausi.
– Ką planuojate skaityti dabar?
– Maldolmo Gladwellio „Deividas ir Galijotas“.
